„Eilėraščiai į mažą ir didelę širdį“

21803-15875Rietavą drąsiai galime vadinti ne tik kunigaikščių, bet ir literatų miestu. Išeivijos rašytojas Eduardas Cinzas yra žinomas ir už Lietuvos ribų. Su plunksna buvo susidraugavęs ir jo vaikystės draugas Ignas Viržintas. O kur dar Vytautas Norbutas, Alfonsas Jocys, Edmundas Malūkas bei su daina „Elektrėnų žiburiai“ kelią į populiarumą prasiskynęs poetas, dainų žodžių autorius Stasys Žlibinas. Tarp rietaviškių rašytojų – ir Birutės Lengvenienės pavardė. Rietavo garbės pilietei, Lietuvos rašytojų sąjungos narei, ilgametei pedagogei, talentingai rašytojai bei aktyviai žemaitiškos kultūros puoselėtojai kovo 7-ąją būtų suėję 76-eri. Minėdami šią gražią sukaktį, Rietavo kultūros centre rietaviškiai surengė jaukų ir atsiminimų kupiną literatūrinį vakarą „Eilėraščiai į mažą ir didelę širdį“, į kurį visi norintieji rinkosi praėjusį antradienį.
Paliko knygų lobyną
Renginį vedusi bibliotekininkė Romualda Durkienė susirinkusiuosius pakvietė atverti B. Lengvenienės sukauptą ir visiems mums padovanotą jos kūrybos lobyną. Skrynioje, į kurią buvo sudėtos rietaviškės rašytojos išleistos knygos ir knygelės, garbingą vietą užėmė poezijos knyga „Judo gvazdikai“, dienos šviesą išvydusi 1996-aisiais.
Tai – pirmasis B. Lengvenienės apčiuopiamas kūrybos vaisius. Pirmoji knyga.
Anot bibliotekininkės, „Judo gvazdikai“ – kukli knygelė, tačiau dvelkianti šiluma. Po šio leidinio pasipylė ir kiti. Į antrosios knygos puslapius autorė suguldė humoreskas. Taip gimė knyga „Per bruką“, skaitytojus pasiekusi 1997-aisiais. Po metų savo gerbėjus rašytoja pradžiugino dar viena poezijos knyga „Deginu rožę“.
Vėliau išleistos eilėraščių knygos „Ančių ginčas“ ir „Lūžęs meldas“. O 2000-aisiais – kalėdinių ir naujametinių eilėraščių knygelė vaikams „Kalėdų atvirukas, arba Ar nesušalai, Seneli?“. Paskutinė B. Lengvenienės knyga – eilėraščių almanachas „Varpai“ – išspausdinta 2001-aisiais.
Mylėjo Žemaitiją
Rietaviškiai didžiuojasi, kad jų krašte kūrusios plunksnos meistrės pavardė žinoma ne tik Rietavo krašto žmonėms, bet ir daugumai lietuvių, ypač tiems, kurie artimai draugauja su literatūra ir yra neabejingi poezijai.
Šią moterį drąsiai galima vadinti asmenybe, kurioje pynėsi meilė Žemaitijai ir jos kalbai, atsidavimas pedagogės darbui, dvasinio pasaulio pajautimas ir gebėjimas tai plunksna perteikti kitiems.
„Ji meistriškai „virkdo“ savo lyrines sielos ir širdies stygas“, – apie rietaviškę yra rašęs literatūros kritikas Alfredas Guščius. Liūdna, kad šiandien, kalbėdami apie išskirtinio talento kraštietę, esame įkalinti būtajame laike, mat 2010-ųjų gruodžio 8-ąją ją pasišaukė Dievas. Tačiau, kaip sakė R. Durkienė,  ji gyva kiekvieno iš mūsų prisiminimuose.
Pasak bibliotekininkės, tie, kurie nors šiek tiek yra susipažinę su B. Lengvenienės kūryba, žino, kad jos gyvenime itin svarbią vietą užėmė žemaičių tarmė. Poetės knygose suguldytos eilės ne tik kalba apie Žemaitiją, žemaičių tarmę, jos kovą su išnykimu, bet ir yra sudėliotos gražia žemaitiška kalba.
Kalbėdama apie iškilią asmenybę, vedėja rankose tvirtai laikė B. Lengvenienės žemaitiškos poezijos knygelę „Alkų akys“, kuri yra tarsi pranešimas, jog žemaičių tarmė – neužmiršta. 2004-aisiais pasirodžiusi knyga įvardinta kaip literatės duoklė Žemaitijai.
Išleido 8 knygas mažiesiems skaitytojams
Jaukaus literatūrinio vakaro metu prisiminta, jog B. Lengvenienė buvo ne tik gera sportininkė, jautri poetė, 20-ies knygų – eilėraščių ir humoreskų – autorė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2006“ apdovanojimo „Kaimo mokytojas“ laimėtoja, Rietavo garbės pilietė, Rietavo savivaldybės tarybos narė, bet ir gera pedagogė.
Ji labai stengėsi, kad ir vaikai nepamirštų gimtosios žemaičių tarmės. Mažiesiems išleido aštuonias knygeles. Viena ypatingesnių – „Trumpas skaičiuotis linksmyms žemaitokams“, kuriai iliustracijas piešė Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos mažieji dailininkai.
Anot su mažaisiais skaitytojais kasdien susiduriančios R. Durkienės, vaikai šią knygelę mėgsta, dažnas užsukęs į biblioteką jos teiraujasi. Tai patvirtino ir patys mažieji rietaviškiai skaitovai, svečiams paskaitę keletą B. Lengvenienės kūrinėlių.
Vakarą vainikavo daina apie Rietavą
Žinomai kraštietei atminti skirto vakaro metu nuskambėjo ne vienas eilėraštis ar kitas poetės kūrinys, kuriuos gražiai paskaitė ir mažieji skaitovai, ir Rietavo kultūros centro direktorė Birutė Gedminaitė, ir renginių organizatorė Eglė Fabijonavičienė bei kiti rietaviškės kūrybos gerbėjai. Bene jautriausiai vieną iš jos
kūrinių perskaitė Petras Lengvenis – poetės vyras, su kuriuo rašytoja praleido net 50 metų. Rietaviškis anksčiau yra prisipažinęs, jog per tuos metus buvo visko – tai atspindi daugelis žmonos sukurtų eilėraščių ir humoreskų.
P. Lengvenis žmonos kūrybą saugo jo paties įrengtame muziejuje. Vyras yra pasakojęs, jog iki žmonos mirties nemokėjo nė vieno jos eilėraščio, o dabar mokąs net kelias dešimtis.
B. Lengvenienei skirtą renginį vainikavo daina apie Rietavą, kuriai žodžius parašė pati poetė. Daina „Saulė auksina gelstantį klevą…“, tapusi tarsi Rietavo himnu, skambiai liejosi iš visų susirinkusiųjų lūpų, dar kartą patvirtindama, kad Rietavo krašto žmonės didžiuojasi, jog jų kultūros istorijoje pėdsaką paliko toks žmogus kaip B. Lengvenienė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...