Ką skelbia kasdien skambantys Beržoro varpai?

21804-16116Kas kartą, pabuvojus Beržore, norisi jį pavadinti kontrastų kaimu. Nes turbūt nėra kitos tokios vietovės, kur, regis, darniai sugyventų į žemę smengančių trobų griuvėsiai ir tarp jų pramaišiui kylantys nauji statiniai. Antradienio popietę pasivaikščioję po šį kaimą ir pabendravę su jo gyventojais, išgirdome ir daugiau epitetų. Vieni Beržorą vadino vasarnamių kaimu, kiti prisiminė kadaise jam klijuotą ubagų kaimo pavadinimą. Tad koks tas Beržoras – mirštantis ar atgimstantis? Kokie čia gyvenantys žmonės ir ką skelbia kasdien skambantys Beržoro varpai?Kapų kaimynystė negąsdina
„Prieš tris dienas atvažiavęs traktorius pradėjo griauti buvusią kleboniją. Širdį smilktelėjo. Bet, kita vertus, ir gerai. Kaime viena griuvena bus mažiau. Girdėjau, jog nusipirko kažkoks verslininkas iš Klaipėdos.
Turėsim dar vieną naujakurį“, – į lango pusę mostelėjo Vitalina Šidlauskienė, rodydama į už jos kiemo tvoros, ant Beržoro ežero kranto, stūksančius griuvėsius. Moteris užaugo šiame dabar jau griaunamame pastate – kolūkio laikais jame buvo apgyvendintos dvi šeimos. Kai mirė Vitalinos močiutė, šeima persikraustė į tėvo pastatytą naują namą. Dabar šis pastatas vėl bunda naujam gyvenimui, mat Vitalina Šidlauskienė su vyru prieš pusantrų metų grįžo gyventi į savo vaikystės kaimą, į jos tėvų prieš 50 metų pastatytus namus.
Paklausta, kodėl nutarė grįžti gyventi į Beržorą, moteris ilgai negalvojusi sako: „Tiesiog traukė. Čia – mano vieta.“ Nesvarbu, kad toliau nuo miesto, bet  – arčiau savo šaknų, arčiau tėvelių, kurie palaidoti Beržoro kapinėse. Šidlauskų kiemas remiasi į kapinių tvorą. Vidury kapinių  – istorinė Beržoro bažnytėlė. Todėl pasiteiravus, ar nebaugu gyventi taip arti mirusiųjų, moteris sako, kad nepatogumas tik vienas – vykstant Mišioms ar laidotuvėms ji neleidžianti vyrui nei žoliapjovės, nei benzininio pjūklo kurti. O kapai moters negąsdina. Juk juose atgulė daug jos artimų žmonių, be to, čia pat prabėgo vaikystė.
Gyvenimas sukosi apie ežerą
Kalbėti apie vaikystę beržoriškė turbūt galėtų valandų valandas. O ir klausytis neprailgsta. „Į pirmą klasę beveik nėjau. Mokykla tiek terūpėjo, nes dienas leisdavome mirkdami ežere arba žiemą čiuožinėdami ant ledo. Kartais kokia babūnė, atsisėdusi ant kalno, mus prižiūrėdavo, bet dažniausiai siausdavome vieni patys. Ar nebūdavo nelaimių? Sykį brolis buvo įkritęs į žvejų iškirstą eketę, bet pats išsikabarojo. Buvo ir tėvukas su dviračiu įlūžęs į pirmąjį ledą. O kad būtų kas skendęs… Pamenu tik du atvejus. Vienas vyras nuskendo, kai buvau dar vaikas, kitas  – praėjusią vasarą. Mes, vaikai, nuo mažumės vandeny jautėmės kaip žuvys. Lenktyniaudavome, kas greičiau nuplauks iki salos. Mama prieš išeidama prie karvių mus užrakindavo. Bet mes su broliu – pro langą ir prie ežero“,  – juokėsi V. Šidlauskienė.
Ta vandens trauka išliko visam gyvenimui. Ne atsitiktinai savo šeimos būstui vietą V. Šidlauskienė su vyru pasirinko taip pat prie vandens – prie Prūsalių tvenkinio esančiuose soduose. O dabar, išėjusi į kiemą, moteris ir vėl mato visai šalia tyvuliuojantį Beržoro ežerą. „Kai aplinkiniai manęs klausia, kaip gyvenu, atsakau, jog labai gerai. Kol vyksta remontai, darbo turime tiek, kad nėra kada sirgti. Tik spėk suktis“,  – sako pašnekovė, kai išėję į kiemą apžiūrime jos namą, kurį jau puošia naujas stogas ir nauji langai. Beliko tik sienas apkalti naujomis lentelėmis, ir tada tikrai niekam nebekils abejonių, jog šiuose namuose vėl verda gyvenimas.
Miestiečiams reikia ne bulvių ir pieno
V. Šidlauskienės lydimi, per kapines grįžtame į kaimo centrą. Čia sutinkame po savo kiemą besisukantį Antaną Norvaišą. Jis – beržoriškių išsirinktas seniūnaitis. Paklaustas, koks tas gyvenimas Beržore, vyras atsako, jog… permainingas. „Seniau čia gyvenimas virė. Kiekviena šeima turėjo karvių, ožkų, vištų. Kadangi jau daug metų turiu traktorių, vos pavasarėjant pasipildavo prašymai: kam mėšlą išvežti, kam daržą suarti. O dabar tas mano traktorius stovi be darbo. Patys dėl savęs bulvių, kitų daržovių užsiauginame. Bet vaikai jų neima. Sako, kad „Maximoj“ nusipirks. Matyt, šiemet reikės mažiau sodint“, – nelinksmai atsiduso vyras.
Pašnekovas sako, jog dabar tik viena beržoriškė – Eugenija Salienė – karvę laiko. Vištų dar viename kitame kieme pamatysi. Ir vaikų gal tik trijose šeimose yra. „Daug metų dirbau Platelių rinkimų komisijoje. Galiu tiksliai pasakyti – per paskutinius rinkimus Beržoro kaime buvo registruoti 96 rinkėjai, bet iš tikrųjų nuolat čia gyvena gal tik kiek daugiau nei 20. Kiti atvažiuoja tik vasaroti arba tėvų kapų ir griūvančių jų namelių aplankyti“, – į pokalbį įsiterpė Vitalina.
Vietiniai gyventojai prisimena, kaip nepriklausomybės pradžioje apsukresni senųjų beržoriškių vaikai už kapeikas supirko čia buvusias tuščias trobas ir laisvus žemės sklypus, o vėliau brangiai juos išpardavė. Taip kaime iškilo ne vienas vasarnamis. Kai kurie, čia įsigiję nekilnojamojo turto, nors ir turėjo didelių planų, tačiau nesugebėjo jų įgyvendinti  – daug pastatų iki šiol stovi apleisti. Nekilnojamojo turto interneto svetainėse galima pamatyti ne vieną skelbimą, siūlantį įsigyti į žemę baigiančią sulįsti trobą, bet… su vaizdu į Beržoro ežerą. Pamačius, kiek už šį turtą prašoma, tampa aišku, jog tų griuvėsių kaimui dar ilgai nepavyks nusikratyti. „Juk čia mūsų šveicarija“, – prieš atsisveikinant nelinksmai nusijuokia Vitalina.
„Vis tiek traukia namo, nors tu ką“
Viena iš nedaugelio nuolatinių Beržoro gyventojų – Petronėlė Dumbriezienė. Kai pasibeldžiame į jos trobos duris, moteris puola atsiprašinėti, kad jos namuose – vėsoka, mat tik prieš porą valandų ji grįžo iš dukros, pas kurią praleido kelis mėnesius. „Juk galėjau ten pasilikti. Būčiau ir toliau gyvenus be rūpesčių – nei trobos kūrenti, nei valgyti gaminti. Bet vis tiek traukia namo, nors tu ką“, – guviai šypsosi beržoriškė.
Žodis po žodžio įsikalbame apie nelengvą Petronėlės vaikystę. Iš pradžių pašnekovė sako nė nenorinti jos prisiminti, nes teko daug vargo ir neteisybės patirti, bet pamažu išsipasakoja. Gimė ji kitame kaime, bet būdama vos dvejų metukų buvo atiduota beržoriškių šeimai. Mat pasiligojus ir mirus mamai tėvas jas, penkias seseris, per žmonos laidotuves atsivežęs į Beržorą tiesiog išdalino svetimiems. Kai viena šeimos, į kurią pateko Petronėlė, dukra ištekėjo ir sulaukė pirmagimio, mergaitei buvo liepta rūpintis kūdikiu. Jai tada tebuvo vos 10.
Po poros metų gimė dar vienas, vėliau – ir trečias vaikas. Moteris, prisimindama tuos laikus, sako, jog juos visus augino lyg savo. Ir vėliau, kai jos šeimininkas už tai, kad slapstėsi nuo rusų armijos, buvo suimtas ir ištremtas, šeimininkė, dar būdama jauna, mirė, o jų vaikai buvo išsiųsti pas giminaičius, apsisukę jie vis grįždavo į Beržorą pas Petronėlę. „Vienas mane mama vadino, kitas – sese“, – prisiminusi nusišypsojo moteris.
Nepamiršo savo gelbėtojos
Besišnekant su beržoriške į galvą ateina mintis, jog kai kuriuos žmones likimas tiesiog įstumia į patį istorinių įvykių verpetą, nors šie nei nuotykių ieško, nei kokiais žygiais užsiima. Taip nutiko ir P. Dumbriezienei, kuriai savo akimis teko regėti ir kaip buvo gaudomi rusų valdžiai paklusti nenorėję jauni vyrai, ir kaip vokiečių įsakymu dvikinkiais vežimais iš Platelių Žiedelio ežero link į mirtį buvo vežami žydai – senoliai ir vaikai. Esą po šios slaptos operacijos vietiniai vyrai grįžo įkaušę ir nešini kažkokiais nešuliais, kuriuos skubėjo slėpti namie.
Iš Petronėlė lūpų išgirstame ir dramatišką kadaise kaimynystėje gyvenusios Ievos istoriją. Sužinojusi, jog stribai sugavo ir nušovė (vėliau paaiškėjo, jog šis liko gyvas ir pabėgo) jos vyrą, buvusį karininką, moteris su kūdikiu ant rankų įpuolė į Petronėlės šeimininkų trobą. Nežinodamos, ką daryti, moterys Ievos kūdikį paguldė į lopšį šalia šeimininkų naujagimio, o kaimynę paslėpė po patalais. Stribai viską iškrėtė, grasino, kad visus sušaudys, jei šie nepasakys, kur kaimynė dingo, bet galiausiai išėjo nieko nepešę. Auštant Petronėlė su šeimininke Ievą išlydėjo į Beržoro bažnyčią. Klebonas ją gal mėnesį slėpė nedidelėje kamarėlėje už altoriaus, o vėliau slapčia išvežė pas pažįstamą kunigą į Kvėdarną.
Čia bėglė, prisistačiusi kitu vardu ir pavarde, sukūrė naują šeimą, bet apie tai P. Dumbriezienė sužinojo tik prieš kelerius metus, kai pati Ieva užsuko padėkoti už kadaise išgelbėtą jos gyvybę. Moters sūnus užaugo vaikų namuose, išsimokslino ir tapo girininku. Iki šiol palaiko ryšius su savo gelbėtoja.
P. Dumbriezienė, užauginusi tris svetimus ir tris savo vaikus, prasitaria kurį laiką globojusi ir našlaičiu tapusį sūnaus klasės draugą, dar vėliau, jau būdama garbaus amžiaus, prižiūrėjusi beržoriškių vaikus. „Mane visą gyvenimą prie vaikų traukė. Nežinau, iš kur tas durnumas… Pro kūdikio vežimėlį negalėdavau ramiai praeiti. Ir kaimynų mergytę buvau prisipratinusi. Vėliau kaimynė pasakojo, jog mažylė, kaskart eidama pro šalį, užlipdavo mano verandos laipteliais pažiūrėti, ar aš esu namie. Kartą net slapčia iš namų pabėgo patikrinti, ar grįžau. Dabar gal jau nebepažins manęs. Seniai nesimatėm“, – virptelėjo moters balsas.
Naujakuriai tiki kaimo ateitimi
„Beržoras dabar nebe toks, koks buvo. Seniau visi kiemai būdavo aptverti, prie trobų jurginai žydėdavo. O dabar… Kas antra sodyba tuščia. Žiemos vakarą į lauką išėjęs niekur švieselės nepamatysi“, – sakė P. Dumbriezienė. Vis dėlto paskutinis šiame kaime sutiktas pašnekovas suteikė vilties, jog Beržoras anksčiau ar vėliau atgims. Iš Klaipėdos su šeima neseniai į šį kaimą gyventi atsikėlęs advokatas Arūnas Žlioba sako manąs, jog daug kaimų Lietuvoje yra pasmerkti išnykti, bet Beržoras, jo nuomone, turi potencialo. „Dėl savo ypatingumo, dėl gamtos turtų, dėl sakralinio paveldo ir čia dar gyvų religinių tradicijų…“ – vardino vyras.
Iš kaimynų išgirdome, jog naujakuriai gerokai pagyvino kaimo gyvenimą. Ne vienas paminėjo, jog A. Žlioba, gavęs klebono leidimą, kiekvieną vidurdienį skambina kaimo bažnyčios varpais. Deja, pats beržoriškis apie šį savo sumanymą atvirauti nenorėjo. Užsiminė tik, kad tai – ne kokia jo sugalvota naujovė. Esą „Viešpaties angelo“ maldai kviečiantys varpai vidurdienį skamba daugelyje Vakarų Europos miestų. Prie jų neseniai prisijungė ir Beržoras. Tad gal šis varpų skambesys, kuris daugeliui asocijuojasi su laidotuvėmis, čia skelbia apie prisikėlimą?

Vienas komentaras

  • Rapolas:

    Visiškai pritariu p. Šidlauskienei. Tikrojo klestėjimo ir darnos Beržoras sulauks tik tada, kai ten nebeliks nė vienos senos tradicinės trobos, ežero pakrantės bus galutinai užstatytos pirtimis, o vietoje bažnyčios stovės didelis skardinis prekybos centras. O to Nacionalinio parko dar nepanaikino?

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...