Laiškai, leidę pažinti signatarą iš Brėvikių

vaitkevičius4Kai Alsėdžių gimnazijai buvo suteiktas Stanislovo Narutavičiaus vardas, mokytojas Antanas Vaitkevičius ta proga įstaigai padovanojo pluoštelį laiškų, kuriuose ranka surašytas visas iš Alsėdžių kilusio 1918 metų Vasario
16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro
S. Narutavičiaus gyvenimas. Šiuos laiškus mokytojui parašė Poznanėje (Lenkija) gyvenusi signataro marti Kristina Narutovič (Krystyna Narutowicz). Tiesa, jų originalus A. Vaitkevičus perdavė Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus vedėjui Antanui Eičui, gimnazijai atiteko jų kopijos.

1988-aisiais, per visą Lietuvą vilnijant Atgimimo bangai, Sąjūdžio grupė įsikūrė ir Alsėdžiuose. Jai vadovauti buvo išrinktas patriotinių jausmų nestokojantis alsėdiškiams gerai žinomas anglų kalbos mokytojas A. Vaitkevičius. „Susibūrėme metų pabaigoje – lapkritį ar gruodį. Ir pradėjome galvoti, ką tokio galėtume nuveikti. Didžiavomės tuo, kad turime iš mūsų krašto kilusį Vasario 16-osios Akto signatarą, tačiau mažai ką apie jį žinojome. O kai į rankas pakliuvo K. Narutovič rašytas laiškas, tarsi akys nušvito – jei jau turime adresą, vadinasi, turime ir galimybę surinkti apie jį medžiagos“, – prisiminimais dalijosi mokytojas.
Minėtąjį laišką A. Vaitkevičius gavo iš savo tetos vyro Mykolo Luko, tuomet buvusio Alsėdžių bažnyčios zakristijono. „Jis man prasitarė, kad bažnyčia yra gavusi laišką, kuriuo K. Narutovič praneša, kad 1987 metų gegužės 28-ąją mirė jos vyras Kazimieras, signataro S. Narutavičiaus sūnus“, – pasakojo A. Vaitkevičius.
Laiškas bažnyčią pasiekė 1987-ųjų spalio 18-ąją. Kiek daugiau nei po metų, tikėdamasis, kad K. Narutovič tebegyvena tuo pačiu adresu, kuris nurodytas ant voko, A. Vaitkevičius nusprendė jai parašyti. „Adresas yra, tad kodėl nepabandžius? Taip galvodamas ryžausi kreiptis į K. Narutovič, tikėdamasis, kad ji turės ką papasakoti apie savo vyro tėvą“, – prisiminė alsėdiškis.
Iki tol alsėdiškių turėti duomenys buvo labai skurdūs. Žinota, kad S. Narutavičius šalia Alsėdžių esančiuose Brėvikiuose turėjo dvarą, kad gyvenimą pabaigė nusišaudamas, kad palaidotas Alsėdžių kapinėse. Kaip pasakojo mokytojas, 1989-aisiais, švęsdami Vasario 16-ąją, alsėdiškiai sąjūdiečiai jau minėjo S. Narutavičių. Iš respublikinių laikraščių žmonės buvo prirankioję žinių apie signatarą, bet jų buvo labai mažai, tad papildyti tą bagažą buvo labai pravartu.
A. Vaitkevičius pasakojo: „Pirmąjį laišką K. Narutovič rašiau ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir angliškai. Prašiau, kad papasakotų apie S. Narutavičių. Jos atsakymas mane pasiekė 1989 metų balandžio 18-ąją.“ Pirmajame laiške K. Narutovič minėjo, kad skaito lietuviškai, bet rašyti moka tik lenkiškai. Be to, ji pasidžiaugė A. Vaitkevičiaus lingvistiniais sugebėjimas, kad šis, nemokėdamas lenkų kalbos, tik naudodamasis žodynu, rašo beveik be klaidų.
Alsėdiškio prašymą K. Narutovič išpildė – mielai papasakojo apie signataro gyvenimą ir asmenybę. „Gal su pačiu uošviu daug bendravo, gal iš savo vyro buvo girdėjusi, bet tikrai turėjo ką papasakoti. Sužinojau, kur jis gimė, mokėsi, kokia buvo vėlesnė jo veikla“, – kalbėjo A. Vaitkevičius.
Vos gavęs laišką, mokytojas parengė straipsnį apie signatarą S. Narutavičių, jį išspausdino laikraštis „Kibirkštis“ (dabartinis „Žemaitis“). Kitas straipsnis netrukus pasirodė „Lietuvos pionieriuje“, tik pastarąjį rašė ne A. Vaitkevičius, o jo draugas Antanas Ramonas. „Kartu su Antanu ir mano sūnumi ėjome į Brėvikius ir kalbėjome apie S. Narutavičių. Po šio žygio
A. Ramonas parašė straipsnį, kuriame į signatarą buvo pažvelgta per mano sūnaus priz-mę“, – minėjo alsėdiškis. Beje, laikraščius su straipsniais jis nusiuntė K. Narutovič, ši už juos labai dėkojo.
A. Vaitkevičius sakė K. Narutovič prašęs, kad ši atsiųstų kokių autentiškų S. Narutavičių menančių daiktų, nuotraukų ar dokumentų, tačiau ji atsakė, kad nieko tokio nėra išlikę. Tik į vieną iš laiškų ji įdėjo paskutiniąją S. Narutavičiaus nuotrauką, darytą apie 1931–1932 metus (1932-ųjų gruodžio 31-ąją jis nusišovė).
Mokytojo ir S. Narutavičiaus marčios susirašinėjimas truko neilgai. A. Vaitkevičius gavo tris jos laiškus, bet tai, kas juose parašyta, kaip sako pats mokytojas, –neįkainojama. Šie laiškai ne tik jam, bet ir visai Lietuvai leido pažinti mūsų valstybės istorijai tokią svarbią asmenybę, sužinoti apie jo nuveiktus darbus.
Iš Poznanės gautų laiškų turinys nenugulė vien „Kibirkštyje“. 1989-ųjų pabaigoje A. Vaitkevičiaus straipsnis, kurį jis parengė remdamasis šiuo susirašinėjimu, buvo išspausdintas jo studijų laikų draugo Romualdo Norkaus leistame almanache „Santara“. 1990-aisiais A. Vaitkevičius pagal turėtą medžiagą parašė dar vieną straipsnį, kurį išspausdino žurnalas „Aušrinė“. „Pastarajame straipsnyje laiškų turinys jau buvo „perleistas“ per mano paties prizmę, tad jis buvo kitoks“, – neslėpė mokytojas.
Prieš keletą metų dienos šviesą išvydo kelių šimtų puslapių apimties knyga „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“, kurią parašė akademikas habilituotas daktaras profesorius Stasys Vaitekūnas. Šiame leidinyje paminėta ir alsėdiškio A. Vaitkevičiaus, kaip daug prisidėjusio renkant medžiagą apie signatarą, pavardė.
„Pamatęs Mykolo Luko turėtą iš Poznanės atsiųstą laišką, pasijutau lyg gavęs užduotį išsiaiškinti, kas toks buvo Stanislovas Narutavičius. Ėmiausi jos ir įvykdžiau“, – džiugiai kalbėjo mokytojas. Jis pripažįsta, kad ta užduotis jam buvo ne tik svarbi, bet ir labai įdomi, bet, vykdydamas ją, dirbo ne vien dėl savęs, o kad visi žinotų apie signatarą, kuris buvo politikas, mecenatas, švietėjas, ir deramai jį vertintų.
A. Vaitkevičius džiaugiasi, kad S. Narutavičiaus nuopelnai Lietuvai nenugrimzdo į užmarštį. Pagaliau apie jį parašyta knyga, jo vardu pavadinta Alsėdžių gimnazija, jo kapą kiekvieną Vasario 16-ąją puošia iš Prezidentūros atvežtos gėlės.
O buvo laikai, kai signataro kapvietė tvarkyta paslapčiomis, niekam nežinant ir nematant. „Alsėdiškiai visada žinojo, kur palaidotas S. Narutavičius. Nuostabu buvo tai, kad jo kapas niekada nebuvo apleistas. Nors ir nesimatė, kas jį prižiūri, kapvietė buvo tvarkoma, žydėjo gėlėmis. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai darė dvi moterėlės – Tarkauskienė ir Pilibavičienė – savo poną labai gerbusios ir mylėjusios Brėvikių dvaro darbininkės“, – pasakojo A. Vaitkevičius.
Vėliau prie kapvietės tvarkymo prisidėjo ir alsėdiškiai sąjūdiečiai, tarp kurių – ir A. Vaitkevičius. „S. Narutavičiaus kapas, kaip ir visų bajorų, buvo aptvertas stulpeliais, kuriuos jungė grandinė, – pasakojo mokytojas. – Tačiau ji neišliko. Matyt, metalo vagys nuplėšė. Suradę panašią, viską sutvarkėme. Mūsiškė grandinė iki šiol juosia signataro kapą.“

2 komentarai(-ų)

  • A. Vaitkevičius:

    Nuoširdžiai dėkoju autorei už straipsnį, kuriame viskas labai gerai ir dalykine prasme teisingai išdėstyta (gal tik per daug sureikšminta mano asmenybė). Pastebėjau vieną menką netikslumą: Alsėdžių bažnyčiai laišką apie signataro sūnaus Kazimiero mirtį parašė ne pati pastarojo žmona Krystyna Narutowicz, o kažkas iš Bilevičių giminės, pateikdamas Krystynos adresą Poznanės mieste.Kaip žinome, signataro žmonos Joanos mergautinė pavardė buvo Bilevičiūtė (Joanna Billewiczówna). Tad tokia tik pastabėlė. Gal čia ir aš pats kaltas, nepakankamai tiksliai kalbėjęs su gerb. korespondente. Ačiū.

  • Jonas:

    nesuprantu ką ten veikia didysis Alsėdžių ,,veikėjas“ L.Mockūnas , pasirodo cirkintis galima iki begalybės..na tikra demokratija

Pakomentuokite

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...