Stiprios obels vaisiai – stiprūs ir toli nenurieda

21801-15131Lietuviška patarlė sako, kad obuolys nuo obels netoli nurieda. Ne visuomet ir ne visiems ją galima taikyti, tačiau Plungės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojai Danguolei Luotienei ši patarlė labai tinka. O štai kita, sakanti, jog savame krašte pranašu nebūsi, netinka. Plungėje gimusi, augusi, po mokslų ir vėl į Plungę sugrįžusi D. Luotienė – mėgstama pacientų. Per tiek metų „Žemaitis“ dėl šios gydytojos darbo negavo nė vieno nusiskundimo. „Rami, mandagi, maloni, niekuomet neatsisako padėti“, – taip apie ją kalba plungiškiai. Kas pažinojo jos tėvus ar senelius, iškart pasako – pažiūrėkite, kokie genai. Gydytoja – politinės kalinės dukra. Tėvo šeima – tremtiniai. Ir vieni, ir kiti nepalūžo, atsilaikė prieš sovietinio siaubo mėsmalę. Rietavo krašte žymus buvo ir D. Luotienės mamos tėvelis Juozas Kalnikas, kuris 25-erius metus tarnavo Bogdanui Oginskiui – buvo jo liokajumi. Be to, J. Kalnikas iš rietaviškių rinkdavo mokestį už elektrą.

Už pagalbą sužeistam lakūnui – devyneri metai lageryje
D. Luotienės mama Bronislava Kalnikaitė buvo vos 18-os, kai tapo politine kaline. Tuo metu ji dirbo mokytoja. Tikriausiai nemažai išmanė apie mediciną (vėliau įgijo felčerės specialybę ir visą gyvenimą ja dirbo), nes būtent jos draugė paprašė: „Būk gera, perrišk sužeistą lakūną.“ Sužeistas nepriklausomos Lietuvos lakūnas tuoj po karo išėjo į mišką – partizanavo. Jauna mokytoja neišsigando ir padėjo sužeistajam. Deja, kažkas lakūną išdavė KGB. Jį suėmė ir žiauriai kankino. Niekas nežino, kaip ir kada jis ištarė Bronislavos vardą (o gal ne jis, gal išdavikas apie ją papasakojo). To pakako – netrukus Bronislava Kalnikaitė buvo suimta, nuteista 10-čiai metų ir atsidūrė politinių kalinių lageryje prie Laptevų jūros. Kai ją suėmė, visa klasė nenuėjo į pamoką – vaikai bažnyčioje už savo mokytoją meldėsi.
Iš Rietavo kilusi ne tik gydytojos mama, bet ir tėvelis Ignas Bulvydas. Netoli Rietavo esantis Jankaičių kaimas kažkada klegėjo nuo žmonių gausos. Tarp jų – ir penkis vaikus auginanti ūkininkų Kazimiero ir Petronėlės Bulvydų šeima. Užėjus rusams, dalis šeimos atsidūrė Krasnojarsko krašte. Gydytojos tėvas liko Lietuvoje, tačiau vėliau jis pats pas tėvus išvažiavo. Ten, Krasnojarsko krašte, I. Bulvydas ir susipažino su po devynerių įkalinimo metų ką tik iš lagerio išėjusia B. Kalnikaite. Mergina tesvėrė 35-is kilogramus, bet labai mėgo šokti. Šokiuose jie vienas kitą pirmąkart ir išvydo.
Visuomet svajojo būti šeimos gydytoja
„Ir mes su vyru Romu šokiuose susipažinome, – nusijuokė gydytoja. – Buvau dešimtokė. Mokiausi tuometinėje IV, o jis – III vidurinėje mokykloje. Anksti susipažinome ir susituokėme – dar studijuodami. Kai 1989-aisiais baigiau Kauno medicinos institutą ir gavau vidaus ligų gydytojos diplomą, darbo Plungėje nebuvo. Vyras, kuris taip pat studijavo Kaune, norėjo ten ir likti. Aš nė už ką nesutikau – visuomet norėjau būti šeimos gydytoja. Ir ne kur kitur, o Plungėje. Gavau paskyrimą į Klaipėdos greitąją medicinos pagalbą. Kai 1991-aisiais mirė mama, tvirtai apsisprendžiau –
grįžtu į Plungę.“
Šeimos gydytojų Plungėje tuo metu buvo daugiau, negu reikia, tad D. Luotienė pradėjo dirbti su onkologiniais ligoniais. „Kartu su savo pacientais „persirgau“ visomis onkologinėmis ligomis“, – prisimena ji. Būdama 33-ejų, buvo paskirta Plungės rajono savivaldybės gydytoja. Nenorėdama prarasti kvalifikacijos, ji, kaip apylinkės gydytoja, važinėjo į Žlibinus bei Kantaučius. „Tuomet poliklinikai vadovavo Visvaldas Nekrašas, jis buvo ir Rajono tarybos Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto pirmininkas. Tąkart su juo susitarėme, jog, grįžusi į polikliniką, gausiu apylinkės gydytojos vietą mieste. Bet po poros metų man buvo pasiūlyta tapti ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja.“
Tačiau D. Luotienė savo svajonės nepamiršo ir įstojo į rezidentūrą, kur trejus metus studijavo reabilitacijos paslaptis. Dabar ji – ne vien ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, bet ir Reabilitacijos skyriaus vedėja. „Dirbame visa komanda. Man pati didžiausia vertybė yra žmonės, ir labiausiai vertinu tuos, kurie yra šalia manęs. Nesvarbu pareigos. Svarbiausia – žmogaus požiūris į darbą, gebėjimas dirbti komandoje, elgesys su pacientais. Nelengva po insulto ar kitos sunkios ligos pastatyti žmogų ant kojų, bet mums tai gan dažnai pavyksta. Gal todėl į mūsų ligoninę atvažiuoja pacientų ir iš aplinkinių, ir iš tolimesnių rajonų. Tai – malonus pripažinimas“, – pasidžiaugė gydytoja.
Įtampos atsikratyti padeda sportas
D. Luotienė sako niekuomet nenorėjusi dirbti administracinio darbo, bet likimas neatsižvelgė į jos norus ir viską sudėliojo taip, kaip jam atrodė geriausia. O tie, kurie dirba panašų darbą, iškart pasakys, kad įtampos tikrai netrūksta. Kaip jos atsikratyti, kaip nepanirti vien į darbo problemas, nuskriaudžiant savo šeimą? Gerti vaistus? D. Luotienė pasirinko kitą kelią. Rytais, išskyrus savaitgalius, ji bėga krosą. Kodėl nebėga savaitgaliais? Tos dienos skirtos… knygai. Gydytoja skaito daug. Ne kas kitas, o knygos padėjo suvokti, kas gyvenime svarbiausia. Atsakymas paprastas – pozityvus mąstymas. Be to, dukart per savaitę ji šoka linijinius šokius. Ir maudosi Babrunge. Iki žiemos. O kai tik iškrenta sniegas, moteris stoja ant slidžių.
Slidinėti mėgsta visa D. Luotienės šeima, išskyrus sūnų Andrių. Juodu su vyru Romu ir dukra Dovile kasmet stengiasi ištrūkti paslidinėti į Italiją, Austriją, Slovakiją, Ukrainą. Šiemet taip pat tikisi, jog žiemos malonumais pasidžiaugs Ukrainoje. Gydytojai nepavyko savo aistra užkrėsti sūnaus, tad bando tuo sužavėti du Andriaus sūnus – savo anūkus Liutaurą ir Povilą. Matyt, pavyks, nes vienas jų jau dabar norėtų keliauti ten, kur kalnai gerokai aukštesni už Plungės Mortos kalną. Ateis laikas, ir mažieji keliaus kartu, nes šeima ir jai, ir vyrui – labai svarbi.
„Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad visa mano šeima – Plungėje. Nė vienas vaikas neišvažiavo į kitą miestą ar užsienį. Labai norėjau, jog Andrius rinktųsi gydytojo profesiją, bet jis pasuko kitu keliu. Baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, magistrantūrą studijavo Vilniaus universitete. Šiuo metu dirba „Plungės lagūnoje“. Dovilė Klaipėdos universitete studijavo ergoterapiją ir, baigusi mokslus, grįžo į Plungę. Dirba ligoninėje, Reabilitacijos skyriuje“, – pasakojo D. Luotienė. Gydytoja sakė tikinti, kad jos vaikai visam laikui Plungėje įsikūrė, nes jos giminei labai svarbu gyventi ten, kur yra jų šaknys. Seneliams – Rietavo krašte, tėvams ir jai – Plungėje. „Tai – paveldimas bruožas“, – sakė D. Luotienė.

3 komentarai(-ų)

  • Antanas Bružas:

    Turiu garbės ir laimės pažinti šią moterį. Esu filmaves jos asmeninę šventę. Nesijaučia svetimas. Net atvirkščiai. Bendravo kaip su artimiausių giminaičiu. O tai padeda dirbti.

  • joooooo:

    kiek kainuoja viena naktis slaugos skyriuje.komentarai nereikalingi………….kas susidures su siuo reikalu visi puikiai zino

  • Simons:

    Užsakytas straipsnis, o jei ne tremtinio dukra tai ir straipsnio nėra.Apsukri gyd.per 8 darbo val.sugeba ir Martusevičiaus pav.dirbti ir Plungės ligoninėje reabilitacijos gyd.ir SPA centre reabilitacijos gydytoja….. gėda juk Plungėje visi žino kas kiek kada kainuoja… tai apie kokius ,,oboliukus ,, kalba .

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...