„Mūsų ginklai buvo medžiokliniai šautuvai“

21802-155531990-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškart pradėta galvoti apie būtinybę ginti kraštą ir burti už laisvą Lietuvą kovoti pasiryžusius vyrus. Tokių buvo ne vienas ir ne du, o tūkstančiai. Tarp jų – ir Šateikių seniūnijos Narvaišių kaimo gyventojas Antanas Petrikas, kuriam 1990-aisiais buvo 39-eri. Paprastas kaimo žmogus, gausios šeimos tėvas dabar sako, kad į savanorių gretas įsiliejo vedamas vienintelio motyvo – didelės meilės savo Tėvynei. Patriotiškumo iki šiol nestokojantis vyras neslepia: „Už Lietuvą buvau pasiryžęs galvą padėti. Taip buvo tada, taip yra ir dabar – jei reikėtų, net ir būdamas 67-erių, drąsiai į partizaninę kovą už savo kraštą stočiau.“
Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, A. Petrikas, kuris yra Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos bei Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys, kviečiamas į įvairius renginius, kur dalijasi prisiminimais apie 1990-uosius, pasakoja, iš kur sėmėsi ryžto, kas jį skatino ir palaikė. Susitikimas su juo vyko ir Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantės dvarelyje.
Didžiausias noras – kad Lietuva būtų laisva
Nors gimė ir augo sovietiniais laikais, Lietuvos nepriklausomybės idėjos A. Petrikui niekada nebuvo svetimos. Gal todėl, kad jo aplinkoje netrūko patriotiškai nusiteikusių žmonių – tėvas Klaipėdoje tarnavo dragūnu, uošvė buvo Alsėdžių apylinkių partizanų ryšininkė. O ir pats Antanas 1988-aisiais įsitraukė į žaliųjų judėjimą, kartu su kitais narvaišiškiais dalyvavo Baltijos kelio akcijoje, prisidėjo kuriant savanorių armiją. 1991-ųjų vasarį jis, kaip savanoris, prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikai.
„Žemaitijos padalinys buvo pats didžiausias Lietuvoje. Į savanorių gretas buvo įsitraukę 360 plungiškių, rietaviškių, kuliškių. Į kovą stojom kone plikomis rankomis. Mūsų ginklai buvo medžiokliniai šautuvai, tačiau ir juos ne visi turėjo“, – prisiminimais dalijosi vyras. Vienas iš savanorių buvo susikonstravęs net automatą. Už tai jį norėjo teisti, bet draugai  apgynė.
Nors aplinkui buvo pilna iki ausų ginkluotų rusų karių, savanoriai nestokojo drąsos ir ryžto saugoti svarbiausius Lietuvos objektus. A. Petrikas gerai prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją, kuomet teko saugoti Plungės paštą, geležinkelį. „Tąnakt gavome žinią, kad iš kareivinių miesto link pajudėjo 30-ies rusų kareivių būrys. Bet jie, net nepriėję geležinkelio, pasuko atgal. Matyt, gavo tokį nurodymą. Kai pagalvoji, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei tie kareiviai būtų atėję į centrą, kur buvo prisirinkę daug plungiškių“, – pasakojo vyras.
Narvaišiškis puikiai prisimena ir 1991-ųjų rugpjūtį, kai Maskvoje vyko pučas: „Rusų kariuomenė iš Lietuvos dar nesitraukė, o mes tuomet budėjome Gintališkės poste. Pamenu, atvyko sunkvežimis ZIL su rusų kareiviais. Išlipo leitenantas ir dar keli kariškiai. Ieškodami degtinės, jie užėjo į mūsų postą, o mes per televizorių stebėjome Maskvos pučo įvykius. Šie mūsų klausia, kokį čia filmą žiūrim. Mes atsakėme, kad tai ne filmas, o tikri įvykiai jų sostinėje. Tie net išsižiojo, niekaip negalėjo patikėti.“
A. Petrikui teko saugoti ir Šateikių karinį dalinį. Pasak jo, palikdami jį, rusų kareiviai grobė viską, ką galėjo. Nepaisydami pavojaus, bandė iš to pasipelnyti, net torpedas pardavinėjo. „Mes budėdavome, gaudydavome juos, bet to plėšimo, draskymo nebuvome pajėgūs sustabdyti“, – prisiminė savanoris. Jis pripažino, kad anie laikai buvo ir sunkūs, ir pavojingi, nes bet kurią akimirką galėjai padėti galvą. Bet savanoriai žūties nebijodavę ir būdavę viskam pasiryžę.
Žmona suprato, vaikai didžiavosi
1990-aisiais, kai tapo savanoriu, Antanas buvo 39-erių. Namuose jo laukė žmona ir būrys vaikų (beje, dabar jis – dešimties vaikų tėvas). Vyras prisimena, kad dažnai tekdavo iš namų išvykti, savaitėms ar net mėnesiams žmoną vieną su vaikais palikti. „Ji niekada dėl to nepyko ir man nepriekaištavo. Tiesiog suprato, kad tokia mano pareiga, kad privalau ginti Tėvynę. O vaikai manimi didžiavosi“, – susirinkusiesiems pasakojo narvaišiškis. Tai patvirtino ir renginyje dalyvavusi jo dukra Aurelija: „Žinoma, kad didžiuojamės turėdami tokį tėtį.“
Dabar A. Petrikas daug laiko praleidžia meistraudamas – drožia medžio skulptūras, daro stalus. Šiuo amatu užsiima jau apie penkiolika metų. Ne vienas jo drožinys puošia Narvaišių gyvenvietę, na, o šiuo metu vyras talkina įrengiant poilsio zoną – meistrauja suolus, stalus. Mėgsta ir smulkesnius dirbinius, pavyzdžiui, Užgavėnių kaukes, be to, jam patinka tapyti.
Viršilos laipsnį turinčio savanorio A. Petriko uniformą puošia devyni medaliai. Žinoma, visi jie – ne šiaip sau gauti, o užtarnauti. Paklaustas, ar šiandien taip pat stotų ginti Lietuvos, vyras net nedvejodamas atsakė: „Žinoma, nes meilė Tėvynei niekur nedingo. Ji vis dar gyva, todėl, jei tik prireiktų, eičiau Lietuvos ginti. Tikiu, kad tai padaryčiau ne tik aš, bet ir mano vaikai.“
A. Petrikas, braukdamas ašarą, kalbėjo: „Labai džiaugiuosi sulaukęs Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Man tai labai svarbu. Juolab kad tikrai ne kiekvienam tokia laimė nusišypso, tad man ir mano artimiesiems pasisekė. Juk tai mūsų Lietuvos šimtmetis – tokia svarbi ši istorinė sukaktis!“

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...