Kas gyvenimo dainon sudėta, o kas neišdainuota…

21711-13924„Atspėk mįslę: močios skrynia – neišpilama, sūnaus žirgas – nesulaikomas. Nežinai? Tai – jūra ir vėjas. O šitą žinai: aukštyn lėkdamas, paukštelis kiaušinėlius deda. Nesi girdėjusi? Ogi – apynys. Ale, kad tu nė vienos ir neįspėji. Bandyk dar kartą: šimtas lapų, šimtas palapių. Net tokios lengvos mįslės neįmeni? Juk viskas labai aišku – kopūstas. Aš dar Lietuvos laikais, šeštame skyriuje besimokydama, jau visą žemėlapį žinojau: ir valstybes, ir sostines, ir kiek ten žmonių gyvena. Ir dabar kai ką atsimenu. Nori eilėraštį apie ąžuolą padeklamuosiu. Patiko? Ir kitų moku… Mano tėvai turtingai gyveno, mane į mokslus leido, bet laikai keitėsi ir viskas susivėlė…“ Ir jus Morta Šateikytė būtų panašiai sutikusi, bet, deja, visiškai neseniai ji iškeliavo Anapilin.

Dviejų kuliškių gyvenimai – labai skirtingi
Devyniasdešimtmetės močiutės gimtinė – netoli Kulių. Namiškių jau nebeturi, tad šių namų gyventojai jai – ir draugai, ir pašnekovai, ir giminaičiai. Didžiausia jos bėda – sunkiai bepavaikšto, tad į pagalbą jai atskuba čia gyvenantis Evaldas Žilevičius. Plungiškiui – vos per penkiasdešimt, todėl jis padeda kiekvienam, kuriam tik tos pagalbos reikia. Kai jis pastebėjo, kad „Žemaičio“ fotokorespondentės objektyvas atsisuko į M. Šateikytę, šastelėjo šalia jos. „Eik šalin, – stūmė jį močiutė. – Dar žmonės nežinia, ką pagalvos.“ Šią sceną stebėdamos, Senelių globos namų darbuotojos šelmiškai šypsojosi, o M. Šateikytė prajuko ir nusileido: „Jeigu jau taip nori, tegul fotografuojasi…“ Tai buvo paskutinė jos nuotrauka.
Visiškai kitaip susiklostė irgi iš Kulių kilusios Stanislavos Slušnytės gyvenimas. Jos istorija nustebino net šių namų direktorių, dekaną, kleboną Julių Meškauską. Močiutė gimė turtingo ūkininko šeimoje. Augo keturiese, bet, kai jai tebuvo penkeri, mirė tėvas. Motina ištekėjo už pas juos dirbusio samdinio ir susilaukė dar vieno vaiko. Į mokyklą jos neleido, todėl S. Slušnytė niekada nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Po karo, 1948-aisiais, visą jų šeimą ištrėmė. Iš Rusijos S. Slušnytė grįžo tik po 42-ejų metų. Plungėje, A. Vaišvilos gatvės 33-iajame name, nusipirko kambariuką, kuriame ir gyveno, kol persikėlė čia. Grįžusi į Lietuvą, jau nebemokėjo lietuviškai, bet dabar niekas nepasakys, kad ji – ne lietuvė.
Šaškėmis savo bendraamžius be vargo nugali
Plungiškę Ireną Ivanauskienę visi kažkodėl vadina Rūta. Jai šis vardas patinka, tad neprieštarauja. Ir Senelių namų direktoriaus pavaduotoja Regina Balčiūnienė, ir slaugytoja Onutė Končiuvienė, ir socialinė darbuotoja Daiva Gecevičė moterį giria už aktyvumą, gerą nuotaiką, pagalbą kitiems. Visą gyvenimą dirbusi valgykloje, plungiškė ir čia – pirmoji virėjų pagalbininkė. Vos atsikėlusi, ji suka virtuvės link, kur darbų niekuomet netrūksta. Kai reikia, bulves nuskuta, daržoves nuvalo, kitą kokį darbelį padaro. I. Ivanauskienės vyras iki šiol tebegyvena jų bute. Ji Senelių namus pasirinko, kai po ligos nebegalėjo vaikščioti. Šių namų darbuotojai netrukus moterį ėmė raginti: „Mėgink vaikščioti, negulėk, kelkis ir vaikščiok.“ Ši taip ir padarė, tad šiandieną, nors ir sunkiai, bet vaikšto pati.
Nemėgstanti lovoje drybsoti plungiškė visuomet ieško, kuo užsiimti, kad diena neprailgtų. Į jos kambarėlį renkasi tie, kurie mėgsta šaškėmis, kortomis, domino ar loto pažaisti. Seneliai taip įgudo žaisti šaškėmis, kad dalyvauja net šaškių turnyruose ir nugali kitų rajonų senelių namų komandas. Plungiškiai bendrauja su Skuodo rajono Ylakių ir Mažeikių rajono Plinkšių senelių namų gyventojais. Varžosi jie ne tik šaškėmis, bet ir rankdarbiais – kiekvienas atsiveža, ką gražaus yra padaręs. Nugalėtojų diplomai bei darbeliai puošia Senelių namų sienas.
„Mus gerai prižiūri – nesame nuskriausti“
Šiuose namuose gyvena dar viena virėja – klaipėdiškė Julija Každailienė. Moteris turi tris dukras, bet pasirinko gyventi čia. „Jos išeina į darbus, o aš lieku viena – ką man ten veikti“, – juokėsi močiutė. Šiemet 90-metį minėsianti klaipėdiškė yra žvali ir judri. „O kaip ji mėgsta puoštis! Arūnas ir Inga Valinskai padovanojo bilietus į I. Valinskienės jubiliejinį koncertą Palangoje. Kai susirinkome prie autobuso, žado netekome – mūsų Julija buvo pati puošniausia. Šalia jos jautėmės pelenėmis…“ – linksmai pasakojo darbuotojos. Tai girdėdama, J. Každailienė šypsojosi. Po to ėmė girti virėjas, kurios šių namų gyventojus labai skaniai maitina.
Virėjas Mildą Salienę bei Niną Gusčiuvienę gyrė visi gyventojai. Sakė, kad niekas daugiau taip skaniai virti nemoka. Geru žodžiu jas minėjo ir kažkada Burbaičių kaime gyvenęs Kazys Jonušas. Kai užsukome į jo kambarį, K. Jonušas spalvino kažkokią knygutę. Jis sakė, kad šis darbas – jam prie širdies. Į akis krito K. Jonušo lova. Ji buvo paklota tarsi armijoje. Išgirdusi šį pastebėjimą, slaugytoja atidarė spintelę ir pasiūlė žvilgtelėti. O ten – ir daiktai, ir rūbai buvo pagal dydį išrikiuoti. „Jūs nematėte mano dirbtuvių, kai dar kaime gyvenau. Tvarką visada ir visur reikia palaikyti“, – pamokomai kalbėjo senolis. „Mus gerai prižiūri – nesame nuskriausti“, – paaiškino, mums jau išeinant iš jo kambario.
Labai svarbu, kai esantieji šalia tave girdi
Plungės parapijos senelių globos namų direktorius J. Meškauskas sakė, kad šiuo metu Senelių namuose gyvena 28 senukai. Dešimt jų – kambaryje po vieną, dvylika – po du, o dviejuose kambariuose gyvena šeši senukai. Jie nebevaikšto, tad jiems reikia nuolatinės priežiūros. Direktorius gyrė socialinę darbuotoją Daivą Gecevičę. Specialistė šių namų gyventojams skiria ypač didelį dėmesį. Ji juos įtraukia į mankšteles, kurios daugiau į žaidimus panašios, sugalvoja kitokių įdomių užsiėmimų. Netrūksta čia įvairių renginių, renginėlių, tad gyventojai turi kuo užsiimti. Darbuotojos parodė kambarius, kurių kiekviename – televizorius. Prie kambario – dušas, tualetas. O labiausiai darbuotojai patenkinti, jog netrūksta specialių, slaugai skirtų čiužinių.
Kuo gyventojai (be skanaus maisto) dar patenkinti? Tuo, jog gyvena su savo kartos žmonėmis, tad turi apie ką pasikalbėti, ką papasakoti. O svarbiausia – jų klausomasi. Jeigu istorija linksma, drauge pasijuokia, liūdna – ašarą nubraukia. Ir neturi reikšmės – pirmą ar nežinia kelintą kartą klausytojai tą istoriją girdi. Visi labai patenkinti dar ir tuo, jog kiekvieną sekmadienį pas juos ateina kunigas, su kuriuo kartu meldžiasi. Bažnyčia netoli, bet ne kiekvienas ją pasiekti gali. O čia, kas pats ateiti negali, darbuotojos neįgaliesiems skirtu vežimėliu atveža. Močiutės minėjo, kad ypač daug maldų žino Ieva Česnauskienė. Ir įdomių istorijų, ir gražiausių dainų šių namų gyventojai žino. O ir jų pačių gyvenimo istorijos – tarsi neišdainuotos dainos, kuriose netrūksta ir skaudžių, ir linksmų posmų…

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...