Rietaviškis, prisijaukinęs ne tik fotoaparatą, bet ir sceną

Aš-laimingas31-erių rietaviškį Mantą Viržintą drąsiai galima vadinti vienu asmeniu trijuose. Mat jis – net tik dešimties metų patirtį turintis geodezijos specialistas, bet ir talentingas akimirkos meistras bei charizmatiškas teatro aktorius. Paklaustas, kuo pats save laiko, Mantas nedvejodamas atsako, jog – fotografu. Nors buvo metas, kai jaunas vyras savęs nematė nė viename iš minėtųjų vaidmenų. „Kai buvau vaikas, turbūt nelabai svarsčiau, kuo norėčiau būti užaugęs. Vėliau save matydavau kaip keliautoją. Ne veltui baigęs tuometinę Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinę mokyklą, ketinau stoti į su turizmu susijusią specialybę“, – prisipažino M. Viržintas, kuris galiausiai pasirinko geodeziją. Bet apie viską – nuo pradžių.
Su Mantu susitikome Rietavo kultūros centre. Pokalbiui rietaviškis pasirinko didžiąją salę. Ir ne veltui, juk čia jis praleidžia didelę savo laiko dalį. Scena Mantui yra tapusi antraisiais namais. Ir taip jau – šešerius metų. Būtent tiek jis sukasi režisieriaus Vinco Andriuškos vadovaujamo Rietavo kultūros centro mėgėjų teatro „virtuvėje“, į kurią, kaip jis pats sako, pakliuvo visai atsitiktinai. Režisierius sustabdė jį, lekiantį namo po darbo, ir pasiūlė prisijungti prie jo kolektyvo – tuo metu reikėjo jauno vyro aktoriaus.
Iššūkių nevengiantis rietaviškis sutiko ilgai nemąstęs, nors prisipažino, jog scenos visada bijojo. Vaidinti prieš žmones atrodė kažkas baisaus. Bet šiandien Mantas džiaugiasi, jog V. Andriuškos dėka jis savyje užčiuopė aktoriaus gyslelę. O aplinkiniai pastebi, kad ji pulsuoja itin stipriai. Režisierius ne kartą yra gyręs rietaviškio talentą įkūnyti įvairius personažus. „Tai – charizmatiškas aktorius, sugebantis puikiai perteikti vaidinamo asmens charakterį“, – „Žemaičiui“ yra pasakojęs V. Andriuška.
– Minėjai, jog buvo metas, kai teatras, scena tau kėlė baimę. O kaip šiandien? – paklausėme M. Viržinto.
– Tiek teatras, tiek fotografija yra saviraiškos priemonės, padedančios įgyvendinti savo turimas idėjas, mintis, sumanymus.
Kiekvienas žmogus yra kūrėjas, tereikia atrasti sritį, kurioje galėtų save realizuoti. Kiekvieno iš mūsų gyvenime kūryba turėtų užimti svarbią vietą. Juk ji – tarsi šviesos žiburėlis mūsų pilkoje kasdienybėje.
Teatras man – sielai džiaugsmą teikianti veikla. Širdis džiaugiasi, kai matai patenkintą publiką, kai po spektaklio nuo žiūrovų veidų nesitraukia šypsenos, o salėje netyla plojimai, liudijantys, jog viskas pavyko.
– Koks buvo įsimintiniausias vaidmuo per tuos metus?
– Galbūt reikėtų pradėti nuo pirmojo. Kaip šiandien prisimenu, jog pirmą kartą prieš žiūrovus į sceną žengiau su spektakliu „Kuprotas oželis“. Man teko vienas iš pagrindinių vaidmenų. Vėliau buvo kitų. Dažniausia tenka įkūnyti komedijinius personažus. Žinoma, jie man patinka, tačiau visada norėjau save išbandyti rimtame vaidmenyje. Ir mano noras tapo realybe.
Praėjusiais metais su kolektyvu pastatėme spektaklį pagal Vydūno pjesę „Ne sau žmonės“, nukeliantį į baudžiavos laikus. Aš vaidinau visuomenės išminčių. Šis vaidmuo man labai patiko. Kitokios buvo ir repeticijos, ruošiantis pasirodymui, – viskas rimta, be kvatojimų, pokštų. Apskritai, statyti filosofija persmelktą spektaklį buvo nemenkas iššūkis tiek režisieriui, tiek aktoriams. Daug ir sunkiai dirbome, nes įkūnyti sudėtingus personažus bei perteikti baudžiavinės Lietuvos žmonių dvasinius išgyvenimus sudėtinga net profesionalams, o mes juk – mėgėjai.
– Kai pasirodys šis straipsnis – kovo 27-ąją – minėsime Tarptautinę teatro dieną. Ar švenčiate ją?
– Žinoma. Mums, teatro žmonėms, šventė yra pasirodyti scenoje, parodyti žmonėms, ką nuveikėme per metus. Kasmet Teatro dienos proga savo gerbėjus nudžiuginame premjera. Šiemet suvaidinsime spektaklį „Vilos puošmena“ – jį bus galima išvysti per gražia Rietavo pavasario tradicija tapusį renginį  „Teatro dienos Rietave“. Tiesa, šiemet jos vyks kiek vėliau – balandžio pradžioje.
– Dabar papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?
– Viskas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį – studijų laikais, kai įsigijau pirmąjį fotoaparatą. Jį pirkau negalvodamas, kad tapsiu fotografu. Pirmosios mano nuotraukos buvo darytos gamtoje, kur leisdamas laiką, „gaudydavau“ gėlytes ir bitutes (juokiasi). Ko gero, dauguma nuo to ir pradeda.
Nors ir šiandien man patinka įamžinti gamtos grožį bei įvairius pastatus skirtingu metų bei paros laiku, dabar labiau orientuojuosi į brandaus amžiaus vyrų ir moterų fotografavimą. Mano nuomone, gamtos fotografijos galbūt labiau traukia miesto žmogų, o štai senolio ar senolės nuotraukos jaudina visus. Juk kiekvienoje jų veido raukšlelėje atsispindi gyvenimiška patirtis, išgyvenimai, džiaugsmai ir vargai.
Vyresnių žmonių portretai tarsi parodo mūsų laikinumą, primena, kad ant šios žemės mes esame tik dulkelės, kurios bet kada gali būti nupūstos stipresnio vėjo. Aš net svajoju apie tokių nuotraukų ciklą, kurį vėliau galbūt pavyks suguldyti į leidinį. Bet tam įgyvendinti prireiks ne vienerių metų.
Fotografija pamažu tapo mano kasdienybe, o fotoaparatas – palydovu. Su juo nesiskiriu niekada, nes netikėtai gali įamžinti labai svarbių ar įdomių dalykų. Tarp mano gausybės sustabdytų akimirkų – poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuvių procesija. Jei nebūčiau su savimi turėjęs fotoaparato, nebūčiau galėjęs užfiksuoti tokio svarbaus momento.
– O kaip gimė tavo vadovaujamas Plungės ir Rietavo fotoklubas „Žybt“?
– Dažnai pamąstydavau, kad būtų smagu suburti rietaviškių fotografijos mėgėjų būrelį ar klubą, su kurio nariais galėtume įgyvendinti įvairius projektus, rengti parodas ir panašiai. Kažkuriais metais per lauko fotografijos parodą „Fotoalėja“ leptelėjau, jog apmaudu susitikti ir netrukus išsiskirti su kolegomis fotografais, kad būtų gerai susiburti į kokį būrelį. Tai pro ausis nepraslydo Plungės viešosios bibliotekos direktorei Violetai Skierienei. Ji ir pasiūlė suvienyti ne tik rietaviškius, bet ir plungiškius fotografijos meno gerbėjus. Taip gimė fotoklubas „Žybt, per kurio veiklą galime pristatyti savo kūrybą visuomenei. Kalbu apie metines klubo parodas, kurios yra mobilios, mat iš Plungės viešosios bibliotekos iškeliauja į kitus miestus.
– Kokie artimiausi klubo planai?
– Ne per seniausiai gimė idėja užmegzti ryšius su tautodailininkais. Kad galėtume ne tik susipažinti su jų darbo užkulisiais, bet ir pasisemti idėjų savo darbams. Tad artimiausi mūsų planai – aplankyti kuo daugiau tautodailės amato žinovų. Tiesa, jau svečiavomės ne pas vieną Platelių krašto liaudies meistrą. Patikėkite, įspūdį paliko ne tik jų kūryba, bet ir jie patys.
– Niekam nėra paslaptis, jog tau ne svetimas ir vestuvių bei kitų švenčių fotografavimas. Kaip save atradai šioje srityje?
– Labai paprastai – tuoktis turėjusi kaimynė sužinojo, jog nusipirkau neblogą fotoaparatą, tad paprašė, kad įamžinčiau jos vestuves. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kai išvydau nuotraukas, likau maloniai nustebintas. Jomis liko patenkinti ir jaunieji bei kiti šventės dalyviai. Po tų vestuvių sekė antros, trečios ir daugybė kitų.
Dabar esu gana žinomas, sulaukiu daugybės užsakymų, tačiau atsakingai juos priimu, nes man svarbu kokybiškai atlikti savo darbą. Todėl neapsikraunu savęs, kad kiekvienai šventei galėčiau maksimaliai save atiduoti.
– Kaip atsirenki klientus?
– Man labai svarbu rasti bendrą ryšį su žmonėmis. Prieš šventę susitinkame ne kartą ir ne du. Išsakome savo mintis, vizijas, aptariame fotosesijos detales. Būna, kad tenka ir atsisakyti, nes suprantu, kad skiriasi mano ir galimų užsakovų požiūriai. Susitikęs su jaunaisiais, pirmiausia paklausiu, kas jiems yra vestuvės. Iš šio atsakymo galima daug ką pasakyti apie žmones.
Smagiausia, kai pasitaiko linksmi jaunieji ir jų šventės dalyviai, nes aš pats esu linksmas žmogus. Man patinka, kai mano nuotraukos būna persmelktos pozityvo, geros nuotaikos, kai jose dominuoja natūralios šypsenos.
Iš tikrųjų labiau nei vestuves man patinka fotografuoti krikštynas. Ten nėra nieko suvaidinto. Viskas natūralu. Vaikai tiesiog nesugeba suvaidinti emocijų, juos lengva ir malonu fotografuoti. Jei per sezoną turiu bent vienerias ar dvejas krikštynas, jaučiu didžiulę atgaivą sielai.
Suaugusiųjų fotografavimas reikalauja daugiau pastangų. Su jais pirmiausia turi rasti bendrą kalbą, išsigryninti idėjas, mintis. Turi jausti ryšį. Man svarbu, kad jie pasitikėtų manimi ir mano atliekamu darbu.
– Ir pabaigai atskleisk, ar negalvoji apie asmeninę parodą? Juk tokios dar nebuvai surengęs.
– Tikrai nebuvau. Nors mano archyvas – tikrai didelis, tačiau kol kas dar nesu tam pribrendęs. Jei pavyks sėkmingai įgyvendinti vyresnio amžiaus žmonių fotografijų projektą, galbūt iš jų ir surengsiu pirmąją savo parodą.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...