Broliai iš Alsėdžių valsčiaus

1509-9987Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Žemaičių dailės muziejuje, Plungėje, vyko dokumentinio filmo „Broliai iš Alsėdžių valsčiaus“ pristatymas bei susitikimas su jo kūrėjais: žurnaliste Daiva Grikšiene ir istoriku dr. Dangiru Mačiuliu. Po filmo peržiūros plungiškiai pirmiausia gyrė jo autorius ir dėkojo jiems už galimybę prisiliesti prie itin iškilių asmenybių, kurios yra neatsiejamos nuo mūsų krašto istorijos, gyvenimų, tačiau netrūko ir kritikos, esą filme stinga detalių, atskleidžiančių Stanislovo Narutavičiaus asmenybės lūžį tautinio sąmoningumo atžvilgiu.Plungė filmo premjerai pasirinkta neatsitiktinai
Filme „Broliai iš Alsėdžių valsčiaus“ pasakojama apie Žemaitijoje, Brėvikių dvare, esančiame netoli Alsėdžių, užaugusius du išskirtinio likimo brolius: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą S. Narutavičių ir jo brolį – pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių. Tai – dvi asmenybės, kurių gyvenimo istorijų neatskiriama dalimi tapo mūsų kraštas, konkrečiai – Alsėdžių valsčius. Tad nekeista, jog filmo premjera įvyko Žemaitijoje, kur nufilmuota daug medžiagos.
Svečiai iš Šiaulių prisipažino, jog yra sukūrę ne vieną dokumentinį filmą, pasakojantį apie Lietuvą, ryškiausias tautos kūrėjų asmenybes. Šios dokumentinės juostos skatina nacionalinę savimonę, akcentuoja dvasines vertybes, stiprina istorinę atmintį, be to, yra pelniusios įvairių apdovanojimų. Tarp tokių – filmas „Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija”. Jame pasakojama apie garsiausio lietuvių gamtininko Tado Ivanausko ir jo brolių likimus, kuriuose atsispindi trijų kaimynystėje gyvenančių tautų (lietuvių, baltarusių ir lenkų) XX amžiaus istorija.
Prieš šešerius metus šis filmas buvo įvertintas Antano Macijausko premija už įspūdingą dokumentinį tyrimą, o jo kūrėjai sulaukė siūlymo pratęsti tą temą, prisimenant Nepriklausomybės Akto signataro S. Narutavičiaus ir jo brolio istoriją. Taip pamažu gimė filmas „Broliai iš Alsėdžių valsčiaus“, pasakojantis apie brolių Narutavičių politinį kelią ir jų reikšmingą darbą dviem už savo laisvę atkakliai kovojusioms tautoms.
Abiejų brolių likimai – tragiški
Intriguoja tai, jog tarpukariu tautinių idėjų išugdyti broliai Narutavičiai pasuko skirtingais tautinės tapatybės keliais: Stanislovas tapo tautinės lietuvių valstybės kūrėju ir Nepriklausomybės Akto signataru, o Gabrielius kūrė Lenkijos valstybę ir tapo jos pirmuoju prezidentu.
Deja, abiejų brolių likimai – tragiški. Vos kelias dienas prezidentavęs, G. Narutavičius 1922-ųjų gruodį dailės galerijoje, per parodos atidarymą, buvo nušautas lenkų dailininko. Praėjus dešimčiai metų, nuo kulkos žuvo ir S. Narutavičius. Tik, skirtingai nei brolis, jis nusižudė pats. Manoma, kad tokį likimą jis pasirinko sušlubavus sveikatai bei jo šeimą užgriuvus nelaimėms ir finansiniams sunkumams.
S. Narutavičiaus gyvenimo vingiai
1932-aisiais S. Narutavičius buvo paprašytas parašyti autobiografiją. Joje gražiai ir nuosekliai sudėliojo savo gyvenimo faktus. „Gimiau 1862 metų rugpjūčio 21 dieną Žemaitijoje, Telšiuose, kur mano tėvas Jonas Narutavičius tuo laiku buvo išrinktas apskrities teisėju. Tėvas mirė 1866 metais, kada man buvo 4 metai“, – taip savo gyvenimo pradžią aprašė S. Narutavičius. Jis rašė, jog pradinį išsilavinimą jam suteikė motina Viktorija Ščepovska ir namų mokytojas Laurynas Ivinskis. Vidurinę mokyklą vokiečių kalba baigė Liepojoje.
1882-aisiais jis įstojo į Teisės fakultetą Peterburgo universitete. „Vienok pasekmėje studentų bruzdėjimo, į kurį buvau įtrauktas, praradau vienus metus. Vėliau įstojau į Šv. Vlodzimiežo universitetą Kijeve“, – rašė S. Narutavičius. Jis smulkiai aiškino, dėl kokios priežasties jį išmetė iš Peterburgo universiteto, tačiau yra informacijos, jog, studijuodamas čia, jis įsitraukė į slaptą kairiųjų pažiūrų studentų ratelį. Valdžia tai netruko išsiaiškinti, todėl Stanislovas buvo pašalintas iš universiteto. Rusų policija jaunuolio iš savo akiračio nepaleido net jam grįžus pas Liepojoje gyvenusią motiną.
S. Narutavičius buvo advokatas, aktyvus visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905-ųjų revoliucijos dalyvis, Didžiojo Vilniaus seimo atstovas nuo Alsėdžių. O 1917-aisiais tapo Tautos tarybos nariu.
Bet tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog viskas ėjosi tarsi per sviestą. Dar prieš tapdamas signataru, S. Narutavičius Tarybai buvo pademonstravęs savo charakterį. Jis net du kartus traukėsi iš Tarybos dėl to, kad Akte surašytos sąlygos kirtosi su jo įsitikinimais. Pirmą kartą – su Mykolu Biržiška, Jonu Vileišiu ir Steponu Kairiu, protestuodami prieš kalbą, kuria buvo siūloma amžina stipri Lietuvos sąjunga su Vokietija. Antrą kartą – kai Taryba 1918 m. vasarą paskelbė konstitucinę monarchiją, valdomą Vilhelmo von Uracho, pavadinto karaliumi Mindaugu antruoju.
O štai dėl draugiškų santykių su Lenkija S. Narutavičius būtų galėjęs kalnus nuversti. Tačiau jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą šlėktų požiūris į S. Narutavičių pasikeitė. Jis tų pačių šlėktų jau buvo vadinamas „litvomanu“ ir mužiku.
Sveikintiną savybę bendrauti žemaitiškai atsiminimų knygoje aprašė Mykolas Vaitkus. Jis papasakojo, kad S. Narutavičius net kiek didžiuodamasis prabilo žemaitiškai kone šimto kunigaikščių grafų ir stambių bajorų draugijoje, nors tuo metu net vargingiausias bajoras stengėsi kalbėti lenkiškai.
Nuo gimtinės atitolino pats gyvenimas ir darbas
Stanislovo ir trejais metais jaunesnio jo brolio Gabrieliaus gyvenimas iki studijų tekėjo ta pačia vaga. Abu baigė Liepojos gimnaziją, abu išvyko studijuoti į Peterburgą, abu buvo priversti studijas nutraukti. Tada brolių likimai ir išsiskyrė.
Kaip buvo rašyta „Lietuvos žiniose“, Gabrielius mokslus Fizikos-matematikos fakultete metė dėl plaučių ligos, nes drėgnas Peterburgo klimatas galėjo pabloginti jos eigą. Jis išvyko gydytis į Šveicariją. Pagerėjus sveikatai, vėl kibo į mokslus – įstojo į Ciuricho Valstybinės aukštosios technikos mokyklos Statybos fakultetą.
Skirtingai nei brolis, studijų metais G. Narutavičius į politinius judėjimus nesivėlė, tačiau palaikė glaudžius ryšius su viena kairiųjų emigrantų partija bei rėmė nuo carinės valdžios persekiojimo Šveicarijoje besislapstančius lenkus. Caro valdžia tokią veiklą traktavo kaip pavojingą imperijai ir net ketino G. Narutavičių suimti. Taigi, kelio atgal į gimtinę nebebuvo.
Nusprendęs likti Šveicarijoje, Gabrielius priėmė šios šalies pilietybę. Baigęs studijas, jis įsidarbino Sankt Galeno geležinkelio statybos biure ir netruko išgarsėti kaip neprilygstamas hidroelektrinių statybų vadovas, vienas žymiausių Europoje šios srities ekspertų ir Šveicarijos elektrifikacijos pradininkas. 1907-aisiais G. Narutavičiui buvo pasiūlytos jo Alma Mater – Valstybinės aukštosios technikos mokyklos – profesoriaus pareigos, o 1913-aisiais jis tapo Vandens statybos fakulteto dekanu.
Akivaizdu, kad G. Narutavičiaus gyvenime politika nė nekvepėjo. Todėl kyla klausimas, kas jį paskatino pasukti jos link ir kodėl jis pasirinko Lenkiją, o ne gimtąją Lietuvą?
Ko gero, būsimąjį Lenkijos prezidentą nuo Lietuvos atitolino pats gyvenimas ir darbas Šveicarijoje, kuri liko nuošaly nuo revoliucijų ir karo. Be to, G. Narutavičius jau studijų metais buvo suartėjęs su šioje šalyje veikusiomis lenkiškomis organizacijomis. Jis aktyviai dalyvavo Šveicarijos Generalinio komiteto nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje šelpti veikloje.
G. Narutavičius priklausė dar ir Lozanoje veikusiai draugijai „La Pologne et la Guerre“ („Lenkija ir karas“). Kaip tik čia jis galutinai persiėmė būsimo garsaus Lenkijos veikėjo ir valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio idėjomis. 1919-ųjų vasarą, gavęs Lenkijos vyriausybės kvietimą atvykti į Varšuvą, aktyviai įsijungė į nepriklausomos valstybės kūrimą. Po metų jam pasiūlytas viešųjų darbų ministro portfelis, dar po poros metų G. Narutavičius tapo užsienio reikalų ministru. Bet likimas jam buvo numatęs kur kas aukštesnį postą, deja, kainavusį jam gyvybę.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...