„Plungės parke jaučiuosi geriau nei sostinės vakarėlyje“

21804-16222Praėjusį penktadienį Plungės viešojoje bibliotekoje atidaryta fotografijų paroda  „#išbalostasgrožis“. Daugeliui buvo netikėta išgirsti, jog originalių nuotraukų, kuriose užfiksuoti balose atsispindintys miestų peizažai, autorius yra televizijos veidas Rimas Šapauskas. „Kai išgirdau, jog domimasi galimybe mūsų bibliotekoje surengti R. Šapausko fotografijų parodą, pagalvojau: Dieve, aš žinau tik vieną Šapauską“, – apie ją ištikusią nuostabą parodos pristatymo metu pasakojo ir Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė.
Kodėl Vilniuje gyvenantis žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas, o dabar – ir fotografas savo kūriniams eksponuoti pasirinko Plungę? „Nes Rimas yra mūsų žentas“, –  paaiškino minėtoji bibliotekos direktorė ir pridūrė, jog iš tiesų tai jis yra buvusio Plungės mero Aleksandro Luko žentas, bet kadangi jį galima dažnokai išvysti Plungėje, plungiškiai ėmė jį truputį savintis.
Apie tai, ką veikia Plungėje, kaip pradėjo fotografuoti ir kodėl susidomėjo balomis, „Žemaitis“ prieš parodą kalbėjosi su pačiu R. Šapausku.– Ar tiesa, kad šįvakar savo nuotraukų parodą apskritai pristatysite tik antrąjį kartą?
– Galima sakyti, kad tai bus trečias kartas. Pavėlinome šį pristatymą savaitę, nes Vilniuje baras „City Chef“ paprašė kelis darbus eksponuoti pas juos. Bet ši mano paroda Plungėje neabejotinai bus pati didžiausia. Be to, pirmą sykį mano darbai bus parduodami. Surinktos lėšos atiteks jaunam ir labai talentingam plungiškiui Nidui Danilevičiui paremti – kad galėtų dalyvauti gitaristų konkursuose užsienyje. O kad šiandien esu čia, reikėtų dėkoti plungiškiui verslininkui ir politikui Kęstučiui Buivydui. Jis pernai apsilankė mano pirmojoje parodoje, kurią surengiau bičiulio Mišos galerijoje „Fantomas“, bei pasiūlė ją pristatyti ir Plungėje.
– Kodėl jūsų dėmesį patraukė balos?
– Jas fotografuoju jau ketvirti metai. Tai nėra originali mano idėja, ją nusižiūrėjau iš danų fotografų.
Pagalvojau – kodėl pas mus niekas taip nedaro? Aš nefotografuoju su specialia technika. Visos nuotraukos yra darytos telefonu. Pradėjęs jas skelbti instagrame pastebėjau, kad mano balų nuotraukos sulaukia daugiau dėmesio nei kitos. Žmonių dėmesį patraukia netikėti rakursai. Kai paskelbiau Plungėje fotografuotos balos nuotrauką, viena moteris parašė: „Kaip gali mano visas vaikystės pasaulis sutilpti vienoje baloje?“
– Pernai lijo be perstojo. Turėjo būti darbingi metai?
– Nereikia daug to lietaus, nes kai nufotografuoji vieną balą, pradedi jas pastebėti.
– O kokios būna praeivių reakcijos, kai imate tupinėti aplink kokią balą? Ir šiaip esate žinomas žmogus, televizijos veidas, o dar tas dėmesį atkreipiantis pomėgis…
– Dirbdamas televizijoje išmoksti nebekreipti dėmesio į aplinką. Su Algiu Ramanausku anksčiau savo siužetus rengdavome viešose vietose, gatvėje, kur pilna žioplių. Tai irgi lyg tam tikra scena. Todėl jei man kažko reikia, einu ir darau. O žmonės gali galvoti, ką nori.
– Prieš kelias dienas feisbuke paskelbėte vieną savo fotografiją bei parašėte, kad skiriate ją savo draugams Plungėje. Ar daug jų čia turite?
– Nemažai. Mano žmona yra kilusi iš Plungės. Čia gyvena mano uošviai. Jau aštuoneri metai kaip vasaras leidžiame Plungėje. Pasibaigus televizijos sezonui atsiranda daug laisvo laiko. Be to, ir mano žmona dirba laisvai samdoma prancūzų kalbos vertėja, tad galime laisviau derinti darbus su laisvalaikiu. Plungė yra puikioje geografinėje padėtyje. Pajūris pasiekiamas greičiau nei per valandą, o jeigu prireikė į Vilnių, ryte gali sėsti į traukinį, susitvarkyti reikalus ir vakare grįžti. Tad vasaroti čia yra nuostabu. Kad ir šita biblioteka. Aš čia jaučiuosi kaip namuose. Maloni atmosfera, už lango – seni medžiai. Ir apskritai, parkas yra geriausia, ką Plungė turi. Tokio parko gali pavydėti visa Lietuva.
– Jūs pats esate tikras vilnietis, ten gimęs ir augęs. Žmogui iš sostinės Plungė turėtų atrodyti labai provinciali. Ar čia būdamas nepasigendate didmiesčio šurmulio?
– Juk ir tas pats Vilnius labai skirtingas. Yra toks, kuris labai ramus, bet yra ir renginių, įvairių veiklų gausus Vilnius. Dar yra streso, automobilių spūsčių ir skubėjimo kupinas Vilnius. Kaip aš gyvenu Vilniuje, man taip pat gyvenasi ir Plungėje. Aš vertinu ramybę, man patinka pasėdėti parke. Ten man geriau nei kokiame triukšmingame sostinės vakarėlyje. Pastarųjų mano gyvenime jau ir taip buvo daug.
– O jūsų vaikai nepyksta, kad vasaras turi leisti ne didmiestyje, o Plungėje?
– Tai kad jiems čia labai patinka. Vaikams daug nereikia, tik mamos ir tėčio šalia, kad būtų gražūs santykiai ir pramogų. O tų pramogų yra. Juk kiekvienam vaikui yra didelis džiaugsmas pasivažinėti dviračiu ar nueiti nusipirkti ledų. Nebūtina, kad aplink vaikštinėtų žirafos ir klounai su kojūkais (juokiasi).
– Jūs pats esate labai spalvinga asmenybė. Be to, kad kasdien galima jus pamatyti „Dviračio žinių“ laidoje, dar fotografuojate, vedate renginius, didžėjaujate, grojate ir dainuojate. Kokia yra tiek veiklos ir pomėgių turinčio žmogaus kasdienybė?
– Visi įsivaizduoja, kad aš esu baisiai užimtas žmogus, bet taip nėra. Televizijai skiriu kiek daugiau nei valandą per dieną. Visas kitas laikas – renginių planavimas, buvimas su vaikais. Dirbu tėčiu, nuvežu ir parvežu dukrą iš mokyklos. Didelio tempo nėra. Jei nuo ryto iki vakaro sėdėčiau biure, turbūt būčiau labiau užimtas.
– Teko skaityti, kad kurį laiką dirbote sanitaru operacinėje. Ar tai tiesa?
– Nedaug kas žino šitą mano autobiografijos faktą. Kai man buvo 16 metų ir atėjo laikas rinktis gyvenimo kelią, turėjau tris vizijas: mediciną, architektūrą ir žurnalistiką. Tėvai paspaudė, kad rinkčiausi mediciną. Tais laikais norint į ją įstoti reikėjo turėti praktikos, todėl įsidarbinau sanitaru Antakalnio klinikinės ligoninės operacinėje. Pirmąją dieną man buvo pasakyta: kai pasidarys bloga, bėk ir nebegrįžk. Atėjau, prapjovė pilvą, nepasidarė bloga, tad likau. Operacinėje atidirbau trejus metus. To užteko suprasti, kad medicina tikrai nėra mano kelias, tad įstojau studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete.
– O kiek metų yra jūsų kuriamam „Dviračio žinių“ peliukui Mauzeriui?
– Nesu iš tų žmonių, kurie kruopščiai viską suskaičiuoja. Gal penkiolika? Pamenu, kaip paskambino šios laidos prodiuseris Haroldas Mackevičius ir paklausė, ką veiksiu kitą sezoną. Atsakiau, kad dar nežinau. Tada išgirdau klausimą, ar nenorėčiau savęs išbandyti „Dviratyje“. Atsakiau – gerai.
– Peliukai Sūrskis ir Mauzeris daugiausia aptaria politines aktualijas, o jūs pats ar domitės politika? Gal jūsų žmona, kaip buvusio mero dukra, duoda kokių pastabų dėl peliukų politinių pažiūrų?
– Su žmona aptariame benduosius dalykus. Žinoma, ir papolitikuojame. Ir ne tik su žmona, bet ir su uošviu Aleksandru, kai tik susitinkame. Didelių ginčų nebūna, nes mes visi esame tų pačių politinių pažiūrų. Ir partiniai pasirinkimai mūsų tokie patys. Šiuo klausimu esame bendraminčiai.
– O šiaip gyvenime ar sulaukiate pastabų dėl peliuko Mauzerio išsakytos vienos ar kitos minties?
– Žmonės gana dažnai mane tapatina su mano kuriamais personažais. Bet kai tu nebeskiri to, kas rodoma per televizorių, nuo realybės, jau yra blogai. O dėl to, ką kalba Sūrskis ir Mauzeris… Mūsų su Algiu Ramanausku kuriami personažai yra kvailos pelės, o kvailoms pelėms yra leidžiama pasakyti daugiau, nei eiliniam mirtingajam.
– Bet jums gyvenime apskritai daug kas klostosi kitaip, nei eiliniams mirtingiesiems. Ar tiesa, kad su būsimąja žmona susipažinote bažnyčioje?
– Visiška tiesa. Aš ją „pakabinau“ – taip ir parašykite – Vilniaus Bernardinų bažnyčioje 2000-ųjų rudenį. Ir kitiems galiu patarti, kad žmonos reikia ieškoti bažnyčioje. Mano atveju suveikė tas garsusis trijų K (vok. kinder, küche, kirche – vaikai, virtuvė, bažnyčia) principas (juokiasi). Ir dar būtinai parašykite, kad Oto fon Bismarko ideologija man yra labai prie širdies.
– Parašysime. Savo paskyroje feisbuke skelbiate nemažai religinio turinio medžiagos. Ir tai atrodo gana netikėta, turint omeny, jog daugelis jus dar sieja su Budulio personažu ir kažkada labai populiaria buvusia „Radioshow“ laida, kuri, kaip rašoma Vikipedijoje, buvo nutraukta dėl per didelio vulgarumo.
– Kas buvo, tas buvo – jau nebepakeisi. Iš kitos pusės… Jei visą gyvenimą būčiau buvęs labai pozityvus, mano žodžiai mažai kam būtų įdomūs. Suveikia paradokso principas. Kai Budulis paskelbia Velykinį sveikinimą, žmones ištinka kognityvinis disonansas. Panašiai visi nustemba, kai kur nors atvažiuoju liudyti apie savo tikėjimą. Pats Dievas su humoru sukuria daug situacijų. Gali būti, kad esu jo humoro įrankis.
– Vis dėlto šiandieninei bažnyčiai su humoru – sunkoka. Galbūt ji pritrauktų daugiau jaunimo, jei kunigai nebūtų perdėm tokie rimti.
– Bet bažnyčioje yra labai daug humoro. Tik žmogus gal be reikalo rimtai nusiteikia, eidamas į ją. Dabartinis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas turi puikų humoro jausmą. Ir su Plungės klebonu Juliumi Meškausku galima pajuokauti. Labai šmaikštūs yra Kretingos pranciškonai. Esu susidūręs su protestantais, tai, lyginant su jais, mes esame linksmieji katalikai.
– O ko kaip linksmasis katalikas palinkėtumėte visai Lietuvai ir, žinoma, Plungei?
– Plungei linkiu, kad čia atsirastų naujų socialinių erdvių. Jai labai trūksta gero britiško „pabo“. O žiūrint plačiau… Linkiu melstis, kad šis pasaulis nesubyrėtų. Linkiu gyventi šia diena ir džiaugtis ja. Rytojaus gali ir nebūti, nes tos bombos sproginėja kaskart vis arčiau. Ir galiausiai, kaip skelbia katekizmas, linkiu, jog vykdydami Dievo valią laimėtume amžinąjį gyvenimą.
Kalbėjosi Jurgita NAGLIENĖ

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...