Už daineles – kaltinimas Tėvynės išdavimu

21712-14569Kiek dar daug baltų puslapių Lietuvos istorijoje. Ir tik neseniai pusės amžiaus tyla tarsi plyšo ir susiliejo į bendrą riksmą. Pagaliau žmonės galėjo išpasakoti, išverkti, išrėkti tą siaubą, tas kančias, tą neviltį ir viltį – visa tai, ką jiems teko išgyventi lageriuose ar pačiuose tolimiausiuose Sibiro užkampiuose, kur, prieš jų pačių valią, buvo išgabenti. Vaizduotę turinčiam žmogui tas šimtų tūkstančių žmonių jausmų ir potyrių chaosas primena kažką panašaus, kas pavaizduota Edvardo Muncho paveiksle „Šauksmas“. Šis vaizdinys iškilo ir klausantis plungiškio Prano Povilo Puplausko pasakojimo. Pasakojimo žmogaus, kuris „za baltavniu“ (už plepalus) lageryje iškalėjo 5-erius metus. Už daineles, už atsišaukimus, kurių net nedalino, o tik juos perskaitė, ir dar nežinia, už ką (to nežinojo net karinio tribunolo teisėjai). Baisiausia, kad juos, tris moksleivius, išdavė ne kokie klasiniai priešai, bet… jų pačių klasės draugai.
Iš mokyklos – į rūsį
Šešis skyrius P. P. Puplauskas baigė Kuliuose. Prie Kulių buvo jo mamos gimtinė, kur gyveno močiutė. Tad ir buvo nuspręsta jį ten išsiųsti – ir močiutei padės, ir galės mokytis. Užėjus rusams, vaikinukas norėjo stoti į amatų mokyklą Telšiuose, bet tėvai neleido – nebuvo kam jo vežioti. Dar nuo Smetonos laikų Plungėje veikė ekonomikos prekybos mokykla. Joje moksleiviai baigdavo ir vidurinę mokyklą. Vadovavo jai griežtas, bet teisingas direktorius Aleksandras Pakalniškis. Mokykla gerą vardą turėjo visoje Žemaitijoje, tad į ją mokytis suvažiuodavo jaunuolių ir iš tolimesnių rajonų. Ir mokėsi ten nemažas būrys jaunimo – 300 moksleivių.
Atėjus 1944-iesiems ir sugrįžus rusams, mokyklos direktorius pasitraukė į JAV, o nemažas vyresnių moksleivių būrys išėjo į mišką. Ypač daug jų partizanavo Plokštinėje. „Mes, kaimo vaikai, mažai apie tą politiką nusimanėme, bet mano mama per visas šventes trispalvę prie „gonkų“ iškeldavo. Todėl ir aš, vis kokį atsišaukimą radęs, perskaitydavau, draugams parodydavau. Buvo toks Milvertas. Jis rado seną šautuvą, kuriuo labai džiaugėsi. Ir aš, ir kiti tą šautuvą apžiūrinėjome. Dalyvavome saviveikloje, tai vis kokią šmaikščią dainelę padainuodavome. Matyt, tai ir lėmė, kad vieną 1946-ųjų vasario naktį, kai man tebuvo 18, į Paprūdžio gatvę, kur nuomojausi kambarį, prisistatė „komsorgas“ ir mane suėmė. Kartu suėmė ir Vytautą Salį bei Stasį Ragainį“, – prisiminimais dalijosi plungiškis.
Į vagonus sugrūdo Kūčių vakarą
Vaikinukas persigando – nesuprato, ką padaręs. Nuvedė jį, kaip sakė, prie „kromų“, kur buvo įsikūrusi NKVD (dabar čia – Plungės policijos komisariatas). Ten buvo toks kapitonas Kovalenko. „Tu, – sako jis man rusiškai, – „člien“ (narys) LLA. Aš tuomet nemokėjau rusiškai ir nesupratau, ką tas „člien“ reiškia. Nežinojau, ir kas ta LLA (Lietuvos laisvės armija). Jeigu būtų pasakęs visą pavadinimą, būčiau supratęs, bet jis tik kartojo – „člien“ LLA. Nebuvo kas daryti, todėl persigandęs tylėjau. Tada mane į rūsį įmetė. Kaip tik kitą dieną į Plungę mano tėvas atvažiavo. Išgirdęs, kad Pranis suimtas, puolė pas pažįstamą „striboką“. Tas, manote, pasakė teisybę? Kur tau… Pasakė, kad tavo vaikio čia nėra. O po paros mus jau susodino į „palutarką“ (pokarinė kareiviška, pusantros tonos krovinį galinti vežti mašina) ir išgabeno į Telšius. Sukišo į rūsį, kuriame iškart užpuolė utėlės. Valgyt nedavė. Netrukus perkėlė mane į kalėjimą – iškart į karcerį. Po kiek laiko pradėjo tardyti. Ir apkaltino Tėvynės išdavimu“, – pasakojo P. P. Puplauskas.
Atėjo gegužė. Traukiniu, lydint sargybiniams su šunimis, pervežė juos į Klaipėdos kalėjimą. Liepos mėnesį juos teisė karinis tribunolas (o jis mažiau kaip dešimčiai metų nenuteisdavo). Trijų vaikinukų nenuteisė. Net jiems, niekam pasigailėjimo nejaučiantiems beširdžiams, pritrūko įrodymų. Be to, ir liudininkai į teismą neatvažiavo. Tad juos vėl grąžino į kalėjimą.
„Atėjo 1946-ųjų spalis. Į Klaipėdą atvažiavo du Aukščiausiojo teismo teisėjai. Vienas buvo lietuvis, kitas – žydas, – prisiminė pašnekovas. – Nuteisė mus visus tris kalėti po penkerius metus. Iš Klaipėdos pervežė į Vilnių, į Lukiškes. Dar nuo caro laikų antrajame aukšte buvo bažnyčia, tai suvarydavo mus ten ir šaukdavo pavardėmis. Jeigu neatsiliepi, neišveža. Mes vis neatsiliepdavome. Artėjo Kalėdos ir nusprendėme, kad gana čia būti, tad per kitą patikrinimą atsiliepėme. Buvo Kūčių vakaras, kai NKVD kareiviai suvarė mus į vagonus. O 1947-ųjų sausio 1-ąją jau išlaipino Archangelsko srityje ir išvežė į lagerius.“
Sušalusių lavonų krūvas laidodavo tik vasarą
Lageryje juos tris išskyrė ir per ketverius metus, kuriuos ten kalėjo, P. P. Puplauskas savo klasės draugų nesutiko – pasimatė su jais tik grįžęs į Lietuvą. Mediniame barake gyveno apie 50 vyrų: iš Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos. Vidury barako – „buržuika“, ant kurios vamzdžio kaliniai džiovindavosi rūbus ir avalynę. Kraštuose – dviaukščiai gultai.
Maitino menkai: duodavo po gabalėlį duonos ir sriubos, į kurią įmesdavo kažkokių riebalų. Sakydavo „maslo“ – sviestas, nors ten to sviesto nė su žiburiu nerastum. Jeigu jų neparvarydavo pietų ir tą dieną negaudavo sriubos, vakare duodavo šiek tiek didesnį gabalėlį duonos. Ir viskas.
Vyresnieji savo duoną keisdavo į „machorką“. Daugelis jų iš bado nusilpo ir mirė. Žiemą lavonus išnešdavo į lauką ir sukraudavo į krūvą, kur jie sušaldavo. Laidodavo vasarą. Ir tokie dalykai dėjosi pataisos, o ne griežto režimo lageryje, tad, kas buvo anuose, – baisu ir pagalvoti. Dauguma kalinių dirbo miške. P. P. Puplauskui teko krovos darbai. Netrukus jis susižeidė ir pateko į sanitarinę dalį. Iš ten jį paskyrė į geležinkelio depą, kur remontuodavo senus vagonus, klodavo bėgių atšakas į miškus. Po ketverių metų, teturėdamas vienintelę šimtasiūlę ant pečių, grįžo į namus. O ten… nieko nerado – tėvai buvo ištremti.
Grįžęs iš Amerikos, ūkininkas sovietams pasitikėjimo nekėlė
1948-aisiais tėvus ištrėmė į Buriatiją, už Baikalo ežero. Grįžo 1957-ųjų kovą. Ar P. P. Puplausko likimas turėjo įtakos tėvų likimui? Aišku, kad turėjo, tačiau jeigu jų sūnus ir nebūtų patekęs į lagerį, Juozapas bei Liudovika Puplauskai vis tiek būtų ištremti. Tėvai Karklėnuose turėjo 33-jų hektarų ūkį. Užaugino šešis vaikus – penkis sūnus ir dukrą. Sovietų valdžiai ūkininkai buvo įtartini vien tuo, kad kažkada gyveno Amerikoje, o grįžę perėmė J. Puplausko tėvų ūkį. Nebuvo svarbu, kokias dideles dalis jis turėjo savo broliams ir seseriai atiduoti. Negana to, – jų sūnus Pranas Povilas – politinis kalinys. Todėl abu Puplauskai ir jauniausias jų sūnus Liudas, kaip žmonės tais laikais sakydavo, iškeliavo pas baltąsias meškas.
P. P. Puplausko tėvai susipažino Amerikoje. Tėvas ten išvažiavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Prieš išvažiuodamas, jis vedė merginą, kuri tėvams nepatiko. Palikęs nėščią žmoną, jis, gavęs iš Pensilvanijoje gyvenančio brolio „šipkartę“, išvažiavo pas jį. Netrukus „šipkartę“ atsiuntė ir žmonai. Ši atvažiavo, čia gimdydama mirė, palikusi vyrui dukrelę. Vienišam, šachtoje dirbančiam vyrui auginti kūdikį buvo neįmanoma. Netrukus jam pripiršo iš Kulių į Pensilvaniją atsikėlusią merginą. Jie susituokė. Vėl gimė duktė. J. Puplauskas dirbo ir paprastą, ir šventą dieną, nes už šventines gerai mokėjo. Šachtose gan dažnai pasitaikydavo nelaimių, kurios jo žmoną ypač gąsdino. Ji pasiekė, kad šeima grįžtų į Lietuvą. Tik nelaimės – ir net labai didelės – jiems išvengti nepavyko. Devyneri tremties metai atėmė ir sveikatą, ir tikėjimą geresne ateitimi.
Su pyragais niekas nepasitiko
Iš lagerio grįžęs į Plungę, P. P. Puplauskas ėmė ieškoti darbo. Pirmiausia jis apsistojo pas pusbrolį, kuris tuo metu gyveno dabartinėje „Žemaičio“ redakcijoje. Tuo metu čia buvo butai ir gyveno elektrinės, kuri buvo kitoje gatvės pusėje, darbuotojai. Iki šiol plungiškis nepamiršta, kai, išlenkęs taurelę naminukės, užmigo ir pramiegojo net kelias paras. Nors buvo jaunas, nuovargis jį nugalėjo. O prabudęs net žado neteko, – pasirodo, jis miegojo… raudonajame kampelyje. Ten, kur darbininkai skaitydavo laikraščius ar ilsėdavosi, pusbrolis jį ir paguldė.
Paskui priglaudė pusseserė, gyvenanti Babrungo kaime. Kadangi jis nenorėjo ten likti, pradėjo ieškoti darbo Plungėje. Klasės draugas Apolinaras Petkinis padėjo įsidarbinti žemės ūkio skyriuje statistiku. Jam reikėjo iš kolchozų surinkti žinias: kiek pasėjo, kiek prikūlė… Visas ataskaitas reikėjo rašyti rusų kalba, kurią per ketverius metus lageryje gerai išmoko. Dirbo metus, o ir atlygis buvo neprastas – 450 rublių per mėnesį. Skyriui vadovavo Robertas Maleris, kuris buvo patenkintas jo darbu, kol nesužinojo, kad P. P. Puplauskas – politinis kalinys. „Pasikvietė jis mane ir sako: „Ui, pasirodo tu – ne mūsų žmogus. Rašyk pareiškimą ir mauk…“ – juokėsi plungiškis.
Susitiko su vienu jį išdavusiu klasės draugu
Dar trumpiau dirbo Remonto darbų kontoroje – išvijo po mėnesio, vos išgirdę, kas jis per paukštis. Tuomet pavyko įsidarbinti Glaudžių plytinėje normuotoju. Čia dirbo iki pat jos uždarymo – 1958-ųjų. Būtent tais metais paaiškėjo, jog šių vietų molis visiškai netinka plytų gamybai, nes jos sutrupa. Tuo metu P. P. Puplauskas jau buvo vedęs centrinės vaistinės vedėją Stasę, su kuria susipažino šokiuose. Plungėje kaip tik susikūrė Miškų ūkis ir jam pavyko gauti sąskaitininko darbą. Jų cechas gamino skiedras stogams dengti. Per tuos metus jis baigė Kauno miškų ūkio technikumą ir pradėjo dirbti girininkijoje. Netrukus Žemės ūkio valdyboje sukurta miškininkų grupė, į kurią ir P. P. Puplauskas pateko. Miškininku dirbo 20 metų.
Jau grįžęs į Lietuvą, plungiškis sužinojo, kad juos tris įskundę tie du klasės draugai buvo išsiųsti į NKVD mokyklą. Su vienu jų – Lenkaičiu (vardo nebeprisimena) – susitiko dirbdamas plytinėje. Tas irgi ten dirbo. „Tuomet aš jo ir paklausiau, kodėl mus įskundė? – pasakojo P. P. Puplauskas. – Jis aiškino, kad jam taip liepė sakyti. Daugiau apie tai mudu nekalbėjome. Turiu pripažinti – gabus vyras buvo, bet jam nesisekė… Jo nebėra – iškeliavęs Anapilin. Su Stasiu Narkumi taip ir nesusitikom, tad nieko ir paklausti negalėjau… Jis anksti mirė.“
Laimė gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje
Šiandien Pranas Povilas ir Stasė Puplauskai gyvena savo gyvenimą. Džiaugiasi, kad jų dukroms sekasi. Abi baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas. Nijolė Kazbarienė dirba Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinėje mokykloje rusų kalbos mokytoja. Rima Cvirkienė – Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje. Juodu su žmona jau turi tris anūkus ir vieną proanūkį. Žiūrėdami į juos, abu supranta, kokia didelė laimė, kad jie visi sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir kad daugiau kaip ketvirtį amžiaus toje nepriklausomoje Lietuvoje gyvena.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...