Gyvastį praradusių trobų Grumbliuose nėra

DSC_2880Paukštakių seniūnijos centras – Grumblių gyvenvietė – kaip ir daugelis kaimų, pamažu „tirpsta“. Šiuo metu čia gyvena apie 300 žmonių, dauguma jų – vyresnio amžiaus. Guodžia tik tai, kad tuščių, užkaltais langais, gyvastį praradusių trobų Grumbliuose nėra. Jei ir atsiranda kokia, ji tuoj nuperkama. Tiesa, ne visi čia įsikuria nuolat gyventi. Daug kas sodybas įsigyja kaip vasarnamius – kad būtų kur nuo miesto šurmulio pabėgti. O kaip vietiniai, gyvenantieji čia ir žiemą, ir vasarą? Jie Grumblių pernelyg nepeikia. Sako, gyventi čia galima. Bent jau tol, kol yra mokykla.

Viešiesiems darbams – tik du žmonės
Kaip sakė Paukštakių seniūnas ir Grumblių bendruomenės „Varnakalnis“ pirmininko pareigas laikinai einantis Aurimas Vasiliauskas, jų kaimas gana gyvas. Jame yra mokykla, biblioteka, aktyviai veikia kultūros renginių organizatorė Alina Bružienė, iniciatyvų netrūksta moterų klubui „Vaivorykštė“, kaimo bendruomenei. Prie įvairių sumanymų įgyvendinimo prisideda ir seniūnija.
Pasak seniūno, bendruomenės dėka atnaujintas mokyklos pastatas, prie gyvenvietės centre esančio tvenkinio įrengta rekreacijos zona, atgaivintos kitos viešosios erdvės. Gaila tik, kad trūkstama lėšų ir pajėgų joms tvarkyti. „Anksčiau visus šiuos darbus nudirbdavo viešiesiems darbams samdomi žmonės. Pernai darbavosi devyni, o šiemet galime įdarbinti vos du, nors mažiausiai reikėtų keturių. Bet yra, kaip yra. Tokia politika, o kaip versimės, nežinau“, – kalbėjo A. Vasiliauskas.
Kitas seniūno galvos skausmas – mokyklėlė: „Jau vienuolika metų einu šias pareigas ir visą tą laiką kasmet sprendžiamas tas pats klausimas – palikti Grumblių pradinę ar uždaryti. Laimei, kol kas ji gyvuoja. Labai tikimės, kad taip bus ir ateityje.“ Anot A. Vasiliausko, liūdną pavyzdį jų seniūnija jau turi – be mokyklos likęs Paukštakių kaimas labai greitai prarado gyvastį. Tad baiminamasi, kad taip gali nutikti ir Grumbliams.
Šaknis įleidęs senelių žemėje
Pats A. Vasiliauskas gyvena šalia Grumblių esančiame Kulskių kaime. 1989-aisiais giminė nusprendė, kad susigrąžinta senelių žemė turi atitekti jauniausiam iš septynių vaikų – A. Vasiliausko tėvui. Jis su šeima Kulskiuose įsikūrė 1990-aisiais. Pašnekovas tuomet buvo paauglys. Dabar tėvo nebėra, tad šaknis čia leidžia ūkį perėmęs Aurimas. „Visada buvau kaimo vaikas, o Kulskiuose man ypač smagu, juk čia – mano bočių žemė. Tikiuosi, kad ateityje kuris nors iš mano trijų sūnų liks čia gyventi. Jau dabar galvoju, kad šito jų prašysiu“, – prisipažino.
Be to, kad vadovauja seniūnijai, A. Vasiliauskas dar ir ūkininkauja. Tiesa, ūkis – nedidelis, šeimyninis, tvarte – veršiukai, avys. „Turim tiek, kiek galime sužiūrėti. Kadangi abu su žmona dirbame, tai didesniam ūkiui nelabai liktų laiko“, – minėjo seniūnas.
Moterims smagu susibėgti
Energijos niekada nestokojančią Grumblių kultūros renginių organizatorę A. Bružienę radome besiruošiančią kasmetinei sporto šventei. Ant stalo rikiuodama taures ir medalius, moteris džiaugėsi aktyviais grumbliškiais, kurie noriai renkasi į įvairiausius renginius. Pasak jos, vienus domina sporto ar žūklės varžybos, kitus – koncertai, spektakliai. „Tad ir stengiuosi, kad visų poreikiai būtų patenkinti, kad neliktų nuskriaustų“, – kalbėjo Alina.
Ji – ne tik renginių organizatorė, bet ir prieš dešimtmetį įkurto Grumblių moterų klubo „Vaivorykštė“, vienijančio 11 grumbliškių, vadovė. Pasidomėjus, kaip gimė toks pavadinimas, A. Bružienė atsakė: „Todėl, kad visos esam skirtingos – ir pagal amžių, ir pagal pažiūras ar pomėgius. Nepaisant to, mums smagu susibėgti, pabūti kartu, pasidalinti džiaugsmais ar, tarkim, apie užklupusias ligas pakalbėti.“
Kol šalta, grumbliškės kiekvieną trečiadienį užsiima rankdarbiais, o orui atšilus virbalus ir adatas deda į šalį ir patraukia į gamtą – renkasi į Virginijos ir Petro Ausčių sodybą, kur užsiima sportine veikla. Ten jau ateina ne vienos – atsiveda vyrus, vaikus. „Vyrai mums pavydi klubo, sako, kad ir patys norėtų tokį turėti, bet vis neprisiruošia. Mes, moterys, esame aktyvesnės“, – juokavo Alina.
„Esame gyvas pavyzdys, kad tokias mokyklėles būtina išlaikyti“
Grumblių pradinio skyriaus, kuris priklauso Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijai, mokinukus sutikome mokyklos kieme, besiruošiančius vykti į Nacionalinės bibliotekų savaitės renginius Plungėje.
Vienintelė mokyklėlės mokytoja Daina Zabitytė minėjo, kad visi 11 mokinių – pirmokai, trečiokai ir ketvirtokai – mokosi vienoje klasėje, bet tai tikrai nėra blogai. „Jų tik 11, taigi turiu galimybę prie kiekvieno prieiti, pamokyti, išaiškinti. Visus vaikus puikiai pažįstu, žinau jų gabumus ir silpnąsias vietas. Nors visi tvirtina, kad jungtinės klasės yra blogai, mes esame gyvas pavyzdys, kad tokias mokyklėles būtina išlaikyti. Turime puikių mokinių, kurie savo rezultatais nurungia miesto vaikus. Šiemet puikiai pasirodė Arnas Vaištaras, Auksė Jackevičiūtė ir Gabija Ročiūtė. Iš visur grįžtame su prizais ir dovanomis, esame kviečiami į Vilnių, Kauną“, – apie pasiekimus pasakojo pedagogė.
„Jau daug metų gyvenu ant parako statinės, nežinodama, ar rugsėjį dar susirinksime. Kitiems mokslo metams turime taip pat 11 mokinių, bet tai nereiškia, kad bus suteikta galimybė dirbti. Alsėdžių gimnazijos direktorius Leonas Mockūnas mus labai palaiko, o iš kitų sulaukiame spaudimo užsidaryti“, – nelinksma gaida pabaigė D. Zabitytė.
Parduotuvė – ir informacijos centras
Tai, kad Grumbliams gyvybės netrūksta, patvirtino ir vienintelėje kaimo parduotuvėje dirbanti Lina Budrienė. Pasak jos, parduotuvė tikrai nemerdėja, o per pertraukas ir po pamokų – ypač atgyja. Mokiniai atbėga saldainių, bulvių traškučių, gėrimų. „Senutės ateina pasiskųsti ligomis, nelaimėmis. Joms reikia, kad kas išklausytų, paguostų. Be to, esame savotiškas informacijos centras – kas tik užeina į parduotuvę, naujienomis pasidalija“, – sakė pardavėja.
Apie savo ūkinį pastatą besisukiojantis grumbliškis Petras Untulis, einantis 88-uosius gyvenimo metus, „Žemaičio“ žurnalistus pasitiko puikios nuotaikos. Senolis sakė gyvenimu nesiskundžiantis, o jei tik turėtų daugiau sveikatos ir ranką, kurios, pjaudamas malkas, neteko prieš kokius 30 metų, visiškai puiku būtų.
„Gyvename mudu su Monika, abu – našliai. Per abu turime keturis vaikus, kurie iš namų seniai išėję, laikome dešimt vištų, šunį ir katiną. Vaikai kartais sako, kad laikas būtų pas juos, bet aš iš Grumblių niekur nenorėčiau. Esame dviese, tai ir sukamės. Kai yra ūpas, ką nors dirbu. Dabar štai malkas nešu ir į eiles rikiuoju. Jei darbas netraukia, radijo klausomės, televizorių žiūrim ar jūsų laikraštį skaitom“, – kalbėjo vyras.
Gyvenimo kaime nepeikė ir prie parduotuvės sutiktas Arvydas Sauka. Paklaustas, ar iš toli atvykęs, vyras tik mostelėjo ranka rodydamas: „Va, ten mano trobelė žaliu stogu. Gyvenu joje jau 40 metų. Vaikai išsilakstę, likom dviese su žmona, ūkininkaujam.“ Ar iš smulkaus ūkio įmanoma pragyventi? Pasak grumbliškio, pragyventi galima, bet, žinoma, reikia daug dirbti. Keturias karves laikantys Saukai patys perdirba pieną ir kas antrą dieną su naminiais gaminiais vyksta į Plungę. „Vežame varškę, grietinę, sūrius ir esame labai laukiami“, – apie savo gyvenimą pasakojo vyras.
Turbūt ne be reikalo sakoma: kas ieško, tas randa. Taip ir grumbliškiams – kas nori, ir pragyvenimo šaltinį, ir širdžiai mielą užsiėmimą randa. Ir savo gyvenimu kaime, įsikūrusiame šalia Šiaulių–Palangos kelio, džiaugiasi. Taigi reikia tik noro dirbti, turėti, veikti, o galimybių visada atsiranda.

Vienas komentaras

  • Man aktualu:

    O kažin kodėl seniūno sūnus nelanko Grumblių pradinės mokyklos? Gal pavyzdį reikėtų pradėti rodyti pačiam seniūnui, ir vaiko neišvežti į miesto mokyklą mokytis. Tada gal ir kalbų apie mokyklos uždarymą mažiau būtų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...