Už meilę Lietuvai – tremtis

Vartydami nuotraukų albumus, narvaišiškiai Simonas ir Staselė prisimena tremtyje išgyventus metus

Vartydami nuotraukų albumus, narvaišiškiai Simonas ir Staselė prisimena tremtyje išgyventus metus

Praėjo lygiai septyniasdešimt metų, kai ne savo noru gimtosios Lietuvos žemę teko palikti narvaišiškių Simono Kusos ir Stanislavos Batienės šeimoms. Tada jiedu buvo dar vaikai, tačiau toji diena jiems įsiminė ilgam… iki mirties. Kaip sakė 85-uosius metus einantis Simonas, jis dažnai permąsto prabėgusius metus, pavarto senų nuotraukų albumus, prisimena brangius ir šiaip kadaise pažintus žmones. „Būna, su Stasele susėdame prie stalo, gurkšnojame arbatą ir mintimis bei prisiminimais nusikeliame į tuos metus, kai gyvenome svetur“, – pasakojo S. Kusa.
Taip jau likimas lėmė, kad ir Stanislava, kurią visi vadina Stase ar Stasele, ir Simonas – kaimynai. Tokie buvo kone visą gyvenimą. Todėl dalindamiesi skaudžia jų pačių bei tėvų praeitimi, jie vienas kitą vis papildo. Ko gero, kitaip būti ir negalėtų, kai pažįsti vienas kitą visą gyvenimą… Kelios valandos, praleistos bendraujant su šiais žmonėmis, pralėkė it vėjas. O tik atsisveikinus ėmė kamuoti mintys, kodėl vienus likimas lepina, o kitiems skiria daugybę išbandymų?
Tėvas – lageryje, o mama su sūnumis pasiųsta į tremtį
Ant stalo sudėjęs nuotraukų albumus bei išrikiavęs pluoštą fotografijų, S. Kusa baksnojo į beveik kiekvieną iš jų ir pasakojo: „Štai čia – mano mama Aniceta su broliais – maždaug septynerių Kaziu ir dešimtmečiu Ignu. Su jais ji buvo išvežta į tremtį. Tėvo kartu nebuvo. Jį, kaip politinį kalinį, nuo mūsų buvo atskyrę ir įkalinę Vorkutoje, šiaurės vakarų Rusijoje.“
Klausydamasi, ko gero, jau ne kartą girdėto kaimyno pasakojimo, įsiterpė ir Staselė. Narvaišiškė ragino Simoną papasakoti, kaip šis išvengė priverstinio išvežimo iš gimtosios žemės. Tada vyras prisiminė, jog kareiviai jų namuose pasirodė 1948-ųjų gegužės 22-ąją.
„Mamai buvo leista pasiimti keletą daiktų. Bet ką ten spėsi nutverti. Net duonos kelionei neįsidėjo, nes išvakarėse buvo apsilankę ar miškiniai, ar stribai, po kurių vizito dingo šviežiai iškepta duonelė. Kelionei gyvuliniais vagonais buvo ruošiami ir broliai. Žinoma, ir aš. Kaziui tada galėjo būti kokie 7–8 metai, Ignui – 10. Man buvo 14. Bet jau tada supratau, kad iš gimtojo krašto išvykti aš nenoriu. Tai pastebėjo ir jaunas kareivėlis. Kaip jau vėliau, tarnaudamas armijoje, supratau, jis buvo ukrainietis. Jis taip pat žinojo tremties skonį, todėl stovėdamas po obelim ir matydamas, kaip aš neramus blaškausi, jis man rusiškai sušuko „Bėk, bėk“. Skuosdamas dar tik spėjau pamatyti, kaip artimuosius laipina į vežimą, ir išgirsti broliukų susirūpinimą dėl be priežiūros liksiančių jų augintinių – Kazys augino žąsiukus, o Ignas – triušius“, – kalbėjo Simonas.
Narvaišiškį priglaudė mamos sesuo. Pas ją jis praleido net penkerius metus. Per tą laiką būta visko, tačiau Simonas buvo gudrus. Net ir tardomas neišduodavo, kas esąs. Prisistatydavo, kaip pats sakė, komunistų pavardėmis ar kitų, kurie nebuvo tremiami.

Į Lietuvą neskubėjo
1953-ųjų lapkričio pirmąją S. Kusą paėmė į kariuomenę. Tarnauti jam teko Vidurinėje Azijoje – ten praleido trejus metus. Bet po to Simonas į Lietuvą negrįžo. Savo noru jis išvyko į Chara-Kutulą, miško kirtėjų gyvenvietę Buriatijos ASSR, Zaigrajevo rajone. Ten buvo jo mama ir broliai.
Narvaišiškis prisiminė, jog pradžia buvusi sunki, tačiau žūtbūt reikėjo padėti vargstančiai mamai. Tad nieko nelaukęs jis įsidarbino miške. Bet ilgai čia nedirbo, mat bičiulis padėjo gauti kranisto darbą. „Visai kitas uždarbis buvo, o ir darbas – ne toks pavojingas“, – pasakojo
S. Kusa. O Staselė prisiminė, jog, atvykus Simonui, jo mamos dienos stipriai prašviesėjo. Vietoj alinančio darbo miške moteris galėjo rūpintis namų ūkiu. Net karvę nusipirko.
Į Lietuvą Aniceta su jaunėliais sūnumis grįžo po dešimties metų – 1958-ųjų pavasarį. Jos vyras bei sūnų tėvas gimtinę pasiekė dar po maždaug dešimtmečio. Tad tik pačiame gyvenimo saulėlydyje jiedu pabuvo kartu. 1974-aisiais amžinojo poilsio atgulė Aniceta, o po metų – ir jos vyras Simonas.
Narvaišiškis pasakojo, jog tėvas skaudžia patirtimi pasidalino su savo sūnumis. Simonas prisiminė tėvo pasakojimus apie sunkų ir sekinantį darbą anglių kasykloje, apie badą ir kasdien nuo jo mirštančius žmones. Tėvas savo šeimai ne kartą yra kalbėjęs apie tai, jog tekdavo miegoti ant lentų. O kad nesušaltų, kaliniai išsirengdavo ir susiglausdavo, taip šildydami vienas kitą. „Pajutę, jog kaimynas – šaltas, žmonės suprasdavo, kad jis nebegyvas. Lavoną, jei žemė nebūdavo įšalusi, užkasdavo.

Jei žemė būdavo it kaulas, numirėlių kūnus štabeliuodavo tarsi rąstus ir vėliau padegdavo. Retas iš buvusiųjų lageryje grįžo į gimtuosius namus. Nemažą dalį lietuvių, kaip ir kitų likimo brolių ir sesių, priglaudė svetima žemė. Neduok Dieve vėl užeitų rusai“, – susiėmęs už galvos sakė S. Kusa.

Namuose – tremtyje pabuvojusi vėliava
Išvykus mamai ir broliams, Simonas dar kurį laiką dirbo Buriatijoje. Po to grįžo į gimtuosius Narvaišius. Su žmona susilaukė dviejų dukterų, o jos padovanojo tris anūkus. Narvaišiškis prisipažino, jog dažniau norėtųsi pasikalbėti apie prabėgusius metus, papasakoti apie savo bei tėvų patirtį, tačiau nėra kam klausytis. Esą dukros nelabai domisi tuo laikotarpiu, anūkai irgi. Vyras svarsto, kad galbūt jiems sunku patikėti, jog kažkada buvo toks metas. „Jei savo kailiu nesi patyręs, sunku įsivaizduoti, kokį košmarą teko išgyventi žmonėms“, – kalbėjo Simonas.
Kalbėdamiesi su juo ir Stasele, visai atsitiktinai sužinojome ir dar vieną įdomią detalę. Narvaišiškis, pasakodamas apie tai, jog jo žmona Anapilin iškeliavo 2005-ųjų liepos 6-ąją, prisipažino, jog kasmet tądien sąžiningai iškelia mūsų šalies trispalvę. Minint Mindaugo karūnavimo dieną, kartu pagerbiamas ir jo žmonos atminimas. O ir vėliava prie Simono namo suplazda ne eilinė. Ji – ypatinga, nes kartu su savo šeimininke – A. Kusiene – buvo iškeliavusi į Buriatiją. Simonas sakė, jog motina labai saugojo trispalvę – skalbdavo, lygindavo ir laikydavo spintoje tvarkingai sulankstytą. „Mūsų namuose trispalvė buvo labai gerbiama. Juk už tą patriotizmą bei meilę Lietuvai mano šeima ir buvo ištremta“, – aiškino S. Kusa.

Gyvybę išgelbėjo auklė
Ne ką mažiau įdomi ir Simono kaimynės Stasės gyvenimo istorija. Likimo rykščių dabar jau 75-erių narvaišiškė patyrė dar kūdikystėje. Neturėdama nė metukų ji neteko brangiausių savo žmonių – mamos ir broliuko. Jų gyvybes pasiglemžė namuose kilęs gaisras. Ir Staselė, ko gero, būtų mirusi, jei ne jos auklė, kuri, vos pajutusi gaisrą, susuko kūdikį į patalus ir išsviedė per langą į daubą. Išsigelbėti spėjo ir pati auklė.
Gal ir Stasės mama būtų likusi gyva, jei nebūtų puolusi gelbėti namuose likusio pusketvirtų metukų sūnelio. Ugnies liežuviai moterį stipriai nudegino. Mėnesį išsikankinusi ligoninėje ji galiausiai užmerkė akis. Taip Staselė liko viena su tėvu, kuris vėliau sukūrė naują šeimą.
Būtent pastaroji ir buvo ištremta į Buriatiją. Iš pradžių – į Moigos gyvenvietę, vėliau – į Chara-Katulą.
1948-ųjų gegužės 23-ąją, kada Burbų šeimai liepta sėsti į vežimą, Staselei buvo vos penkeri, tačiau ji puikiai atsimena tą dieną. Labiausiai jai įsiminė tai, jog, būnant traukinių stotyje Plungėje, prie jų priėjo žydų tautybės vyriškis ir padavė tris kepaliukus duonos. Sakė, prireiks. Taip ir buvo. Stasė prisimena, jog apie mėnesį trukusioje kelionėje į Rusiją alkis buvo nuolatinis palydovas. Bet žmonės vieni kitiems buvo draugiški – dalijosi kiekvienu kąsniu. O kad kelias neprailgtų, traukė dainas.
Jų netrūko ir jau gyvenant Buriatijoje. Pasak narvaišiškės, lietuviai plačia krūtine plėšdavo patriotines dainas. Rusai lietuvių kalbos nesuprato, todėl žmonės nebijojo. Esą jiems mūsų dainos net patikdavo, todėl džiaugdavosi, jei atsirasdavo galimybė sudalyvauti kokioje lietuvių šventėje. O jų tikrai būta. Švęstos ir Kalėdos, ir Velykos, ir asmeninės sukaktys.
S. Batienė tikino, jog didelio vargo tremtyje nepatyrė. Mat tėvas statybose visai neblogai uždirbo. Tik pamotė nesiėmė jokio darbo. Jai teko namų šeimininkės vaidmuo, nes be Staselės šeimoje augo dar dvi dukros, gimusios tremtyje.
Auginant jas talkindavo ir Staselė, tačiau ji vis rasdavo būdų išsisukti nuo jai priskirtos pareigos. Mieliau eidavo stovėti eilėje duonos. Ten sutikdavo daugiau vaikų. Iki šiol narvaišiškė prisimena, kaip vieną kartą, nešdama namo duonos, dalį jos suvalgė ir už tai buvo stipriai išbarta pamotės.
Moteris pasakojo prisimenanti ir Simoną tremtyje. Jos teigimu, jis buvo populiarus jaunikaitis, mat buvo ne tik išvaizdus, bet ir prie pinigo. Tad merginos būriais spiesdavosi aplink jį ir jo draugą Povilą Vaurą.

Neišsaugojo vaikystės nuotraukų
Bėgiodama prisiminimais Staselė apgailestavo neturinti nė vienos nuotraukos iš tų laikų, kai ji gyveno Buriatijoje. Esą visos liko pas jos pamotę. Pasak jos, vartant nuotraukas, dar lengviau viską prisiminti. Tačiau kaip šiandien moteris atsimena, jog į gimtąją Lietuvą jos šeima grįžo 1958-ųjų spalio mėnesį. Iš pradžių Staselė prižiūrėjo giminaičių vaiką, po to įsidarbino karvių fermoje melžėja. O po penkerių metų sukūrė šeimą su nuo Žarėnų kilusiu elektriku. Susilaukė trijų vaikų, dabar turi ir būrelį vaikaičių.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...