Savo idealų neiškeitęs „į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą…“

Plungės-gimnazijos-direktorius-1945-1947mKoks būtų pasaulis be idealistų? Turbūt nežinom… Tačiau ne visi esame girdėję, kad vienas tokių idealistų gyveno ir Plungėje. Tai – mokytojas, poetas Andrius Kirtiklis, išugdytas Nepriklausomoje Lietuvoje tokių profesorių, kaip Stasys Šalkauskas, Merkelis Račkauskas, garsiųjų dvasininkų Jono Mačiulio-Maironio, vyskupo Mečislovo Reinio. Jie – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, tų laikų papročiu vadinti mokomuoju personalu. Galime įsivaizduoti, su kokiu patriotizmu jie ruošė Lietuvai pirmuosius išsilavinusius jaunuolius, būsimuosius mokslininkus, mokytojus, teologus. Į juos buvo dedamos didžiulės atkurtosios Lietuvos viltys.

Priešistorė
Andrius Kirtiklis gimė Marijampolėje, Plynių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Mirus motinai, gausioje aštuonių vaikų šeimoje darbas darbą vijo. Vis rečiau būdavo laiko Andriaus taip mėgstamai knygai. Ir nelaimė: lieptas pavaduoti tėvą prie kuliamosios mašinos, įkišo pirštus, o liko be rankos…
Tik atsakingo už savo vaiko likimą tėvo sprendimu, jis buvo išleistas mokytis. A. Kirtiklis baigia Marijampolės Rygiškio Jono gimnaziją, po to įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto filologijos-filosofijos fakultetą. Pasirenka studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nuostabi atmosfera universitete
1928, 1929, 1930 metai. Lituanistikos fakultete – pakilios, kūrybiškos nuotaikos. Čia skaitė paskaitas visų mėgstamas poetas Maironis. Jo patriotizmo persunkti eilėraščiai žadino kūrybiškumą. Ir štai tais metais ėjusiuose leidiniuose „Ateitis“, „Naujoji vaidilutė“, „Ateities spinduliai“ – gausu Andriaus Kirtiklio eilėraščių. Pasirodo ir jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Gegužės vakaras“. Didelis studento Andriaus indėlis buvo įdėtas, rengiant 8-ių tomų Lietuvių kalbos žodyną, enciklopediją. Jo straipsniai apie mokyklas Šveicarijoje ir kitomis temomis mielai spausdinami to meto leidiniuose.
Su viltimi – ugdyti jaunąją Lietuvą
Tapęs mokytoju, patriotinių jausmų vedamas, A. Kirtiklis ima ugdyti jaunąją kartą Kretingoje, Skuode, vėliau – Plungėje. Pirmoji darbovietė – Kretingos pranciškonų gimnazija. Dirba negailėdamas nei jėgų, nei laiko. Jo viltys pildosi: ugdo laisvų, tikinčių Nepriklausoma Lietuva patriotų kartą. Tai buvo darbas, kupinas kūrybos, nes mokiniai – imlūs, patriotiškai nusiteikę, ypač noriai dalyvauja kultūrinėje veikloje, rengia labdaringus renginius.
1942 m. A. Kirtiklis persikelia į Plungę, nes jis, kaip profesionalas ir patriotiškai išugdytas pedagogas mokyklai, nuo 1940 m. išsikovojusiai gimnazijos vardą, buvo labai reikalingas. O laikotarpis buvo sudėtingas. Per 1940 m. abiturientų išleistuves buvo paskelbta žinia apie okupantų įžengimą į Lietuvą. Tai buvo tragiškų įvykių pradžia: prasidėjo areštai, trėmimai. Tačiau mokykla atkakliai laikėsi: nors ir negausias, tačiau kasmet išleisdavo abiturientų laidas.
 Tragiškai susiklosčiusią situaciją imasi gelbėti A. Kirtiklis, sutikdamas nuo 1945-ųjų vadovauti mokyklai. Tebevyko karas, ne kartą teko kraustytis iš vienų patalpų į kitas, užleidžiant reikalaujamas patalpas kariuomenei. Direktoriui A. Kirtikliui teko nelengva dalia: užtikrinti mokinių saugumą (suūžus bombonešiams, vesti vaikus į slėptuvę), išmokyti dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Ir dar – kovoti dėl teisės, 1945 m. likus tik penkioms abiturientėms, baigti gimnaziją. O keli tos laidos berniukai buvo išvežti į Vokietiją dirbti. Ką kalbėjosi A. Kirtiklis su likusiais berniukais, liudininkų neliko. Manoma, kad gelbėdamas juos, pasirūpino, kad keli išvyktų į Vakarus, o kiti išėjo partizanauti.
Po daugelio metų abiturientai, susirinkę į mokyklos jubiliejų, anketose rašė: „Brangūs mokytojai, direktoriau A. Kirtikli, tik Jūsų dėka mes baigėm tais sunkiais laikais gimnaziją, nes Jūs, negailėdami nei laiko, nei energijos paruošėt mus gyvenimui. Į širdis įdėjot tvirtus įsitikinimus, tikėjimą tiesa ir savo Tėvyne. Jūsų teisingi žodžiai liks mūsų širdyse visam gyvenimui“, – rašė 1947 m. abiturientai Romualdas, Pranas, Zigmas, Vanda, Stasys, Bronius, Joana ir kiti. O apie išlikusius atmintyje mokytojus, dažnas paminėjo A. Kirtiklį ir jo literatūros pamokas, ugdžiusias patriotiškumą, tvirtas moralines savybes. Prisiminė, su kokiu įkvėpimu jis cituodavo V. Šekspyrą: „Vieni didžiuojas savo pinigais,/ Kiti – kilme ir apdarais madingais./ Kiti vėl – šunimis, ristais žirgais/ Ir sakalais, treti – pečiais galingais./ Ko jie verti?.. sutikčiau aš mielai/ Juos atiduot už meilės gėrį./ Netekęs jo, aš visko netenku…“
Sovietinei mokyklai tampa nereikalingas
Mažai kas žino, kokį spaudimą, dirbant direktoriumi, teko patirti A. Kirtikliui. Kaip pasakojo A. Kirtiklio dukra Virginija Jaugelienė, vakarais jis turėdavo susitikti su saugumiečiais, pranešinėti mokytojų, tėvų nuotaikas, pastebėtas okupacinei valdžiai priešiškas pažiūras. A. Kirtiklis to niekada „nepastebėdavo…“ Nė vieno neišdavė, nes jo kolegos mokytojai, išugdyti nepriklausomoje Lietuvoje, buvo vieningi. Jų branduolys tardavosi, kaip sušvelninti priešišką ideologiją, kaip pasakyti tiesą Ezopo kalba. Jie tada tapo tyliaisiais rezistentais.
Už tai ir neįtiko… A. Kirtiklis buvo atleistas iš pareigų, nes esąs senų pažiūrų, netinkąs dirbti tarybinėje mokykloje. Taip aukštos kvalifikacijos pedagogui nebebuvo leista ugdyti mokinių, diegiant jiems aukštos moralės ir patriotizmo dvasią. Nebebuvo reikalingas nei išsilavinimas, nei puikios pedagogo savybės.
Tyliojoj rezistencijoj
Teko dirbti įvairius atsitiktinius darbus, nes tauri pedagogo širdis negalėjo išsižadėti savo idealų, savo įsitikinimų neiškeitė „į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą…“ Tik tuometiniams pedagogams patardavo, kaip tokiomis sąlygomis auklėti jaunąją kartą… Antanas Jadziauskas, garsusis Plungės sportininkas, prisimena, kaip pas jo tėvą sunkiomis minutėmis A. Kirtiklis ateidavo pasiguosti dėl patiriamo spaudimo ir niūrių pokario nuotaikų. Jis prisimena ir literatūros pamokas, vestas A. Kirtiklio, jo nuoširdumą ir nepaperkamą teisingumo jausmą. Ir tikrai Plungės gimnazija, kurį laiką vadovaujama A. Kirtiklio,  toliau stebino aukštąsias mokyklas puikiai parengtais abiturientais, daug davusiais Lietuvai.
A. Kirtiklio džiaugsmas – keturios dukros, kurias auklėjant sudėjo visą širdies šilumą. Iš paskutiniųjų stengdamasis, visas išleido į mokslus. Danutė, Nijolė, Gražina ir Virginija baigė Kauno politechnikos institutą ir, prisimindamos tėvo priesaką, sąžiningai dirbo Lietuvai.
Mylėdamas kitus, nieko nereikalaudamas sau, skleisdamas šviesą, taurindamas kitų širdis, kaip rašė jį pažinojusi Marija Norvaišienė, šis taurus žmogus ugdė mus savo gyvenimu.

Vienas komentaras

  • plungiškis:

    Būtų įdomu, bet nieko nesupratau. Ar galėtų kas nors parašyti normalią šio žmogaus biografiją?

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...