Jūros pamokos

21802-15804Plungiškis Jonas Garčinskas, pradėjęs tvarkyti dokumentus pensijai gauti, suskaičiavo, kad per savo gyvenimą net 11 metų praleido jūroje. Žvejybiniais laivais išplaukiojęs visą pasaulį, o dabar užtarnautu poilsiu besimėgaujantis vyras sako, kad šie jūreiviški metai jam padėjo pakeisti požiūri į gyvenimą. Tačiau viena liko nepakitę – tai supratimas, jog savimi jaustis gali tik ten, kur gimei ir augai – savo gimtojoje žemėje. Todėl net ir būdamas toli nuo namų bei akylai stebimas „zampolitų“, plungiškis niekada neslėpė, jog yra tikras patriotas. Dėl to sykį Lietuvoje net buvo apkaltintas bendradarbiavimu su omonininkais ir paskelbtas mirusiu. Bet apie viską – nuo pradžių.
Į jūrą atviliojo dėdė
Kol J. Garčinskas plaukiojo po pasaulio vandenynus, namuose jo laukdamos trys dukros tėčio kelionių maršrutus žymėdavusios smeigtukais žemėlapyje. Buities rūpesčiai ir vaikų auklėjimas gulė ant jo žmonos, pedagogės Kazimieros pečių. Bet kai šeimos galva grįždavo namo, visoms keturioms būdavo daug džiaugsmo. Ne tik todėl, kad jis iš užjūrių parveždavo neregėtų dovanų, bet ir dėl to, jog tarp dviejų reisų paprastai turėdavo pusmetį laisvą.
Ką tada veikdavo? „Apsirengdavau baltą kostiumą ir su mergom po miestą, po parką vaikštinėdavau“, – nusijuokė pašnekovas ir tuoj pat paaiškino, kad kalba apie savo dukreles, mat grįžus tėčiui šioms būdavo leidžiama neiti į darželį ir dienas leisti su juo. Plungiškis net savo plaukiojimus suderindavo taip, kad per dukrų vasaros atostogas būtų namuose.
Iš Trakų kilęs vyras Plungėje atsidūrė žmonai Kazimierai gavus paskyrimą dirbti Aleksandravo mokykloje. Jis pats iš pradžių įsidarbino vairuotoju, bet sykį dėdė, dirbęs bocmanu žvejybiniuose laivuose, pakvietė ir jį į jūrą.
„Pagalvojau – pabandysiu. Bent kol užsidirbsiu automobiliui ir naujiems baldams… O jei nepatiks, bet kada galėsiu grįžti prie vairuotojo darbo“, – prisiminė tų dienų svarstymus. Pašnekovas neslėpė, jog susigundė galimybe apsipirkinėti Klaipėdoje buvusioje jūreivių parduotuvėje, vadinamojoje „boninėje“. Joje pagrindinė valiuta buvo „bonai“, kurių už darbą gaudavo jūreiviai.
Krovinį slėpdavo nuo „zampolitų“
Greitai J. Garčinskas suprato, kad už „bonus“ gali nusipirkti ne tik komercinių prekių minėtoje parduotuvėje, bet ir… geresnį reisą.
„Pradėjau plaukioti 1983-iaisiais. Pirmieji du reisai buvo labai blogi. Praleidęs pusmetį jūroje, gavau vos šimtą rublių algos ir kelis bonus. Bet po truputį perpratau, kaip viskas veikia. Davęs 50 bonų kyšį galėdavai gauti labai gerą reisą. Koks reisas yra geras? Toks, kai išplauki iš Klaipėdos su laivu ir su laivu grįžti. Tada galėdavome visokių prekių pasislėpę parsiplukdyti iš užsienio ir parduoti jas Lietuvoje“, – pasakojo pašnekovas.
„Adidas“ sportiniai kostiumai, lūpdažiai, kramtomoji guma, užsienio žurnalai, audiniai drabužiams, muzikos įrašai – tai prekės, kurios leisdavo jūreiviams prisidurti prie skurdžios algos. Tiesa, šį krovinį reikėdavo slėpti nuo vadinamųjų „zampolitų“. Tokių partijai ir KGB ataskaitas teikdavusių asmenų kiekviename žvejybiniame laive, talpinusiame apie 90 jūreivių, J. Garčinsko žodžiais, būdavo iki 15-os. Nors jie slėpdavo savo tikrąjį veidą, vyrai esą greitai perprasdavo, kas yra kas, ir nevengdavo iš tokių skundikų pasityčioti.
Plungiškis prisiminė, kad per tuos metus, kai plaukiojo, neatlaikę patyčių ir spaudimo, sau gyvybę atėmė du „zampolitai“. Bet daugiau būdavo tokių, kurie pašaipų ir jūros ligos nukamuoti, artimiausiame krante išlipdavo iš laivo ir daugiau nebepasirodydavo.
Žuvo Moldovoje ar žvejoja prie Namibijos?
J. Garčinskas svarsto, kad tikriausiai dėl savo per didelės drąsos ir palaido liežuvio vieno tokio „zampolito“ rūpesčiu tėvynėje jis buvo paskelbtas mirusiu. Skundikui, matyt, baisiai nepatiko lietuvio garsiai išsakytas pareiškimas, jog Lietuva anksčiau ar vėliau bus laisva.
Tąkart dėl tokios savo drąsos plungiškis jokių sankcijų nesulaukė (gal todėl, kad jau buvo prasidėjęs Sąjūdis), tačiau po kelerių metų, 1993-aisiais, taip pat būdamas laive, išgirdo, jog laikraštis „Lietuvos aidas“ jį paskelbė žuvusiu mūšyje su Moldovos kariuomene.
Plungiškis tebesaugo tų metų „Vakarų ekspreso“ numerį, kurio pirmajame puslapyje publikuojamas straipsnis pavadinimu „Kaip „Lietuvos aidas“ nužudė Joną Garčinską“. Jame žurnalistas Gintaras Vaičekauskas bandė aiškintis, kaip nutiko, jog po jūras plaukiojantis jūreivis iš Plungės „Lietuvos aido“ buvo apkaltintas bendradarbiavimu su raudonosiomis draugovėmis, vėliau – su OMON-u (specialiosios paskirties milicijos būriais, kurie 1991-aisiais užpuldinėjo Lietuvos pasienio postus).
„Būtent omonininkai, pasak „Lietuvos aido“, padėjo jam persisamdyti į Padnestrę. Po apmokymų J. Garčinskas dalyvavo mūšiuose su Moldovos kariuomene. Jo žuvimo aplinkybės nežinomos“, – rašė „Vakarų ekspresas“. Straipsnio autorius tuoj pat perspėjo laikraščio skaitytojus, jog tai yra kraupi dezinformacija. Esą J. Garčinskas žvejoja prie Namibijos krantų ir pats telefonu pranešė žmonai, jog yra gyvas ir sveikas, o „Lietuvos aido“ pateikiama informacija – pramanas. Tiesa, būtų galima pamanyti, kad gal sutapo pavardės ir Moldovoje žuvo koks kitas Jonas Garčinskas, tačiau „Lietuvos aidas“ pateikė ir kitų asmens duomenų, neleidusių abejoti, jog kalbama apie plungiškį Joną.
Minėtasis žurnalistas, aprašęs šią skandalingą istoriją, padarė išvadą, jog tokiu prasimanymu Rusija norėjo sukompromituoti Lietuvą, o „Lietuvos aidas“ tiesiog aklai nusirašė melagingus duomenis nuo Rusijos nacionalpatriotų laikraščio „Den“, nepatikrinęs faktų.
„… ir žvirblį, ir lietuvį sutiksi visur“
Tais pačiais metais plungiškis buvo paminėtas ir kitame laikraštyje – „Lietuvos ryte“. Žurnalistų dėmesio tąkart jis sulaukė todėl, kad su bičiuliu Jonu Milčiumi sugalvojo originaliai pasitikti aplink pasaulį plaukusią jachtą „Lietuva“. Jiedu įlipo į aukščiausią Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) viršukalnę ir ten iškėlė trispalvę.
„Lietuvos ryto“ straipsnyje „Afrikoje įsitikinome, kad ir žvirblį, ir lietuvį sutiksi visur“ šia jachta plaukęs Gediminas Pilaitis rašė, jog šie du lietuviai ne tik padarė siurprizą, iškeldami Lietuvos vėliavą, bet ir padėjo suremontuoti sudilusias jachtos detales.
Save tikru patriotu laikantis J. Garčinskas sakė, jog per ilgus plaukiojimus akys labiausiai pasiilgdavo žalumos, o širdis – gimtinės ir artimųjų. Tad į Lietuvą pūstelėjus laisvės ir išsivadavimo vėjams, laive pasislėpęs klausydavosi „Amerikos balso“. Žinojo ir apie lemtinguosius sausio 13-osios įvykius, nors tuo metu buvo kitame žemyno pusrutulyje. Kad Lietuvoje politinė situacija kardinaliai pasikeitė, jūreiviai suprato ir iš to, jog artimiausiame uoste laivą paliko visi „zampolitai“.
Už vestuvinį žiedą – bauda
Plungiškio žodžiais, jūrininkais dirbti gali tik itin stiprios fizinės ir psichinės sveikatos vyrai. „Silpnesni ilgai neišlaikydavo. Jei ne sveikata sušlubuodavo, tai nervai. Pagrindinė taisyklė laive – turi suprasti juokus, neimti į širdį, jei kas iš tavęs pasišaipo“, – dėstė pašnekovas.
Žodžio kišenėje neieškantis ir gerą humoro jausmą turintis plungiškis pritapo gana greitai. Maža to, vyras susirado nemažai draugų įvairiose pasaulio šalyse – kol laivas būdavo taisomas, pasiėmęs visur su juo keliavusį dviratį mėgdavo pasižvalgyti po apylinkes.
J. Garčinskas gali ilgai pasakoti apie tai, kaip Las Palmase, Kanarų salose, pasivadinę ten gyvenančius lietuvius, jie virė cepelinus, kaip Keiptaune, užsukęs į juvelyrinių prekių parduotuvę, pardavėjos buvo užkalbintas lietuviškai, arba kaip Nigerijoje, su bičiuliais įšokęs paplaukioti į upę, pamatė netoliese iš vandens kyšančias ir jį stebinčias aligatoriaus akis.
Tąkart visi spėjo išnešti sveiką kailį, bet pasitaikė ir pavojingesnių situacijų.
Vyras prisiminė, kaip kartą didžiulio, kelias tonas sveriančio tinklo buvo įtemptas į vandenį, mat viena tinklo akutė užsikabino už plungiškio vestuvinio žiedo. Išsikabarojęs iš vandens, už tai, kam mūvėjo šį žiedą, kapitono buvo nubaustas 100 dolerių bauda. Antrąkart buvo nubaustas už tai, kad, jų laivui užšalus Arkties vandenyne, prie Špicbergeno salos, nutarė aplankyti netoliese taip pat lede įstrigusio norvegų laivo jūreivius. Plungiškis per neapsižiūrėjimą įsmuko į norvegų laivo išmuštą eketę. Vyras juokdamasis pasakojo, kad tąkart jį išgelbėjo mūvėtos specialios pirštinės, kuriomis kabindamasis į ledą išsiropštė iš vandens, ir laivo gydytojo skubiai jam sugirdyti 100 gramų spirito.
Jūra suteikdavusi stiprybės
Didžiuliuose, 2,5 tūkst. tonų šaldytos žuvies talpinančiuose traleriuose J. Garčinskas iš pradžių dirbo gervininku – valdė kraną, į vandenį išmetantį ir iš jo traukiantį žuvies pilnus didžiulius tinklus. Vėliau pasiprašė perkeliamas į mašinų skyrių, bet neilgai trukus pasigailėjo dėl tokio savo sprendimo, nes tekdavę dirbti net iki 45 laipsnių įkaistančioje patalpoje. Atsistojęs po ventiliatoriumi galėdavai nudegti odą, tad likdavo gaivintis tik atvėsintu sūdytu vandeniu. „Laiku grįžau dirbti vėl į viršų, nes būčiau likęs kurčias“, – sakė vyras.
J. Garčinskas jūrininku dirbo iki 2002-ųjų. Grįžti prie ramesnio – vairuotojo – darbo nusprendė dėl sveikatos. Paklaustas, ar jūroje praleisti metai dabar neprimena apie save sąnarių skausmais ar kitais negalavimais, plungiškis atsakė, jog atvirkščiai – jūra jam suteikdavusi stiprybės.
Akivaizdžiai tą pajuto, kai beveik metus laiko, laukdamas geresnio reiso, praleido namuose. Vyrą ėmė kamuoti kojų sąnarių skausmai, bet tik grįžęs į jūrą juos pamiršo. „Nes laive beveik nevalgydavau mėsos – vien tik žuvį. Jų bei įvairių jūros gėrybių iš tinklų galėdavome pasirinkti kokių tik norim“, – pasakojo plungiškis, patvirtindamas faktą, kad žuvyse esančios omega rūgštys yra labai naudingos sveikatai.
Dabar, mėgaudamasis užtarnautu poilsiu, J. Garčinskas sako neturintis rimtų sveikatos bėdų. Užtat su didele nostalgija prisimenantis tuos metus, kuriuos praleido klajodamas po pasaulį. Mintyse aplanko matytas vietas, pakalbina jose sutiktus žmones.
Jonas sako, kad suvokimas, jog kitur irgi gerai, bet geriausia – savo gimtajame krašte, ir yra didžiausios jo likimo dovanos bei pamokos, kurias stengėsi perduoti ir savo dukroms. „Gal kiek persistengiau bandydamas joms įdiegti supratimą, jog reikia mokytis ir pačioms kurti savo gyvenimus. Visos trys taip ir neištekėjo. Gal nepasitaikė jų kelyje į mane panašių, – juokėsi plungiškis. – Tačiau visos užaugo protingomis, savarankiškomis moterimis, dėl ko labiausiai ir džiaugiuosi.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...