Pristatė palėpėje rastą istorinę vėliavą

muziejus8Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Žemaičių dailės muziejus plungiškius pakvietė prisiliesti prie savo krašto istorijos. Šios ypatingos sukakties proga visuomenei pristatytas jau beveik dešimtmetį čia saugomas itin vertingas eksponatas – 2006-aisiais surasta tarpukario laikus menanti Lietuvos trispalvė. Be to, lankytojams suteikta galimybė susipažinti su muziejininkų surinkta medžiaga apie iš Plungės krašto kilusius savanorius, kurių – net 148. Ir tai – ne tik pavardės, bet ir tų žmonių fotografijos, biografijos.

Vėliava – buvusio partizano dovana
Kaip sakė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė, muziejuje saugoma Lietuvos trispalvė ypač glaudžiai susijusi su Lietuvai svarbia data – Valstybės atkūrimo šimtmečiu. „Šis eksponatas įkūnija idėjas, vienija žmones, todėl ypač brangus ir reikšmingas“, – apie vėliavą, kuri muziejui padovanota 2009 metais, sakė istorikė J. Skurdauskienė.
Pasak direktoriaus pavaduotojos, vėliava surasta 2006-aisiais, rekonstruojant pirmosios Plungės ligoninės, veikusios Telšių g. 13, pastatą. Ji aptikta keičiant stogą – statybininkai, nuplėšę dangą, šalia ventiliacijos kanalo pastebėjo užkištą lininį raštuotą rankšluostį. Į jį buvo įvyniota taip pat iš lino pasiūta Lietuvos trispalvė, kurios aukštis – 110 cm, o plotis – 195 centimetrai. Sumaniai paslėpta vėliava buvo skylėta, dėmėta, geltonosios juostos kairė pusė – įplyšusi. Spėjama, kad ji siūta namuose – ir siuvimo mašina, ir rankomis, nes žaliojoje juostoje matosi daigstyta linija. Rankšluostis, į kurį trispalvė buvo įvyniota, per keliasdešimt metų sudūlėjo, tad pajudintas subyrėjo.
Pastatas, kuriame rasta vėliava, – 1939 metais statyta pirmoji privati Plungės gydymo įstaiga, kurioje veikė operacinė, gimdymo ir chirurgijos skyriai. Ją savo lėšomis įsteigė 1938-aisiais su pulku į Plungę atkeltas Lietuvos kariuomenės kapitonas, karo gydytojas Juozas Patašius. 1940 m., atėjus sovietų valdžiai, J. Patašius kartu su pažangiausia Lietuvos karininkija buvo ištremtas į Norilską Rusijoje. Pastatas buvo nacionalizuotas, jame įkurta apskrities ligoninė.
Statinio palėpėje rastos vėliavos, kuri mena tarpukario metus ir išsilaikė per visą okupacijos laikotarpį, istorija kol kas neatskleista. Spėjama, jog tai buvo oficiali, per šventes troseliu keliama ligoninės vėliava. Kada ji paslėpta, neaišku, bet tikėtina, kad 1940-aisiais, kuomet sovietai drastiškai išformavo Lietuvos kariuomenę.
Kaip minėjome, vėliava surasta 2006-aisiais, atliekant pastato rekonstrukcijos darbus. Tuomet statybininku dirbęs plungiškis Bronius Armalis (1930–2017), apsidžiaugęs netikėtu radiniu, ta proga net eilėraštį „Į saulės šviesą“ sukūrė.
B. Armaliui rastoji trispalvė buvo ypač brangi. Mat jis – buvęs Kretingos apskrities partizanas, veikęs Romano slapyvardžiu. 1948-aisiais vyras buvo suimtas ir nuteistas, karinis tribunolas jam paskyrė 25 metus lagerio ir 5 metus tremties. Daugiau nei dešimtmetį kalėjęs Magadano srities lageriuose, 1959-aisiais sugrįžo į Lietuvą.
2009-aisiais B. Armalis trejus metus saugotą vėliavą padovanojo Žemaičių dailės muziejui.
Savanorių sąrašas pailgėjo iki 148-ių pavardžių
Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejaus proga muziejus pristatė ne tik trispalvę, bet ir šimtmečiui skirtą kelerius metus trukusį tyrimą, per kurį surinkta medžiaga apie 148-is Lietuvos kariuomenės savanorius. „Dar visai neseniai mes žinojom tik aštuonių savanorių pavardes. Dabar sąrašas gerokai ilgesnis. Ir turime ne tik vardus, pavardes, bet ir biografijas, nuotraukas. Naudojomės vilniečių tyrėjų Ričardo Čepo ir Viliaus Kavaliausko surinkta medžiaga, daug patys ieškojome ir radome, pagelbėjo ir istorikai Gintaras Ramonas, Imantas Tamošauskas“, – pasakojo J. Skurdauskienė.
Pasak muziejaus direktoriaus pavaduotojos, Lietuvos kariuomenės savanoriai daug metų buvo pamiršti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šių žmonių pavardes tenka atrasti iš naujo. „Dabar jau tikrai nemažai žinom. Turim nuotraukų, gyvenimo aprašymų, žinome kai kurių jų kapavietes Plungėje, Šateikiuose, Pakutuvėnuose ir kitur. Informacijos daugėja kasdien. Labai tikiuosi, kad ateityje medžiagos apie juos turėsime dar daugiau, kad, paskelbus sąrašą, informacijos pateiks savanorių artimieji“, – kalbėjo istorikė.
Savanorių įamžinimo tema Plungėje nėra nauja. 2006 metais šviesaus atminimo plungiškis Jakovas Bunka buvo parengęs savanorių sąrašą ir, siūlydamas juos įamžinti, kreipėsi į Plungės rajono savivaldybę, kultūros įstaigas. Kaip minėjome, šiame sąraše buvo tik 8 pavardės. Tada muziejaus direktoriaus pavaduotojai teko dalyvauti įvairiuose susitikimuose, per kuriuos tapo aišku: sąraše – ne visi savanoriai, todėl jų įamžinimas nebūtų visavertis.
Artėjant valstybės jubiliejui, J. Skurdauskienė pradėjo plačiau domėtis Lietuvos kariuomenės savanoriais, sekti, ką tiria istorikai, rinkti prisiminimus. Be to, šimtmečio proga buvo paskelbti V. Kavaliausko ir R. Čepo parengti nepriklausomybės kovų dalyvių ir savanorių sąrašai. „Prieš kelerius metus prie Plungės krašto savanorių paieškos sutiko prisijungti tada Edukologijos universiteto istorijos specialybės studentas G. Ramonas, kuris Lietuvos valstybės centriniame archyve pats dirbo su dokumentais. Tad dar papildė savanorių sąrašą, archyvinę informaciją. Ir žmonių, galinčių papasakoti apie savanorius, ratas vis plečiasi“, – minėjo istorikė.
Žemaičių dailės muziejus yra užsibrėžęs užfiksuoti ir vienoje vietoje sukaupti visą informaciją apie savanorius. Muziejininkai džiaugiasi, kad prie šios veiklos sutiko prisidėti ir neseniai Vilniaus universitete istorijos studijas baigęs I. Tamošauskas.
J. Skurdauskienė pasakojo: „Šiuo metu mūsų savanorių sąraše – 148 pavardės. Tai nėra galutinis skaičius, nes savanorių istorija toli gražu nėra visiškai ištirta. Lietuvos mastu sudarytas apie 10-ies tūkst. savanorių sąrašas, tačiau, istorikų manymu, jų būta bent keturis kartus daugiau. Tad naujų pavardžių randama nuolat.“ Į sąrašą įtraukiami savanoriai, dalyvavę 1919–1920 metų nepriklausomybės kovose ir tarnavę iki 1923-iųjų. Visi užfiksuotieji – arba kilę iš Plungės rajono, arba kurį laiką čia gyvenę. Daugelis jų – apdovanotieji savanorio medaliais, turėję vadinamąjį savanorio kūrėjo statusą.
Kaip išsiaiškino J. Skurdauskienė, savanorišką tarnybą daugiausia rinkosi jauni žmonės – 18–24 metų amžiaus. Dauguma jų gimę apie 1895–1902 metus. Kiekvieno savanorio biografija – ypatinga. Vieni jų – iš vargingesnių šeimų, kiti – iš turtingų, tačiau visus vienijo patriotizmas ir noras ginti tėvynę. Buvo ir tokių, kurie tarnybą pradėjo būdami jaunesni nei 18 metų. Vienas tokių – Plungės pramonininko Juozo Kučinskio sūnus Vytautas Kučinskis. Savanorių sąrašuose yra ir kitų plungiškiams gerai žinomų pavardžių: buvęs Plungės viršaitis, kraštotyrininkas, pirmojo Plungės viešojo muziejaus įkūrėjas Leonas Kumšlytis, Plungės burmistras Kazys Augūnas, akcinės bendrovės „Kučinskis-Pabedinskai“ akcininkas Antanas Pabedinskas, Plungės miškų urėdas Jonas Viliušis ir daugelis kitų.
„Dar daug darbo reikės įdėti norint atskleisti visų savanorių biografijas. Todėl visus, kurių šeimose buvo savanorių, kviečiu drąsiai kreiptis į Žemaičių dailės muziejų. Visai nesvarbu, kiek ir kokios informacijos turite. Galbūt apie savo artimuosius sužinosite iš mūsų, o gal patys mums padėsite“, – sakė istorikė.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtame renginyje, be J. Skurdauskienės, mintimis dalijosi ir Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Bagužis, plungiškiams gerai pažįstamas istorikas Bronislovas Pocius, signataro Jono Smilgevičiaus giminaičiai. Garbės sargyboje prie eksponuojamos trispalvės stovėjo Plungės šauliai, kuriems vadovauja Gintaras Armalis, Jaunieji Plungės šauliai, vadovaujami Vaidoto Račkausko, ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-ios (Plungės) lengvosios pėstininkų kuopos kariai, kurių vadas – kapitonas Giedrius Šedbaras.
G. Bagužis, susirinkusiuosius pakvietęs garsiai perskaityti visų savanorių pavardes, papasakojo, kad ir jo gyvenime buvo momentų, glaudžiai susijusių su Lietuvos nepriklausomybe ir trispalve. Tai buvo 1988-ųjų liepą, kai Vilniuje vyko Pabaltijo šalių studentų chorų festivalis. Tuomet jis su dviem draugais į akylai saugomą renginio teritoriją slapta įnešė vėliavos stiebą ir trispalvę, kurią pasiuvo savo draugės, žinomos gimnastės Dalios Kutkaitės bute. „Slėpdamiesi tarp žmonių, vėliavą pritvirtinome prie stiebo, iškėlėme ją ir pradėjome mojuoti. Tada minioje pradėjo kilti ir daugiau vėliavų, per visą Vingio parką nuvilnijo nuostaba, sukilo milicija, bet mūsų nesučiupo. Buvome pirmieji išdrįsę tokioje minioje iškelti trispalvę. Taigi vėliava visada mano širdyje“, – prisiminimais dalijosi Savivaldybės administracijos direktorius.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...