Čia tai turtas: septyni vaikai, penki anūkai, keturi globotiniai

DSC_2804-EditBalandžio pabaigoje, artėjant Motinos dienai, keliai mus nuvedė pas tikrai išskirtinę Mamą – šalia Grumblių esančiame Raišaičių kaime gyvenančią Angeliną Stanienę. Ši moteris išties turi kuo džiaugtis ir kuo didžiuotis: kartu su vyru Antanu užaugino ir į gyvenimą išleido septynis vaikus, sulaukė penkių anūkų ir laukia netrukus pasaulį išvysiančio šeštojo, be to, jos namuose vietos atsirado ir keturiems globotiniams. Ir ne tik namuose, bet ir širdyje – abu su vyru dvi sesutes ir du broliukus myli bei auklėja kaip savus.

Prie stalo – dvylika žmonių
Raišaičiai – Antano Stanio tėviškė. 1975 metais melioratoriai nugriovė čia buvusią Antano senelio sodybą, plyname lauke palikdami vienintelę liepą. Praėjus kone dvidešimčiai metų, Antanas, kuris jau buvo vedęs ir turėjo vaikų, sumanė Raišaičiuose kurti savo namus, tad pradėjo statybas, o 1993-iaisias čia įsikūrė.
Šiuo metu Raišaičiuose, vienuose namuose, gyvena net keturios Stanių kartos – Antano mama, jis pats su Angelina, be to, laikinai, kol statosi savo namus, čia prisiglaudę ir du vaikai bei anūkėlė Gabrielė. „Kasdien prie stalo sėdame dvylika žmonių. Daug kam sunku ir įsivaizduoti, kokio dydžio mūsų puodai, keptuvės ir kiek tokiam skaičiui žmonių maisto reikia pagaminti“, – kasdieniniais rūpesčiais dalijosi moteris.
Pasidomėjus, ar rūpinimasis tokia gausia šeima – didelė našta, ji tik nusijuokė ir atsakė: „Kokia čia našta? Man pats nemaloniausias dienos metas –
laikas iki pietų, kai namuose nieko nėra ir tvyro ramybė, kuri man visai nepatinka. O štai popietę, kai pradeda visi rinktis, jau kur kas smagiau.“
Pirmagimio laukė šešerius metus
Antanas sako, kad gyvenime jiems nieko netrūksta – visi sveiki, sotūs, turi namus, darbus. Tad skųstis nėra kuo. „Kai tik užeina toks noras, reikia pagalvoti, pavyzdžiui, apie Siriją, kur vyksta karas, žmonės netenka savo artimųjų, lieka be namų. Jie atsibudę ryte džiaugiasi, kad dar gyvi, kad turi abi kojas, rankas. O mums kas negerai? Tikrai geroj vietoj ir geru laiku gyvenam“, – įsitikinęs vyras.
Tiesa, išbandymų jųdviejų gyvenime būta, bet visur ir visada jų pagrindinė atrama buvo tikėjimas. „Abu esame iš religingų šeimų. Mus auklėjo dorais katalikais ir mes savo vaikus pagal Dievo žodį gyventi mokėme ir vis tebemokome. Tikėjimas yra visa ko pagrindas. Ir kaip netikėsi, jei turime gyvų pavyzdžių, kad Dievas mūsų maldas išklauso“, – kalbėjo Angelina.
Pasak jos, pirmuosius šešerius vedybinio gyvenimo metus jiedu neturėjo vaikų. „Labai norėjau tapti mama, daug meldžiausi ir buvau išgirsta. Gimus pirmajam, vaikai pasipylė kaip iš gausybės rago. Kone kasmet kūdikio susilaukdavau“, – pasakojo penkių sūnų ir dviejų dukrų motina. Dievas nuo Angelinos nenusigręžė ir tuomet, kai septintasis jos vaikelis gimė ligotas – mažyliui tebuvo trys mėnesiai, kai jam buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, jį teko operuoti, pašalinti inkstą. Tikėti nenustojusi šeima sulaukė stebuklo – jų sūnelis pasveiko, o šiandien yra niekuo nesiskundžiantis aktyvus devyniolikmetis.

Vietoj dviejų – keturi
Tuomet, kai savi vaikai paliko namus, Angelina pasijuto vieniša, nebeturinti kur save realizuoti, kuo rūpintis. Vyras išvažiuodavo į laukus, imdavosi savo darbų, tad namuose dažnai tvyrodavo spengianti tyla. Tada Angelina ir Antanas prisiminė seną savo pažadą – kad saviems išėjus pasiims vaikelį iš valdiškų namų.
Angelina pasakojo: „Kai buvom jauni, kaip auklę buvom priėmę mergaitę iš vaikų namų. Stebėjomės, kaip ji nieko nemoka, kaip jai sudėtinga susigaudyti gyvenime. Tada ir pasakėme, kad ateityje, kai užaugs mūsų vaikai, tapsime globėjais.“ Antanas Angeliną palaikė, jam buvo svarbu, kad ir žmona gerai jaustųsi, ir savų namų neturintiems vaikams būtų pagelbėta.
Tėvus paskatino ir jų jaunėlis Laurynas, kuris savanoriaudamas sutikdavo daug vaikų namų globotinių, matė, kaip jiems norisi turėti tėvus, namus, gauti meilės ir dėmesio.
Savo sumanymui tarę „taip“, Staniai įveikė visas procedūras ir nutarė savo namų duris atverti dviem globotiniams, bet… Sužinoję, kad vaikų globos namuose yra keturi tos pačios šeimos vaikai, nusprendė jų neiš-skirti. „Vyras man tada sakė: ką čia šeimą ardysim, priglauskim visus“, – prisiminė raišaitiškė. Juolab kad vietos jų namuose išties daug, o ir meilės – jei pakaks dviems, nepritrūks ir keturiems. Taip prieš metus Angelinos ir Antano namų slenkstį peržengė dvi mergaitės ir du berniukai, pametinukai vaikai, kuriems – nuo 7 iki 10 metų.

Ne dėl savęs gyvename
Angelinos ir Antano noras tapti keturių mažamečių globėjais, ko gero, daugeliui – sunkiai suvokiamas. Atrodo, savi vaikai užauginti, ant kojų pastatyti, tad galėtų mėgautis ramybe, gyventi dėl savęs. O čia – tokia atsakomybė, tiek rūpesčių, įvairiausių problemų. Vardan ko? Čia Staniai vėl atsiremia į tikėjimo tiesas: „Argi mes esame čia, kad gyventume tik dėl savęs? Tikrai ne. Kiekvienam iš mūsų Dievas yra skyręs užduotį. Mūsiškė – gal ir nelengva, bet būtent tokia“, – sakė Antanas. Jam pritarė ir žmona: „Mums Dievas davė tuos vaikelius, o jiems davė mus. Iš pradžių visko buvo, bet, Dievui padedant, bėdas įveikiame.“
Staniai sakė teoriškai žinoję, kas jų laukia priėmus svetimus vaikus, bet nelabai tuo tikėję. „Pavyzdžiui, mus perspėjo, kad vaikai slėps maistą. Galvojom: kodėl turėtų slėpti, jei valgyti gali kada panorėję. Bet taip ir buvo – iš pradžių maisto rasdavome visur, kur tik įmanoma jį paslėpti…“ – prisiminė moteris.
Pasak Angelinos, rodant vaikams dėmesį ir meilę, kalbantis su jais, daug ko galima pasiekti. Taip ir su jų globotiniais: žingsnelis po žingsnelio jie išmoko nusinešti nuo stalo lėkštę, kasdien ruošti pamokas, kas vakarą susėsti maldai… „Nors iš pradžių jie labai nenorėjo, bet dabar pasimeldžia ir už savo mamą, kuriai, kaip mes sakom, nesusiklostė viskas taip, kaip ji būtų norėjusi“, – gražiai apie savo globotinius atsiliepė Angelina.

Angelina ir Antanas prie jų kieme stovinčios moters prosenelių skulptūros

Angelina ir Antanas prie jų kieme stovinčios prosenelių skulptūros

„Deja, aplinkui daug piktų…“
Angelina ir Antanas džiaugiasi savo šeimyna. Jiems svarbu, kad visi vaikai – Lietuvoje, kad savo šalies neiškeitė į sotesnį gyvenimą svetur. „Vienas sūnus mokėsi Italijoje, kiti taip pat buvo išvykę į užsienį padirbėti, bet visi grįžta, nes žino, jog laimingesni nei Tėvynėje nebus“, – įsitikinęs Antanas.
Anksčiau šešiasdešimt karvių laikę Staniai prieš kurį laiką savo ūkį gerokai sumažino. Dabar jie augina grūdines kultūras ir mėsinius galvijus. Taip esą ir laisvo laiko, ir naudos daugiau. Užsiimti pienininkyste – jau ir sveikata, ir jėgos nebe tos. „Dešimt metų perdirbinėjom pieną ir naminius produktus vežėm į turgų. Darbo daug, o vietoj naudos – nuostoliai. Be to, sveikata nebeleido taip sunkiai fiziškai dirbti“, – prisiminimais dalijosi raišaitiškė.
Tikėjimą gyvenimo pagrindu laikantys Staniai daug laiko skiria ir maldai. Abu jie – Alsėdžių Marijos legiono nariai, tad į bažnyčią vyksta ne tik kiekvieną sekmadienį, bet ir trečiadieniais, be to, yra įsipareigoję kasdien sukalbėti po dalį rožinio.
„Gyvename santarvėje su aplinkiniais, su Dievu, esame laimingi ir džiaugiamės tuo, ką turime. Prieš daugelį metų teta mums parašė laišką. Jame buvo toks žemaitiškas palinkėjimas: „Džiaukities, vakalē, kuožnu rītu, patekiejosė saulė…“ Kai buvau jauna, nesupratau, ką teta norėjo pasakyti, o dabar jau suprantu – reikia vertinti viską, kas mums skirta, nes viskas labai laikina. Tad brangus turėtų būti ir kiekvienas rytas, ir sutiktas žmogus. Deja, aplinkui daug piktų ir viskuo nepatenkintų“, – samprotavo A. Stanienė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...