„Negali būti, kad man jau šimtas metų!“

Jau vienuolika metų mamą prižiūri duktė Stasė Žiaugienė

Jau vienuolika metų mamą prižiūri duktė Stasė Žiaugienė

Taip sakė rietaviškė ilgaamžė Stasė Batavičienė, kai aną šeštadienį į jos namus rinkosi 100-mečio jubiliejaus svečiai: dukros, anūkai, proanūkiai. Antradienį gražiu sukaktuvininkės amžiumi džiaugėsi ir ją aplankę Rietavo savivaldybės, Socialinių paslaugų centro, „Sodros“ atstovai.

Šimto metų sulaukusią senolę garbingiausio jubiliejaus proga sveikino Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Sveikatos, socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Jolita Alseikienė, „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, Socialinių paslaugų centro direktorė Danutė Stončiuvienė ir kiti. Savo globotinės nepamiršo ir kasdien ją lankanti slaugytojos padėjėja Genė Mikalauskienė.
Svečius mielai priėmė ne tik šimtametė, bet ir kartu su ja gyvenanti dukra Stasė Žiaugienė, kuri papasakojo apie mamos praeitį ir apie tai, kaip ji gyvena dabar, sulaukusi tokio įspūdingo amžiaus.
Pasak S. Žiaugienės, jos mama gimė 1918-ųjų gegužės 7-ąją Medingėnų seniūnijoje esančiame Pažėrų kaime. Šeima nebuvo gausi – mama turėjo tik vieną jaunesnę seserį, kuri, deja, jau mirusi.
Vėliau S. Batavičienė kurį laiką gyveno Rietavo seniūnijos Giliogirio kaime, o paskui nusipirko apgriuvusią lūšnelę Rietavo pakraštyje esančioje Pievų gatvėje. Nugriovę ją, jiedu su vyru pasistatė naują trobą, kurioje visą amžių ir nugyveno.
Anot dukros, jos mama dažnai prisimindavo vadinamuosius Smetonos laikus, karą, pokarį. Nors tremties nepatyrė, bet jai ir čia gyvenimas ne ką saldesnis buvo. Teko sunkiai dirbti ir daug visko iškęsti, tad apie dabarties kartų žmones ji neretai sako: „Visko turi, visko pertekę ir vistiek nepatenkinti, nes nebežino, ko nori. Mes su klumpėm vaikščiojom, vienus batus bažnyčiai turėjom ir tuo džiaugėmės. O dabartiniams reikia kompiuterių, telefonų ir visokių mandrysčių.“
S. Žiaugienė nuo vaikystės savo mamą prisimena daug dirbančią ir nuolat besisukančią lyg voverę rate. Nuo jaunumės prie darbo pratusi moteris nė minutės nebūdavo be užsiėmimo. S. Batavičienė savo vaikams pasakojo, kad pati sau duoną užsidirbo nuo trylikos metų, kai buvo atiduota tarnauti pas ūkininką. Vėliau darbavosi kolūkyje, o į pensiją išėjo iš „Rietavo baldų“ fabriko.
Laisvalaikiu ji daug mezgė ir visada labai mėgo skaityti. „Nors yra baigusi tik keturias klases, turėdama minutę laisvo laiko visada čiupdavo knygą. Skaitė daug, o ypač mėgo istorinius romanus“, – apie mamą pasakojo S. Žiaugienė. Beje, šimtametė skaito iki šiolei, tik ne knygas, o laikraštį – tai, kas didesnėmis raidėmis parašyta. Ir daro tai be akinių.
S. Batavičienė visada buvo gana stiprios sveikatos. Iki pat 85-erių ji su vyru laikė daug gyvulių, turėjo didelius daržus. Būdama 89-erių, rietaviškė tapo našle – mirė jos bendraamžis vyras. Nuo tada pas mamą įsikūrė iki tol Telšiuose gyvenusi dukra Stasė. „Širdis neleido tokio amžiaus mamos vienos palikti, todėl ir ryžausi pokyčiams. Dabar štai dviese su ja gyvename ir visais vargais bei džiaugsmais dalijamės“, – pasakojo moteris.
S. Batavičienė užaugino keturis vaikus – dvi dukras ir du sūnus. Pastarųjų, deja, jau nebėra tarp gyvųjų. Likusios tik dukros – kartu gyvenanti Stasė ir Telšiuose įsikūrusi 66 metų Zita. S. Batavičienės vaikų jai padovanotas turtas didelis – šimtametė džiaugiasi turėdama 14 anūkų ir 12 proanūkių. Nemaža dalis jų senolę aplankė aną šeštadienį, švenčiant šimtmečio jubiliejų.
O kaip senolė jaučiasi dabar? Kokia jos sveikata? Pasak dukters, mama dar viską mato, girdi, gana gerai viską suvokia. Tik nebepavaikšto, sunkiai kalba. „O ką padarysi – juk jau šimtą metų gyvena. Nepaisant to, ji dar gana stipri. Pavyzdžiui, aną žiemą nė karto neperšalo, nesusirgo. Ir širdimi daug nesiskundžia. Gal dėl to, kad prieš 20 metų stimuliatorius įdėtas“, – sakė ją prižiūrinti duktė Stasė.
Tą patį patvirtino ir senutę kasdien aplankanti slaugytojos padėjėja G. Mikalauskienė. Pasak jos, jiedvi su šimtamete puikiai susišneka ir dėl visko sutaria. „Močiutė labai gero, ramaus būdo. Su tokiomis galima būti ir būti. Jai teikiama integrali pagalba namuose, o tai yra ir socialinės, ir medicininės paslaugos pagal slaugomo ligonio poreikius“, – pasakojo G. Mikalauskienė.
Anot S. Žiaugienės, kasdien ateinanti padėjėja jai daug pagelbėja. Ypač dabar, kai pati yra po kelio sąnario operacijos. „Juk jei ne padėjėja, nebūčiau galėjusi ir operuotis išvykti“, – teikiamomis paslaugomis džiaugėsi moteris.
Šimtu žiedų išsiskleidusio jubiliejaus sulaukusi močiutė šypsojosi savo svečiams, džiaugėsi gautomis gėlėmis ir žadėjo perskaityti visus jai surašytus palinkėjimus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...