Žinomą dailininką prisimenant

1Y291846Plungėje, Mykolo Oginskio rūmuose, įsikūręs Žemaičių dailės muziejus gali didžiuotis sukaupęs itin vertingų fondų bei rinkinių, kuriais rūpinasi Danutė Einikienė – vyriausioji įstaigos fondų saugotoja. Jos atsidavimo darbui, kruopštumo bei atsakingumo dėka muziejus lankytojus gali nustebinti sutvarkytais eksponatais, menininkų kolekcijomis bei rinkiniais. Anot muziejininkės, itin svarbią vietą tarp gausybės fondų ir rinkinių užima išeivijos menininkų kolekcijos. Prie pastarųjų priskiriama ir Juozo Bagdono – Lietuvos dailininko, Plungės garbės piliečio, vieno iš aktyviausių Žemaičių dailės muziejaus kūrėjų, gimusio 1911-ųjų gruodžio 11-ąją netoli Plungės, Vydeikių kaime,  – kolekcija.
„Likimas taip lėmė J. Bagdono gyvenimo kelią, kad pirmieji vaikiški ir paskutiniai – jau garsaus pasaulyje dailininko – žingsniai palikti kunigaikščio M. Oginskio rūmuose: anuomet jis lankė čia įsikūrusią Plungės gimnaziją, o gyvenimo saulėlydyje grįžo sukaupęs svarų kūrybos bagažą, iš kurio didžiąją dalį brandžiausių darbų patikėjo saugoti Žemaičių dailės muziejui“, – pasakojo D. Einikienė. Anot jos, Plungėje veikiantis muziejus ir dailininko J. Bagdono kūryba – tarsi du poliai, kurie jungia ir saugo šiuolaikinio žemaičių meno savastį bei generuoja jos klodų atsivėrimą pasauliui.
Apie J. Bagdoną surinkta medžiaga byloja, jog būsimasis dailininkas, baigęs Telšių gimnaziją ir tėvams persikėlus gyventi į Kauną, 1929-aisiais mokslus tęsė Kauno meno mokykloje ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje.
Dveji metai, praleisti pastarojoje, vadovaujant talentingam dailininkui, postimpresionistui J. Vienožinskiui, padarė didelę įtaką pradedančiajam dailininkui. Puikus pedagogas sugebėjo studentams suteikti drąsos, pasitikėjimo savimi – išlaisvindavo kūrybines jaunųjų menininkų galias, išryškindavo stipriąsias talento puses.
Sulaukęs vos dvidešimt vienerių, Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose J. Bagdonas surengė pirmąją kūrybos parodą, o 1938-aisiais Lietuvos nepriklausomybės 20-ies metų sukakčiai paminėti surengtoje parodoje Kaune laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją „Iš jūros sugrįžus“.
Tarpukario Lietuvoje J. Bagdonas neilgtrukus atsidūrė kultūrinio gyvenimo centre, mat buvo išrinktas Dailininkų sąjungos sekretoriumi ir reikalų vedėju. Lietuvai atgavus Vilnių, surengė lietuvių dailės parodą. Nuo 1941-ųjų dirbo Vilniaus dailės muziejuje. 1943–1944 m. vadovavo Vilniaus dailiųjų amatų mokyklai. Tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė sėkmingą kūrybinę ir pedagoginę veiklą – ją pakeitė sunki emigranto dalia.
Jam teko gyventi ir dirbti Austrijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Dailininko darbai visada buvo ir yra labai vertinami. Labiausiai meno gerbėjus žavi jo abstrakcijos. Išvysti jų buvo galima ir jubiliejinėje J. Bagdono parodoje, kuri buvo atidaryta Žemaičių dailės muziejuje 2016-ųjų gruodžio mėnesį.
Dailininko paveikslai „Abstrakcijos“ iki tol buvo neeksponuoti. „Kalbėti apie abstrakčiąją J. Bagdono kūrybą nėra lengva. Sunku rasti žodį atitikmenį šiai spalvų, formų ir erdvių vizijai apibūdinti, juo labiau tikėtis, kaip esame įpratę, atpažinti daiktą ar rasti bent kokią konkretesnę regimojo pasaulio užuominą. Iš minties, idėjos ir emocijos kilusi tapyba transformavo ir nutrynė regimojo pasaulio žymes, palikdama tik spalvą ir tapybiniu tonu kuriamos abstrakčios formos kalbą, į kiekvieną žiūrintįjį prabylančią individualiai…“ – apie J. Bagdono abstrakčiąją tapybą yra rašiusi dailėtyrininkė Dalia Ramonienė.
O D. Einikienė, prisiminusi dailininko 105-osioms gimimo metinėms atidarytą parodą, kalbėjo: „Namai, gimtoji
žemė – prisiminimai apie juos, padėję išlikti ir išsaugoti kūrybines galias ir žmogišką būtį svetimoje žemėje, atsivėrė nevaržoma spalvų ekspresija, giliu dramatizmu. J. Bagdono abstrakcijos nepalieka abejingų – sukrečia nuogu sielos skausmu, ilgesiu žemaičių žemei, kurios tiek metų nematė.“
Į tėvynę talentingasis menininkas grįžo gyvenimo saulėlydyje, kai gimtoji Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę. 1992-aisiais sostinėje, Lietuvos dailės muziejuje, dailininkas surengė savo tapybos parodą. Ji po metų buvo perkelta į Kauno paveikslų galeriją. Visi tąkart čia eksponuoti paveikslai atiteko J. Bagdono jaunystės miestui Kaunui.
Tais pačiais metais mūsų kraštiečio dailininko paroda atidaryta kunigaikščio M. Oginskio rūmuose, Plungėje. Praėjus beveik septyniems dešimtmečiams, J. Bagdonas vėl įžengė į šiuos rūmus. Tik jau nebe kaip moksleivis, o kaip visame pasaulyje žinomas ir vertinamas dailininkas. Į savo kraštą jis „parskrido“ ne tuščiomis – su 18 didelių abstrakčių kompozicijų, tapytų ant drobės. Vėliau, 1995-aisiais, kai Plungėje jau metus veikė Žemaičių dailės muziejus, prie kurio įsikūrimo ir jis prisidėjo, dailininkas jo fondus praturtino dar 90-čia darbų. O 1997-ųjų vasarą Plungės miestui padovanojo ir abstrakčių geometrinių formų dekoratyvinę skulptūrą.
Visam laikui Plungėje dailininkas apsistojo 1999-ųjų spalio mėnesį. Čia gyvendamas nesėdėjo rankų sudėjęs. Priešingai – surengė ne vieną personalinę parodą įvairiuose Lietuvos miestuose. Savo kūryba dailininkas dalijosi ne tik su Plunge, bet ir su kitais šalies miestais.
J. Bagdono darbų turi ir Vilniaus, ir Kauno, ir Klaipėdos, ir Telšių muziejai. Jie iki šiol yra labai vertinami, todėl Žemaičių dailės muziejus didžiuojasi, jog būtent jame yra saugoma didelė menininko kūrybos dalis.
Anot D. Einikienės, J. Bagdonas – žmogus, sugebėjęs tiesia ir tvirta linija rūpintis Žemaičių dailės muziejaus likimu.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...