Tėvas ir trys sūnūs – Šateikių apylinkėse veikę partizanai

L1805-16290Buvęs Šateikių pagrindinės mokyklos direktorius istorikas Arūnas Vainušis sako nuo vaikystės girdėjęs apie vadinamuosius miško brolius – pokario metais veikusio partizaninio judėjimo dalyvius. Senelis Petras Vainušis jam dažnai pasakodavo apie Šateikių apylinkėse kovojusius brolius Pinikus, o tos istorijos visada kurstė jo, dar vaiko, smalsumą ir fantaziją. Vėliau A. Vainušis ėmė domėtis partizanų Pinikų veikla, jam pavyko surinkti daug įdomios medžiagos, kuria noriai dalijosi su savo mokiniais.

Pirmosios žinios – iš senelio
A. Vainušio seneliai Bronė ir Petras Vainušiai gyveno Šateikių seniūnijos Papievių kaime. Kaip pamena mokytojas, kai tik nuvykdavo jų aplankyti, kone kaskart girdėdavo minimą Pinikų pavardę. Netrukus jis sužinojo, kad tie Pinikai – tai pokario metais partizaniniame judėjime aktyviai dalyvavę trys broliai iš gretimo Sėlenių kaimo. O dar vėliau paaiškėjo, kad į judėjimą buvo įsitraukę ne tik broliai, bet ir jų tėvas. „Sovietų valdžia mums piršo mintį, kad partizanai buvo banditai, žudę žmones. O iš senelio girdėdavau visai ką kita – kad jie statė kryžius. Esą kai tik stribai kokį nupjaudavo, jo vietoje tuoj naujas atsirasdavo. Ir tai esą darė broliai Pinikai. Tuomet man, vaikui, galvoje netilpdavo, kaip tie vadinamieji banditai gali ir žmones žudyti, ir kryžius statyti“, – prisiminimais dalijosi šateikiškis.
1989 metais, pradėjęs direktoriauti Šateikių mokykloje, A. Vainušis ėmėsi rinkti istorinę ir kraštotyrinę medžiagą ir steigti muziejų. Informacijos ieškojo kalbindamas žmones. Deja, daug kas tos temos bijojo. „Pokario laikai buvo ypač sunkūs. Labiausiai kentėjo kaimo žmonės, į kurių namų duris vieną naktį beldėsi stribai, kitą – partizanai. Ir vienų, ir kitų jie bijojo, todėl atiduodavo viską, ką turėjo. Tad jų nenoras kalbėti suprantamas“, – sakė A. Vainušis.
Iš zakristijono Antano Pilybo mokytojas sužinojo, kad Pinikai eidavo pas kaimo žmones, kad prašydavo lašinių, patalynės. Šį tą jam papasakojo ir teta – tėvo sesuo Renutė Galdikienė. Esą kartą, kai ji dar buvo vaikas, eidama į mokyklą pakelėje matė tris žolėje pasislėpusius partizanus. Spėjo, kad tai – Pinikai. Tą pačią dieną, grįždama iš mokyklos, ji ten pat pamatė klaną sukrešėjusio kraujo, o netrukus sužinojo, kad buvo nužudyti sovietų valdžiai prijautę aukštas pareigas ėję kolūkio darbuotojai. Tada pamaniusi, jog tai – brolių, kuriuos matė iš ryto, darbas.
Pagelbėjo buvęs mokinys
Nors šateikiškiai apie Pinikus tylėjo, mokytojas tos temos „nepaleido“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis kreipėsi į buvusį savo mokinį Darių Burbą, kuris dirbo Lietuvos ypatingajame archyve. „Kai Darius grįždavo į Šateikius, visada užsukdavo pas mane pasėdėti ir pakalbėti. Sykį, žinodamas, kad gali man pagelbėti, paprašiau jo archyvuose paieškoti medžiagos apie Pinikus. Galvojau, kad tikrai turi kažkas būti“, – pasakojo šateikiškis. D. Burba noriai ėmėsi ieškoti informacijos.
Ir jam pavyko! Kartą Darius iš Vilniaus grįžo vežinas pluoštu popierių, ant kurių – LYA (Lietuvos ypatingojo archyvo) antspaudai ir žymos „Soveršeno sekretno“ (iš rusų kalbos – „Visiškai slapta“). Analizuodamas parvežtuosius dokumentus, A. Vainušis išsiaiškino daugybę jį dominusių dalykų, vienas iš jų – kad partizaninėse kovose dalyvavo ne tik broliai Pinikai, bet ir jų tėvas.
A. Vainušis sužinojo, kad Sėleniuose gimę ir gyvenę Pinikai – tėvas Ignas (g. 1896 m.) ir jo sūnūs Jonas (g. 1930 m.), Ignas (g. 1923 m.) bei Juozas
(g. 1919 m.) – priklausė Lietuvos laisvės armijos „Kardo“ rinktinės Tauragės kuopai, kurioje iš viso dalyvavo apie 20 partizanų. Pinikai veikė Šateikių apylinkėse ir vietos gyventojams buvo gerai žinomi. Visų jų likimas toks pat – žuvo pasipriešinimo sovietų valdžiai kovose.
Tiesa, dokumentuose yra šiokios tokios painiavos. Vienose pažymose, išrašytose MGB (Ministierstvo gosudarstvienoj biezopasnosti, lietuviškai – Valstybės saugumo ministerija), nurodyta, kad tėvas J. Pinikas, kurio slapyvardis nenustatytas, kartu su jaunėliu sūnumi J. Piniku, slapyvardžiu Pavasaris, žuvo 1948-ųjų vasarą. Tad turėjo likti tik du broliai, tačiau kitame dokumente teigiama, kad tų pačių metų vasarą vyko karinė operacija, kurios metu nužudyta 12 žmonių, trys iš jų – broliai Pinikai: Jonas Pinikas-Pavasaris, Ignas Pinikas-Vanagas ir Juozas Pinikas-Erelis. Be to, nustatyta, kad 1949-ųjų vasarį Sėlenių kaime buvo aptiktas bunkeris, kuriame slėpęsis Juozas Pinikas-Erelis, neva bijodamas atsakomybės, sau į galvą paleido seriją automato šūvių.
Bunkeris paslėptas po mėšlo krūva
Kaip pasakojo A. Vainušis, Sėleniuose aptikto bunkerio istorija ypač įdomi. Apie tai taip pat rašoma Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB pažymose. Nurodoma, kad agentas Lokys pranešė, jog sodyboje yra bunkeris, kuriame slepiasi partizanai. Esą Lokys pastebėjęs, kad Katkienė eina į tvartą ir neša lašinių bei duonos. Gavus šią informaciją, buvo suorganizuota šturmo grupė. Ji Katkienės tvarte, po mėšlo krūva, aptiko bunkerį. Į jį pasiuntė Katkienę, tačiau teko konstatuoti, kad ten slėpęsis partizanas J. Pinikas-Erelis jau nebegyvas. Jo galva buvo suvarpyta kulkų. Kaip sužinojo A. Vainušis, kitądien po šio įvykio Katkienės sodyba supleškėjo. Kas padegė, nežinia – gal stribai, o gal partizanai. Koks likimas ištiko pačią moterį, mokytojas sakė duomenų neturįs.
Pasak A. Vainušio, kuo Pinikai vertėsi iki tol, kol išėjo į mišką, nežinoma. Aišku tik tiek, kad visi jie buvo Lietuvos patriotai ir žuvo kovodami už Lietuvos laisvę. „Žinau, kad žmonių vertinimai jų atžvilgiu labai skirtingi. Vieni juos laiko partizanais, kiti – banditais, žudikais. Tiesos yra ir vienuose, ir kituose vertinimuose“, – mintimis dalijosi mokytojas.
Jo įsitikinimu, partizanai elgėsi taip, kaip liepė jų statutas, o jis buvo griežtas. „Jie turėjo likviduoti tarybinius aktyvistus ir naujakurius, kurie ateidavo „ant gatavo“ – įsikurdavo ištremtų žmonių namuose ir naudodavosi viskuo, kas likę. Skriausti niekuo dėtus žmones buvo draudžiama. Jei kažkas taip darydavo, būdavo baudžiamas. Už tokį elgesį netgi ne vienas mirties nuosprendis įvykdytas“, – pasakojo šateikiškis.
Mokytojas sakė iš vietinių girdėjęs, kad Šateikiuose veikę partizanai savo statuto laikėsi, tad žmonių neskriaudė. „Žinau netgi tokį faktą, kad partizanai savotiškai bendradarbiavo su tarybinio ūkio direktoriumi Kulniu. Tarp jų buvo susitarimas vieniems kitų neliesti. Taip ir darė. Ir tai buvo unikalus atvejis“, – sakė A. Vainušis.
Pasak šateikiškio istoriko, partizaninio judėjimo dalyviai galbūt būtų pasiekę ir daugiau, tačiau veikė jėgos, kurios juos ardė ir iš išorės, ir iš vidaus. Pirma, sovietų valdžia partizanams siūlė legalizuotis, už tai žadėdama amnestiją ir išteisinimą. Daugelis taip ir padarė – išėjo iš pogrindžio, nes nebegalėjo ilgiau kęsti miško drėgmės, šalčio, ligų, utėlių. Antra, tarp partizanų atsirado išdavikų, dirbusių kaip sovietų valdžios agentai.
„Net ir Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentuose nurodyta, kad partizanai Gaivalas, Roza, Obuolys, Kazysov, Danė, Saulė padėjo valdžiai išaiškinti kitus partizanus“, – pasakojo A. Vainušis. Pasak jo, tarybiniai aktyvistai buvo suradę ir dar vieną silpną miško brolių ir sesių vietą – nužudytuosius visada suguldę laikydavo miestelių aikštėse. Ir stebėdavo, kas ateis, kas raudos, kas suklups. Taip išaiškindavo jų artimuosius ir bičiulius.
„Tiems, kas sako, kad partizanai buvo banditai, aš visada atsakau – jie tik gynė Lietuvą ir stengėsi išgyventi. Juk jie neįsibrovė į svetimą kraštą, neužgrobė jo, nežudė žmonių, netrėmė jų. Tik gynė tai, kas buvo jų“, – reziumavo mokytojas.
Mokytojo pėdomis
Šateikių istorija domisi ne tik mokytojas A. Vainušis, bet ir istorijos mokslus neseniai baigęs jo mokinys Imantas Tamošauskas. Jis taip pat renka ir sistemina medžiagą apie partizanus, jų veiklą, palaidojimo vietas. Tai, ką surinkęs, jaunasis istorikas pristatė neseniai Žemaičių dailės muziejuje vykusiame renginyje „Šateikiai – nuo legendos iki šiandienos“.
I. Tamošausko turimais duomenimis, I. Pinikas turėjo ir ketvirtąjį sūnų – Petrą Piniką. Šis taip pat esą partizanavo, bet liko gyvas. Tai istorikui papasakojo vietos gyventoja Zuzana Stonkutė. Vis dėlto šis pasakojimas atrodo abejotinas, mat minėtasis asmuo neįtrauktas į Lietuvos ypatingojo archyvo sąrašus, o ir kiti Sėlenių gyventojai tokio neprisimena.
Istorikas į savo medžiagą yra įtraukęs ir plungiškio Povilo Liaučiaus pasakojimą, kad Ignas Pinikas kartu su kitu partizanu Vaitkumi žuvo netoli Voveraičių kaimo (Kretingos r.). Jie esą buvo iš-duoti – pas vieną kaimo gyventoją nuėjo taisytis batų, tačiau ten jų laukė enkavėdistai. Šie juos abu ir nušovė.
Pagal buvusios Sėlenių kaimo gyventojos Eugenijos Abartienės pasakojimą, vaikystėje, kai buvo kokių 6–8 metų, kieme ji išgirdo šūvius ir riksmus „Jėzau“ arba „Juozai“. Kai parėjo į trobą, jos tėvai Juozas (1903–1983) ir Emilija (1907–1954) pasakė: „Čia šaudo Pinikai“. Ir išties kelyje, netoli jų sodybos, prie kryžiaus, buvo nušauti vežimu iš Salantų į Sėlenius važiavę du žmonės – kolūkio administracijos darbuotojai Urnikis ir Jonauskienė. Juos vežęs Ramonas paliktas gyvas.
Prisimenami ir kiti įvykiai: kad Pinikai esą gaudė Sėlenių mokyklos direktorių Ramoną Gedvilą, nes šis buvo panašus į Vladimirą Leniną, kad tas pats R. Gedvilas taip pat slapstėsi miške iškastame bunkeryje, kad Juozas ir Emilija Lubiai su vaikais nuo partizanų bėgdavo slėptis į mišką, tačiau kartą buvo užklupti namuose. Bet partizanai jų nelietė – pagailėjo, kad vaikai liks be globos.
I. Tamošausko duomenimis, Sėlenių partizanus slapstė Leonas Brauklys ir Emilija Brauklienė, bet vėliau juos į tremtį, grasindamas ginklu, išvarė sūnus Vytautas. Miško broliams pagelbėjo ir ūkininkas Povilas Tilvikas – jis taip pat buvo ištremtas.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...