Kulių krašto muziejus žavi unikaliais eksponatais

21801-14959Prieš pat Naujuosius metus kuliškiai surengė padėkos vakarą. Jo metu simboliniais gerumo angelais apdovanoti Kulių miestelio žmonės, aplinkinių širdis „glostantys“ gerais darbais bei iniciatyvomis. Jaukaus ir gerumo kupino renginio metu įvertinimo sulaukė ir buvusi ilgametė Kulių gimnazijos direktorė Zuzana Jankevičienė bei aktyvus miestelio bendruomenės narys Andrius Petraitis. Į jų rankas gerumo angelas nusileido už istorinio paveldo puoselėjimą bei Kulių krašto muziejaus atkūrimą.
Praūžus šventiniam šurmuliui, „Žemaitis“ susitiko su šiais savo kraštą mylinčiais kuliškiais bei jų lydimi aplankė vos prieš pusmetį duris atvėrusį muziejų. Prisipažinsime, likome nustebę. Mus maloniai nustebino ne tik išskirtinės erdvės, kurias puošia skliautuotos lubos bei arkinės nišos, bet ir jose įkurdintų eksponatų gausa. Čia – ir tremtinių laiškai, ir iš tremties parsivežtas iš kaštonų suvertas rožančius, ir senos religinio turinio knygos, ir žinomų kuliškių asmeniniai daiktai, ir net miestelyje kadaise gyvenusio kunigo Juozo Tumo-Vaižganto kambario sieną puošusi žvakidė bei ant rašomojo stalo „rymojusi“ batelio formos peleninė… Tačiau apie viską nuo pradžių.

Muziejus atgimė susitikus bendraminčiams
Vos įleidusi į naujam gyvenimui prikeltą ir praėjusių metų liepos 15-ąją, per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus, oficialiai duris atvėrusį muziejų, Z. Jankevičienė ėmė pasakoti, jog idėja atkurti prieš gerą dešimtmetį veikusį muziejų gimė kalbant su bendraminčiu A. Petraičiu.
Apie neseniai į Kulius atsikėlusį plungiškį, kolekcionuojantį įvairius daiktus, ne vieną dešimtmetį istorijai bei kraštotyrai pašventusi buvusi pedagogė sužinojo iš kuliškių. „Man buvo labai smalsu susipažinti su Andriumi. Jis buvo girdėjęs apie mane, mano veiklą, tačiau veikiausiai dėl didelio metų skirtumo pats manęs neišdrįso užkalbinti. Tad ledus pralaužiau aš – per kažkokį renginį pati prie jo priėjau. Tiek daug bendro radome. Susitikdavome mano namuose ir po kelias valandas kalbėdavomės apie jo knygų, monetų, banknotų ir kitokias kolekcijas, apie krašto istorinio paveldo išsaugojimo svarbą, apie daugybę Kulių praeitį menančių daiktų, dokumentų bei nuotraukų ir tai, kaip būtų gerai, jog miestelyje būtų vieta, kuri visa tai „apglėbtų“ bei būtų prieinama žmonėms“, – su didžiuliu užsidegimu pasakojo Z. Jankevičienė.
Jai antrino ir A. Petraitis: „Į Kulius atsikėliau sukūręs šeimą.  Kone visą gyvenimą rinkau monetas, banknotus… Mane domina viskas. Nekolekcionuoju tik technikos, nes neturėčiau, kur ją padėti. Apsigyvenęs Kuliuose, pradėjau domėtis ir senomis fotografijomis, spauda, buities įrankiais. Kulių miestelio bibliotekininkės Laimos Tamošauskienės pagalba pradėjau rengti savo kolekcijų parodėles. Taip palengva įsiliejau į miestelio bendruomenės gyvenimą, susipažinau su čia gyvenančiais žmonėmis, tarp kurių – dabar ir mano kolegė Z. Jankevičienė. Būtent mūsų ne vieną valandą užsitęsdavusių pašnekesių metu ėmė bręsti idėja apie muziejaus atkūrimą“, – prisiminė kolekcininkas.
„Pirmiausia Andrius papasakojo turintis ne vieną vertingą kolekciją, kad norėtų su jomis supažindinti ir visuomenę, tačiau neturi patalpų. Tada atsakiau, jog patalpos yra, tik reikia jas tvarkyti, pritaikyti muziejaus veiklai, ir aprodžiau pastatą, kuriame prieš maždaug dešimtmetį veikė muziejus“, – pasakojimą tęsė Z. Jankevičienė.
Darbai pradėti radus rėmėjų ir pagalbininkų
A. Petraitis prisipažino, jog patalpos jį sužavėjo, tad jis užsidegė dar didesniu noru kuo greičiau naujam gyvenimui prikelti Kuliuose veikusį muziejų.
„Pradžia buvo labai sunki – nei aš, nei Zuzana neturėjome lėšų erdvėms sutvarkyti. Tad paskelbiau internete, jog reikalinga parama kilniam tikslui – muziejui atkurti. Miestelio parduotuvėse padėjau stiklainių, į kuriuos žmonės galėjo mesti pinigėlius. Taip po truputį surinkome lėšų dažams, lemputėms, gipskartoniui. Atsirado nemažai kuliškių, norinčių prisidėti prie muziejaus tvarkymo.
Antai Gintas Liutika sutvarkė būsimo muziejaus ąžuolines duris. Jam pavyko atkurti trūkstamas jų detales. Buvo ir kitų geradarių: Artūras Alčauskis talkino tvarkant elektros instaliaciją, Tomas Brauklys padėjo įrengti ekspozicijos stendus. Esame dėkingi ir kunigui Arvydui Mačiuliui už geranoriškumą, suteikiant galimybę neatlygintinai naudotis parapijai priklausančiomis patalpomis. Dar kartą ačiū norisi tarti Ramutei Rubežienei, Linai Petrauskienei, L. Tamošauskienei ir kitiems kuliškiams, prisidėjusiems prie gražios idėjos įgyvendinimo“, – sakė atkurto muziejaus vadovas.
Ekspozicija rūpinosi Z. Jankevičienė
Kad kuliškiai vėl turėtų muziejų, stengėsi ir Z. Jankevičienė. „Man tai buvo itin svarbu. Taip jaučiausi tęsianti savo šviesaus atminimo vyro, istoriko Romualdo Jankevičiaus pradėtą darbą. Juk būtent jis, 1967-aisiais pradėjęs dirbti Kuliuose, ėmėsi kurti kraštotyros muziejų. Buvo įrengti penki atskirų tematikų skyriai. Ekspoziciją papildė ir ekspedicijų su moksleiviais metu surinkti eksponatai. 1987-aisiais ekspozicija buvo perkelta į šias patalpas. Mano vyras beveik keturis dešimtmečius kūrė, turtino ir prižiūrėjo muziejų, tapusį gausiai lankomu ir pripažintu“, – pasakojo Z. Jankevičienė. Ji prie muziejaus atkūrimo prisidėjo maketuodama tekstus stendams, rinkdama nuotraukas.
„Norėjau, kad būtų surinkta ir žmonėms pateikta kuo daugiau informacijos apie Kulius, jų praeitį, žmones. Juk su Andriumi išsikėlėme tikslą rinkti, saugoti ir eksponuoti Kulių krašto gamtos, istorijos, materialines ir dvasines kultūros vertybes, kurios kaip veidrodyje atspindėtų žmonių gyvenimą įvairiais istoriniais laikotarpiais“, – kalbėjo ilgametė pedagogė.
Šiandien kuliškiai ir visi tie, kurie supranta istorinio bei kultūrinio paveldo prasmę, džiaugiasi, jog Kuliuose atgimė krašto muziejus. Tiek Zuzana, tiek Andrius didžiuojasi, kad jis įkurdintas išskirtiniame pastate. Juk 1790-aisiais vienuolių jėzuitų dėka miestelyje iškilusiame pastate keletą metų gyveno J. Tumas-Vaižgantas. Šiose patalpose net septynerius metus gyveno ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Svajoja atkurti Sofijos kambarėlį
Z. Jankeviečienė užsiminė apie svajonę atkurti Sofijos kambarėlį. „Mes žinome, kaip atrodė patalpa, kur ji gyveno, kokie baldai joje buvo. Nebūtų sunku viską atkurti, tačiau neįmanoma iš muziejaus įrengti įėjimo į antrąjį aukštą, kuriame ir gyveno Sofija. Patekti būtų galima tik iš kitos pastato pusės, tačiau ten įsikūrę laidojimo namai“, – dėstė kuliškė.
Bet ir be Sofijos kambarėlio muziejuje yra ką pamatyti. Apsilankius jame, galima susipažinti su Reiskių tyro, Gandingos apylinkių radiniais, akmens amžiaus iškasenomis iš Mižuikų kaimo. O kur dar gausybė senų buities įrankių, knygų ir kitokių leidinių, tremtinių laiškų, fotoalbumų, laikraščių iškarpų apie Kulius, jų žmones. Kiekvienai ekspozicijai yra atskiras kampelis. Čia – ir knygų ekspozicija, kurios eksponatus apžiūrinėjant, skamba lyriškos melodijos, ir vadinamasis linų kampelis, kuriame – linų apdirbimo įrankiai, lininės apatinės kelnės ir įvairūs audiniai. Yra erdvė, kurios eksponatai  keičiami. Pavyzdžiui, pernai rudenį čia veikė knygų paroda, kurioje – mokykliniai vadovėliai, spausdinti iki 1960 metų, nemažai tarpukario vadovėlių. Ten pat buvo eksponuojamas ir medinis tarpukario mokinio portfelis. Jis po parodos papildė muziejuje saugomų vertybių sąrašą.
Muziejaus lankytojai gali susipažinti net su keletu skirtingų skyrių: karo meto radinių, tarpukario, rezistencijos, kolūkio laikotarpio, medicinos, kultūros. Užsukusieji į muziejų gali išvysti senovinių pinigų, kai kurie unikalūs tuo, kad buvo naudojami tik Kulių krašte. Dažną lankytoją žavi ir atskirame stende įkurdintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos. O kur dar knygnešių kelią Kuliuose menantys daiktai, vertybės bažnyčios tematika.
Vertingiausi ir įdomiausi eksponatai
Bene vertingiausiu muziejaus eksponatu Z. Jankevičienė įvardijo „Ubago“ ženklą, nukaldintą 1827-aisiais. Šį ženklą Kuliuose įvedė kunigas Stanislovas Plušovskis. Elgetauti miestelyje galėjo tik šį ženklą-medalioną turintys elgetos.
Dar vienas įdomus eksponatas – notarui Vladui Kaveckui priklausiusi įmantri rašalinė, kurią, manoma, jam 50-mečio proga padovanojo moksladraugis, antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Z. Jankevičienės pastangomis sudarytas įdomiausių Kulių istorijos faktų sąrašas. Jame minimas gaisras miestelyje (1814 m.), kurio metu sudegė net kelių žydų šeimų sodybos, pirties statybos (1953 m.), valgyklos atidarymas (1961 m.), visų tuo metu buvusių gatvių apšvietimo įrengimas (1971 m.) ir kiti įvykiai.
„Turime daug vertingų daiktų. Tiesa, nemažai jų išsivežė didesni muziejai. Atvažiuoja, pasidairo po ekspozicijas, pamato ką nors vertingesnio ir vežasi. Esą mes per maži tokias vertybes saugoti, o pas juos daugiau žmonių lankosi“, – kalbėjo Z. Jankevičienė.
Didžiausias rūpestis – sutvarkyti stendus
Istorikė pasakojo, jog, vos pravėręs duris, muziejus pirmiausia sulaukė didžiulio kuliškių dėmesio. Žmonės būriais traukė apžiūrėti eksponatų. Visiems buvo smalsu pamatyti praeitį menančius daiktus, spaudinius, dokumentus, nuotraukas. Dažnas pastarosiose ieškojo savęs ir artimųjų. Muziejus mėgstamas ir svečių. Kuo muziejus gali nustebinti lankytojus, galima sužinoti ir apsilankius
jo feisbuko paskyroje.
Paklausti apie artimiausius muziejaus planus, abu kuliškiai sakė, jog didžiausias šiuo metu rūpestis – sutvarkyti stendus, kad jie būtų patrauklūs lankytojams bei saugūs eksponatams. Mat dabar pastarieji kenčia nuo drėgmės, nes pastatas visiškai nešildomas. Z. Jankevičienė prisipažino rengianti projektą, kurį laimėjus, muziejus gautų pinigų stendams įrengti.
Planuojama ir nemažai renginių. Kuliškiai prisidėjo prie valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų renginių programos. Be to, dvi gražias sukaktis minės ir jie patys. Šiais metais miestelio bažnyčia švęs jos pašventinimo šimtmetį. Tiek pat metų praėjo ir nuo pirmosios Kulių pradžios mokyklos įkūrimo. Prie šiems jubiliejams skirtų švenčių prisidės ir muziejus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...