Rietaviškė mokytoja – kiečiausia Lietuvoje

DSC_9597-EditKovo devintąją baigėsi apie mėnesį trukę „Kiečiausio mokytojo rinkimai“, kurių metu buvo renkamas plačiąja prasme geriausias Lietuvos mokytojas. Tarp daugybės konkurso dalyvių puikavosi ir Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos anglų kalbos mokytojos Audronės Rupšienės pavardė. Nuo pradžių balsų skaičiumi pirmavusi pedagogė lyderio pozicijos neužleido iki pat pabaigos, tad būtent ji ir pripažinta konkurso nugalėtoja. Pasikalbėti su garbingą titulą pelniusia mokytoja panoro ir „Žemaitis“. Su A. Rupšiene mes susitikome kitą dieną po apdovanojimų ceremonijos, vykusios Kauno „Žalgirio“ arenoje. Mokytoja buvo kupina įspūdžių ir gerų emocijų.
Kaip vertina savo anglų kalbos mokytoją, „Žemaitis“ klausė jos auklėtinių. Visi it susitarę teigė, jog jų auklėtoja – pati geriausia mokytoja. „Mums visiems ji – labai artimas žmogus.
 Nuoširdi, bendraujanti. Į ją galime kreiptis bet kokiu klausimu. Yra ir pačiam tekę. Be to, ji moka gerai išaiškinti pamokos medžiagą“, – kalbėjo Gintaras Straukas.
Jam pritarė ir kiti moksleiviai, o klasės merginos įvertino ir mokytojos išorę. „Ji visada stilingai ir gražiai rengiasi. Yra labai jaunatviška. Kiekviena mergina gali iš jos pasimokyti. Auklėtoja mums – pavyzdys“, – sakė Agnė Banytė, o Eva Kupetytė pridūrė, jog jų mokytoja – visada besišypsanti.
 – Pirmiausia norime jus pasveikinti įveikus konkurentes ir tapus laimėtoja. Smalsu sužinoti, kaip jūs atsidūrėte tarp gausybės dalyvių? Ar jūsų kandidatūrą pasiūlė kolegos? O gal mokiniai? – pasiteiravome pačios A. Rupšienės.
– Dėkoju už sveikinimus. Esu labai patenkinta ir dar gyvenu vakarykščių apdovanojimų įspūdžiais. O dalyvauti „Kiečiausio mokytojo rinkimuose“ mane užregistravo mano auklėtinė – dvyliktokė E. Kupetytė. Būtent jos dėka tapau viena iš dalyvių šiame konkurse ir sulaukiau išties didžiulio palaikymo.
– Jūs šiuose rinkimuose lyderiavote nuo pat pradžių ir laimėtoja tapote surinkusi 9195 balsus. Tai – didžiulis skaičius, ypač žinant, jog gimnazijoje, kurioje jūs dirbate, mokosi   635 mokiniai.
– Taip, išties sulaukiau netikėto palaikymo, ne tik iš rietaviškių moksleivių bei pačios vaikų – dukros ir sūnaus, bet ir iš visos Lietuvos, net užsienio. Žinia apie tai, kad dalyvauju konkurse, pasklido labai plačiai, galima sakyti – per visą Europą. Prie to labai prisidėjo mano dukra ir sūnus. Esu visiems dėkinga, kas mane palaikė ir už mane sirgo šiuose rinkimuose. Tik visų aktyvumo dėka tapau pirmąja.
– Ko gero, neužteko vien tik užregistruoti jus kaip dalyvę. Reikėjo pateikti ir kažkokį aprašymą, apibūdinantį jus kaip pedagogę, kaip asmenybę. Kaip manote, kokie buvo svariausi argumentai, nulėmę jūsų sėkmę?
– Be abejonės, pateikiant mano kandidatūrą, reikėjo pridėti ir aprašymą. Mane užregistravusi Eva akcentavo, jog esu aktyvi, bendraujanti, visada besišypsanti, kupina idėjų, padedanti sunkius darbus paversti lengvesniais. Trumpai, bet labai aiškiai ir tiksliai.
– O kaip jūs pati apibūdintumėte save kaip mokytoją?
– Geriausia būtų, jei jūs to paklaustumėte mano mokinių, nes man sunku pačiai save vertinti. Kitiems iš šono geriau matyti. Manau, jog esu reikli, griežta, tačiau teisinga pedagogė. Pati stengiuosi savo darbą atlikti kuo geriau, todėl to paties reikalauju ir iš savo mokinių. Dar man labai svarbu, kad mokinys manęs nebijotų, kad visada klaustų, jei ko nesupranta.
– Dažnai kalbama apie mokytojo vaidmenį mokykloje ir visuomenėje. Bandoma aiškintis, koks pedagogas yra geras, o koks – ne. Kaip jūs manote, koks turėtų būti mokytojas, kad juo didžiuotųsi ne tik mokyklos bendruomenė, bet ir aplinkiniai?
– Pirmiausia – toks, kuris sugeba perteikti savo dalyko žinias moksleiviams. Dar svarbu, kad mokytojas nebijotų žengti koja kojon su laiku – nevengtų naujovių mokymo procese. Ir aš visiškai nesutinku, kad tik jaunieji mokytojai tai geba. Tikrai gerų mokytojų yra tiek tarp jaunų, tiek tarp vyresnės kartos pedagogų. Aš netgi pykstu, kai pasigirsta nuomonė, jog senieji mokytojai – išsisėmę. Taip tikrai nėra.
Pedagogas, kuris tikrai mėgsta savo darbą, visada domisi naujovėmis, stengiasi pagyvinti ugdymo procesą, kad būtų įdomu ir mokiniams mokytis, ir pačiam dirbti. Kitas ne ką mažiau svarbus dalykas – mokytojas neturėtų vaidinti visažinio. Nė vienas mes nesame enciklopedijos, todėl reikia mokėti pripažinti klydus, nebijoti pasakyti, jei kažko nežinai.
Mokytojus rengti turėtų tik universitetai. Tik ten gali būti išugdomi geri specialistai. Dar manau, kad kiekvienas pedagogas, nesvarbu, kokio jis dalyko mokytojas, turėtų mokėti anglų kalbą. Juk ji – kelias į Europą, atveriantis galimybes mokinių ir mokytojų mainams. Kiek dabar galimybių pasisemti gerosios patirties dirbant svečioje šalyje, tačiau tam kelią užkerta kalbos barjeras. Blogai, kad universitetuose anglų kalbos mokoma tik pirmąjį pusmetį.
– Kokių dar siūlymų turėtumėte šalies valdžiai, kad Lietuvos švietimo sistema būtų tobulesnė? Ko trūksta, kad ji veiktų sklandžiai?
– Mūsų švietimo sistemai, mano nuomone, pirmiausia trūksta vientisumo, nuoseklumo ir stabilumo. Dabar švietimo įstatymo pataisos priimamos per naktį. Mes šokinėjame nuo vienos pataisos prie kitos. Nuolat kažkas keičiama ir mes apie tai sužinome labai vėlai. Galbūt ir reikia tų pertvarkų, tačiau apie jas turėtume būti informuoti iš anksto, kad galėtume pradėti tam ruoštis. O pas mus viskas daroma skubotai.
Neigiamai vertinu ir tai, jog bandoma lygiuotis į kitas šalis. To neturėtų būti, juk kiekviena valstybė yra kitokia. Tobulinant švietimo sistemą, reikėtų atsižvelgti ne į kitų valstybių patirtį, bet į mūsų šalies kultūrą, genetiką, paveldą, žmonių mentalitetą, pragyvenimo lygį ir dar daug kitų dalykų.
Kita skaudi tema – mokytojo prestižas, atlyginimo ir darbo krūvio santykis. Pedagogus gąsdina ir tai, jog jų atlyginimai bus skaičiuojami ne tik už pamokų krūvį, bet už visas darbo valandas. Nemanau, kad tai mokytojams suteiks daugiau stabilumo ir saugumo.
Problema įvardinčiau ir per dideles klases. Kai klasėje 30 mokinių, kiekvienam dėmesio skirti nebegali. Laiko asmeniniam kontaktui su kiekvienu vaiku tiesiog nelieka. Negerai, kad nuo tėvų nuimta ir ant pedagogo pečių užkrauta daug atsakomybės. Mes turime matyti vaiką visapusiškai, ne tik, kaip jam sekasi mokykloje, bet ir – kaip namuose.
– Grįžkite į praeitį, kai pradėjote dirbti mokytoja. Praėjo jau trisdešimt metų. Kokie tada buvo mokiniai ir kokie jie – šiandien?
– Šiandien jaunimas yra daug laisvesnis, nebijo išreikšti savo nuomonę. Dažnu atveju dabar mokiniai geriau nei pareigas žino savo teises. Užnugaryje paliekamos ne tik pareigos, bet ir atsakomybė. Anksčiau to nebuvo. Galbūt tai – švietimo pertvarkų pasekmė. Juk reforma pradėta ne nuo tos vietos, nes teisės iškeltos į priekį, o pareigos liko pamirštos. Dabar grįžti prie to, kas buvo anksčiau, yra sudėtinga.
– Dar grįžkime prie konkurso. Ką jums reiškia pelnytas apdovanojimas?
– Žinoma, pirmiausia toks įvertinimas suteikia džiaugsmo. Džiaugsmo, kad tave vertina mokiniai, kad esi pastebėtas ir kitų žmonių, bet kartu įpareigoja ir dar labiau stengtis. Dabar turėsiu dar daugiau dirbti, jog pateisinčiau laimėtą vardą, stengtis būti dar geresne mokytoja.
– Norisi sužinoti, ir kokį prizą laimėjote minėtame konkurse?
– „Kiečiausio mokytojo rinkimų“ nugalėtojo laukė MAXIMOS įsteigtas prizas – 3000 eurų. Būtent tiek aš ir laimėjau. Nėra konkrečiai apibrėžta, kam šie pinigai turi būti panaudoti, todėl dar nenusprendžiau, kokia bus jų paskirtis. Galbūt skirsiu juos savišvietai. Kol kas apie tai nespėjau pagalvoti.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...