Sausio tryliktąją prie Parlamento susirinkę žmonės laukė aušros…

21801-15063Kasmet, Sausio 13-ąją, grupelė kuliškių prisiminimais grįžta į 1991-uosius, kai 12-osios dienos pavakarę jie pasiekė Vilnių ir kartu su tūkstančiais žmonių budėjo prie Parlamento. Tuometinis kolchozo pirmininkas Juozapas Bražinskas be jokių atsikalbinėjimų davė jiems autobusą ir palinkėjo laimingos kelionės. Ji buvo laiminga, bet ta Sausio 13-osios naktis visam laikui įsirėžė ten budėjusiųjų atmintin. Tarp kuliškių buvo ir Antanas Zigmontas Srėbalis su žmona Paulina Rūta (jau mirusi) iš Didžiųjų Mostaičių. „Įtampa buvo didžiulė. Girdėjosi tankų šūviai, automatų tratėjimas. Degė laužai, aplink kuriuos besibūriuojantys žmonės kalbėjo, jog reikia sulaukti aušros. Visi tikėjo, kad šviesoje užpuolikai nedrįs šaudyti į žmones“, – prisimena A. Z. Srėbalis.

Abiems Srėbaliams ta naktis buvo dar siaubingesnė negu kitiems, nes ten, už Parlamento sienų, dirbo jų vienturtė duktė Daiva. Nuo pat 1990-ųjų ji dirbo Seimo vidaus reikalų komisijoje. Per visas tas įtampos dienas ir naktis jauna žurnalistė gulė ir kėlė Seime, tad tėvams buvo dėl ko nerimauti. Atrodė, kai jie čia, šalia jos, tas nerimas – tarsi ir mažesnis. Atvažiavę tėvai užėjo į Seimą dukros aplankyti. Atvežė maisto, kurį tuoj pat visi pasidalino. Po to abu vėl grįžo į lauką, prie saviškių. Tačiau žmonės toje didžiulėje minioje taip maišėsi, kad sunku buvo rasti savuosius. Tiesą sakant, visi čia buvo savi – kalbėjo vieni su kitais taip, tarsi galybę metų būtų pažįstami. Ir nenuostabu, juk prie Lietuvos širdies susirinko žmonės, kuriuos jungė viena gija – Lietuva – laisva Lietuva.
Atgimimo pradžioje kuliškiai naujienomis dažniausiai dalindavosi bažnyčioje. P. R. Srėbalienė įstojo į Krikščionių demokratų partiją ir aktyviai dalyvavo vietos kuopelės darbe. Šeima nepraleido nė vieno mitingo Plungėje. Iki šiol dukra su tėvu prisimena ir ašaras akyse, ir virpančias lūpas, kai pirmąkart Plungės parke žmonės užgiedojo Lietuvos himną. Ne visi mokėjo, tad buvo dalijami lapeliai su tekstu.
Visas A. Z. Srėbalio gyvenimas prabėgo Didžiuosiuose Mostaičiuose. Čia gyveno jo tėvai, seneliai ir dar kelios protėvių kartos. Nuo seno Lietuvoje buvo tokia tvarka, kad ūkį paveldi vyriausiasis sūnus. Kadangi jis buvo vyriausias, jam ir atiteko ūkis, nors, kaip sako pats, labai norėjo mokytis. Tačiau pavyko baigti tik keturis skyrius. Vėliau, sovietiniais metais, vakarinėje mokykloje baigė aštuonias klases, o po to – miškininkystės kursus. Po jo gimęs brolis Vladas (jau miręs) išmoko amato – drožė medį, buvo puikus muzikantas. O mokslus baigti teko tik jauniausiajam Adomui. Šis – inžinierius, iki šiol tebegyvena Kaune.
A. Z. Srėbalis pačiais pirmaisiais sovietiniais metais tuometiniame miškų ūkyje dirbo buhalteriu, vėliau – eiguliu, o į pensiją išėjo iš medienos perdirbimo meistrijos, kur dirbo meistru. Ne taip seniai išspausdinta knyga „Miškas buvo, yra ir bus“, kur įdėta ir A. Z. Srėbalio aprašyta jų kaimo istorija. Pokalbyje dalyvavusi jo dukra Daiva pastebėjo, kad miškininkai visais laikais buvo gerokai laisvesni už kitus. Jie nevergavo kolchozuose, visuomet žinojo savo ir kaimynų žemių ribas, jie ir kalbėti, ir mąstyti laisviau galėjo. Miškas tokiems žmonėms suteikė daugiau dvasinės laisvės.
Ir jų vaikai buvo laisvesni, tad kaip A. Z. ir P. R. Srėbaliai galėjo neleisti savo vienturtei būti pačių svarbiausių ir  pavojingiausių įvykių sūkuryje? Negalėjo, nes laisvės jausmas buvo jų širdyse, jų kraujyje. Pokario metais iš Didžiųjų Mostaičių nemažai vyrų buvo išėjusių į mišką. „Visi lietuviai – partizanai, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė D. Srėbaliutė. – Nesvarbu, kokie laikai, jie prieš visas valdžias kovojo. Tas pats vyksta ir dabar. Prisiminkime, kokį pasipiktinimą kelia sveikatos reforma…“
Visi, tą baisiąją naktį prie Parlamento budėję kuliškiai, apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Trys jų – Paulina Rūta Srėbalienė, Kazimieras Pocius ir Vytautas Martinėnas – jau mirę. O Juozas Algirdas Idzelis, Onutė Greviškytė, Antanas Vosylius, Antanas Zigmontas Srėbalis, Joana Balsienė, Jonas Žvilius susitikę turi apie ką pasikalbėti, ką aptarti. „Gyvename neblogai. Gal tik pensininkams ir kai kuriems kaimo žmonėms nėra lengva. Viskas būtų gerokai lengviau, jeigu ne sąžinės stoka. Jos mums, lietuviams, tikrai labai trūksta…“ – baigė pokalbį mostaitiškis.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...