Įminę darnios šeimos paslaptį

DSC_9581Sakoma, kad meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas ta pačia kryptimi. Ar taip ir yra? „Žinoma, kad taip“, – sako 51-uosius bendro gyvenimo metus pradėję skaičiuoti Jadvyga ir Petras Simonas Lubiai iš Šateikių seniūnijos Sėlenių kaimo. Jų įsitikinimu, gyvenant kartu vien žavėjimosi vienas kitu neužtenka. Reikia kur kas daugiau: pasitikėjimo, supratimo ir atjautos, vienybės ir darnos. „Tik taip gyvenant – siekiant bendrų tikslų, matant kits kitą ir pagelbėjant – įmanoma meilėje ir santarvėje sulaukti senatvės“, – sektina patirtimi dalijasi sutuoktiniai.

Neseniai auksines vestuves atšventę Jadvyga ir Petras Simonas sako, kad dabartinis jų gyvenimo tarpsnis – vienas gražiausių. Jųdviejų vaikai jau užauginti, didieji ūkio darbai perleisti sūnaus šeimai, namai sutvarkyti, valstybės skiriamų pajamų pakanka. „Dabar gyvename savo malonumui. Jei norim – dirbam, jei nenorim – ilsimės. Visas laikas – mūsų valioje. Taip gerai dar niekad nesame gyvenę. O ko čia skųstis? Juolab kad abiejų sveikata dar pakankamai gera, nei didelės ligos, nei skausmai nekamuoja“, – džiaugsmingai pasakojo sėleniškiai.
Kad ir koks geras gyvenimas dabar, sutuoktiniai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai buvo jauni. Sako tuomet gyvenę „biedniau“, dirbę sunkiau, bet jaunystė yra jaunystė – jokie sunkumai nė motais. „Atrodo, net ir sunkiausi darbai mūsų neišvargindavo, būdavom energingi, linksmi. Ir kad taip jaustumėmės, nieko daug nereikėjo – užteko armonikos. Taip buvo ir per mūsų vestuves – turėjom ją ir jau buvo linksma, jau šventė“, – kalbėjo Petras Simonas.
Jadvyga ir Petras Simonas susipažino mokydamiesi Kretingos technikume, kur abu studijavo agronomiją. Susidraugavusių jaunuolių laukė didelis išbandymas – vaikinas buvo pašauktas į sovietų armiją, kuriai teko paaukoti pusketvirtų metų. Vienintelė galimybė bendrauti su Jadvyga – laiškai. Paklausta, ar per tą laiką nekilo mintis pasidairyti kito vaikino, moteris atsakė:  „Mes buvom kitokio kirpimo. Sąžiningesni, dorovingesni, mums buvo įskiepytos kitokios vertybės. Kitoks tuomet buvo mūsų požiūris į draugystę, į santuoką. Gal dėl to, kad abu buvom iš labai religingų šeimų.“
Lubiai aukso žiedus sumainė 1968-aisiais. Vasario 17-ąją jiedu susituokė bažnyčioje, o kovo 8-ąją įformino civilinę santuoką. Tiesa, jie ne tik tuokėsi dukart, bet ir dvejas vestuves atšoko: po „šliūbo“ – Petro Simono tėviškėje Sėleniuose, o po oficialaus susirašymo – Skuodo rajone, Jadvygos tėvų namuose. Pasak sėleniškių, „susivenčiavoti“ tuomet neužteko, tokia santuoka buvo nelegali. Reikėjo ir į metrikacijos skyrių eiti, tad taip ir išėjo, kad ir švęsti teko dukart. „Bet mes galvos dėl to nesukom. Nors nieko neturėjom, buvom laimingi ir, atrodė, kad visko mums užtenka“, – prisiminimais dalijosi sutuoktiniai.
Netrukus po vestuvių jaunavedžiai įsikūrė Rietavo savivaldybėje esančiuose Lioliuose, abu dirbo pagal specialybę. Po dešimties metų persikėlė į Karklėnus, o iš ten – į Stonaičius. „Kai įsikūrėm Stonaičiuose, mažajam sūnui buvo tik metukai. Jis naujųjų namų nepripažino, bet užteko atsivežti į juos seną fotelį, ir iškart viskas pasikeitė – vaikas pasijuto lyg namuose“, – juokėsi moteris. Stonaičiuose Petras Simonas dirbo pensiono direktoriumi, Jadvyga – daržininke. Ten gyveno, kol, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo kirbėti mintis, jog galima susigrąžinti anos valdžios nusavintą tėvų žemę, grįžti į Sėlenius ir imtis ūkininkauti. Taip Lubiai ir padarė.
Lengva nebuvo. Sėlėniuose jų laukė sena trobelė, tvartelis, jauja. Visa ko pradžia buvo iš Stonaičių parsivežtos dvi karvės, daržas ir 15 hektarų susigrąžintos žemės. Pamažu Lubių ūkis plėtėsi. Tvarte turėdami septynias karves, jiedu visą pieną perdirbdavo į grietinę, varškę, sūrius ir lėkdavo į Klaipėdos turgų. Dirbo sunkiai, kaip patys sako, bet po truputį prasigyveno. „Puikiai pamenu tuos laikus. Žmona ypač pavargdavo – ji dėl tų sūrių per naktis be miego likdavo“, – kalbėjo Petras Simonas, net neužsimindamas, kad sunku buvo ne tik Jadvygai, bet, ko gero, ir jam pačiam.
„Bet tai nebuvo svarbu. Norėjom kabintis į gyvenimą, kažką jame keisti, užtat ir stengėmės. Abu, nes abiejų tikslas buvo vienodas – prasigyventi. Ir aš gerai atsimenu tuos laikus: grįžtant iš turgaus, jis vairuodavo, aš pinigus skaičiuodavau ir abu planuodavom, ką už juos nuveiksim“, – vyrui antrino sėleniškė.
Ir jiems išties sekėsi – iš savo uždarbio ne tik ūkį išplėtė, fermą pastatė, dar žemės įsigijo, bet ir naują namą surentė, gražiai jį įsirengė. Turėjo apie 30 melžiamų karvių, o iš viso  – apie 60–70 „galvų“ augino. Dabar ūkyje „gaspadoriauja“ sūnus Rimantas, o tėvai jam tik pagelbėja. „Atskirai nieko nebelaikom, tik vaikams padedam, prižiūrėdami šiltnamį, pašerdami veršelius ar palesindami vištas“, – pasakojo Jadvyga.
Lubiai, be ūkio, džiaugiasi ir kitu, svarbiausiu, savo gyvenimo derliumi – keturiais vaikais. Į gyvenimą išleidę Daivą, Laisvydą, Ramutę ir Rimantą, dabar seneliai džiaugiasi keturiais anūkais. „Mums smagu, kad vaikai po užsienius neišsilakstė, kad netoliese visi gyvena, mus dažnai aplanko. Abu esam bendraujantys, mėgstantys būti tarp žmonių, o vaikų, anūkų draugija ypač miela. Dažnai ir su giminaičiais, kurių visą krūvą turime, susibėgam“, – pasakojo sėleniškiai.
Žiūrint į Lubius ir klausantis jų istorijos, peršasi mintis, kad jų pora – kaip tvora: susigyvenusi, tvirta ir neišjudinama. Ir dar – kad gyvenimas jiems lyg sviestu pateptas slydo. „Na, taip nebuvo, – paneigė sėleniškiai. – Juk ten, kur ugnis, ten ir dūmai. Visko buvo, bet mes turėjome savo taisykles, kurių laikėmės, ir vertybes, kurias puoselėjom.“
Petras Simonas, kai žmonai būdavo sunku, prieidavo, apglėbdavo per pečius ir nedaugžodžiaudamas nuramindavo. O Jadvyga niekada nepriekaištaudavo, jei vyras „linksmesnis“ iš kažkur grįždavo. Jos taisyklė – palaukti ryto, tik tada kalbėtis. Ir tai esą visada pasiteisindavo. „Mes vienas kitu labai pasitikėjom, kits kitam nedavėm pagrindo suabejoti jausmais. Be to, niekada rankos vienas prieš kitą nekėlėm, iš namų nevarėm. O ir vaikus ne rykšte, bet žodžiais ir savo pavyzdžiu auklėjom“, – gerąją patirtį skleidė sutuoktiniai.

2 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...