Didvyčiuose – nė vienos asocialios šeimos

21805-16375Šalia Plungės esantys Didvyčiai – prieš 95 metus atsiradęs kaimas, kurį įkūrė žemės gavę 1918 metų Lietuvos kariuomenės savanoriai. Liudytojų teigimu, didvytiškiai nuo seno draugiškai sugyveno, vieni kitus palaikė, talkino darbuose. Nebuvo girtuoklių, muštynių, vagysčių, nereikėjo bylinėtis teismuose. Panašiai šio kaimo žmonės gyvena ir šiandien – mėgaudamiesi ramybe ir saugia aplinka. Kaip patys sako, čia nėra ne tik nusikaltėlių, bet ir socialinės rizikos šeimų.

Karių savanorių įkurtas kaimas
Daugelis kaimų gali pasigirti šimtmečius siekiančia istorija, o Didvyčiai tokios neturi. Šis kaimas įkurtas tik 1923 metais, kuomet pagal 1922-aisiais priimtą Žemės reformos įstatymą buvo parceliuojamas Jazdaičių dvaras.
Į steigiamąjį susirinkimą suėję 23 naujakuriai savo kaimui nutarė suteikti Didžiųjų Vyčių arba Didvyčių vardą. Dauguma pirmųjų gyventojų buvo kariai savanoriai.
Didvyčiai – Babrungo seniūnijai priklausantis kaimas. Čia nėra bažnyčios, neliko mokyklos, neteikiamos medicininės paslaugos, apsieinama be parduotuvės. Bet gyvenvietė turi du šviesulius – biblioteką ir daugiafunkcį centrą, kuriame kasdien krykštauja keliolika darželinukų.
Kaip sakė Babrungo seniūnė Rūta Jonušienė, Didvyčiuose gyvena apie 270 žmonių. Gyventojai išties išskirtiniai – darbštūs, tvarkingi. Be jokių raginimų prižiūri ne tik savo sodybas, bet ir pakeles, sporto aikštelę. Pastarojoje triūsia ir jaunimas, su kuriuo gražiai bendradarbiauja naujasis kaimo seniūnaitis Virgilijus Venclova. Didvytiškius gyrė ir jis. „Didelių problemų neturime, tad ir man to darbo nėra tiek jau daug. Rengėme talką, planuojame sporto šventę. Svarbu, kad žmonės būtų bendruomeniškesni, kad aktyviau visur dalyvautų, o ne tik savo namuose užsidarę sėdėtų“, – sakė V. Venclova.
Pirmi metai be mokinukų
Daug metų Didvyčiuose veikė mokykla-darželis, kurį lankė ir pradinių klasių vaikai, ir ikimokyklinukai. Nuo praėjusio rugsėjo mokinukų Didvyčiuose nebėra. Liko tik darželis, kuris pervadintas į daugiafunkcį centrą. „Kol veikė mokyklėlė, buvome kur kas gyvesni. Pas mus niekad netrūko šurmulio, vyko įvairios šventės, paminėjimai, o dabar belikę dvejų–penkerių metų „žirniai“, kurie tokioms aktyvioms veikloms dar per maži“, – pasakojo Didvyčių daugiafunkcio centro direktorė Anastazija Zaveckienė.
Šie mokslo metai – pirmieji be mokinukų. Jie, kaip sakė direktorė, – ir keisti, ir gana sudėtingi. „Turėjome persiorientuoti ir apsiprasti. O ką padarysi – toks buvo valdžios sprendimas. Džiaugiamės bent tuo, kad liko ikimokyklinukai, kurių turime tikrai daug – net šešiolika“, – pasakojo A. Zaveckienė.
Prisimindama ankstesnius metus, direktorė minėjo, kad vaikams jų mokyklėlėje nebuvo blogai. Kadangi jų nebuvo daug, mokytojai kiekvieną puikiai pažinojo, galėjo skirti daugiau dėmesio, pamokyti individualiai. „Nors klasės buvo jungtinės, bet mūsų mokinių žinių lygis būdavo aukštesnis už respublikos vidurkį. Visa tai – pedagogų pastangų dėka, kurie vietoj 20 oficialių valandų mokykloje praleisdavo po 28. O kur dar žmogiškasis faktorius, rūpestis, meilė – nė vienas mokinys į lauką neišeidavo be kepurės ar šaliko, plikomis rankomis“, – sakė direktorė.
Daugiafunkcio centro paskirtis – rūpintis ne tik mažyliais, bet ir vyresnių vaikų, suaugusiųjų užimtumu. Šie čia renkasi po pietų ir vakarais. Mokyklinukai lanko būrelį, kuriame ir muzikuoja, ir rankdarbiais užsiima. Suaugusiesiems organizuojami kitokie užsiėmimai – joga, šiaurietiškas ėjimas, mankšta su elastinėmis priemonėmis. Neseniai daugiafunkcis centras pradėjo bendradarbiauti su Plungės bendruomeniniais šeimos namais, kurie didvytiškius kviečia į meno terapijos pamokas, įvairias paskaitas.
Darželis kaimui reikalingas
Užsukę į darželio grupę, joje radome vienuolika vaikų ir su jais triūsiančią auklėtoją Rimą Šakinienę. Mažyliai mokėsi matematikos, stropiai skaičiuodami, kiek šįryt jų yra, kiek mergaičių, kiek berniukų, kurių daugiau. R. Šakinienė šypsojosi: „Čia dirbu jau 20 metų ir esu labai patenkinta. O kaip nesidžiaugsi darbą šalia namų turėdamas, juolab kad jis – labai prie širdies.“
Moteris sakė esanti pripratusi prie šurmulio, prie darbo su mažyliais, tad vakarais pervargusi nesijaučianti. Pasak jos, veiklos tikrai netrūksta, ypač dėl to, kad grupė viena, o vaikai – skirtingo amžiaus ir poreikių.
R. Šakinienės įsitikinimu, didvytiškiai džiaugiasi turėdami savo darželį, galėdami vaikus palikti jaukioje, saugioje, šalia namų esančioje aplinkoje. „Juk jei jiems nepatiktų, vaikų nevestų arba vežtų į miestą, nes daugelis tėvelių dirba Plungėje. Bet atveda čia“, – kalbėjo pedagogė.
Auklėtoja pasidžiaugė, kad jų kaime netrūksta jaunų šeimų, kad patogioje vietoje esančius Didvyčius renkasi naujakuriai: „Jaunos šeimos kaimui suteikia gyvybės. Ypač džiugina tai, kad visi naujakuriai – puikūs, kultūringi, darbštūs žmonės. Girtuokliai, chuliganai, perėjūnai į mūsų kaimą nesikelia.“
Nėra tuščių sodybų
Aušrą Ciparienę sutikome ravinčią savo gėlynus. Visą amžių Didvyčiuose gyvenanti moteris sakė, kad jų kaimas – ypatingas. Pirmiausia dėl to, kad čia nėra blogų, piktų žmonių. „Pravažiuokite pro kaimą, apžiūrėkite sodybas. Visos išpuoselėtos, klestinčios, o tai ir parodo, kad čia gyvena darbštūs ir padorūs žmonės. Kartais pagalvoju – gal ir gerai, kad parduotuvės neturime. Jei būtų, žiūrėk, ir atsirastų aplink ją šlitiniuojančių“, – kalbėjo didvytiškė.
Moteris pasidžiaugė ir tuo, kad jų kaime nėra nė vienos tuščios trobos. Jei kokia ir atsiranda, tuoj nuperkama.
Paklausta, kuo užsiima gyvendama kaime – ar laiko gyvulių, augina jiems bulvių, burokų, A. Ciparienė tik nusijuokė: „Turiu tik vieną gyvūną – katiną, o daržo – tik tiek, kad turėtume sau morkų, svogūnų, česnakų. Su vyru turime prekybos verslą – trečiadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais važinėjame į turgų, tad ūkiškais darbais neužsiimame“, – pasakojo Aušra, kuri kone visą plotą prie savo namų yra užleidusi puikiems gėlynams.
„Gėlės – mano hobis. Nuo ankstyvo pavasario laukiu, kada jau galėsiu nagus į žemę suleisti. O kai atšyla, nuo ryto savo darželiuose triūsiu. Gal kaimynai ir stebisi, ką aš čia tiek dirbu, bet man veiklos prie augalų netrūksta, vis yra ir yra ką veikti. Jei kas į miestą išvarytų, turbūt jau kitą dieną išprotėčiau“, – juokėsi moteris.
Buvusio mokytojo atsiminimai
Gyvenimu Didvyčiuose nesiskundžia ir pensininkas, buvęs tremtinys Rimantas Uznys, čia gyvenantis nuo 1971 metų. „Gyvename dviese su žmona pačių pasistatytame name. Vaikai, kurių turime tris, gyvena atskirai, bet dažnai pas mus susirenka, taigi, nenuobodžiaujame“, – sakė vyras, kurį sutikome traktoriuku bepjaunantį žolę.
Žmogus noriai pasidalijo savo gyvenimo istorija, kurioje apstu ir skaudžių, ir smagių įvykių. 1948 metais jis kartu su mama ir tėčiu buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo tik po dešimties metų. Jų namai Babrungėnuose, žinoma, buvo užimti, tad jiems teko įsikurti savo sodybos tvarte… Baigęs vidurinę, R. Uznys užsidirbo pinigų ir išvyko studijuoti į Kauną, į tuometę Žemės ūkio akademiją. Mokydamasis neakivaizdžiai, dirbo melioracijoje, tačiau darbas nepatiko, tad labai džiaugėsi gavęs buvusio mokytojo pasiūlymą padirbėti Babrungėnų mokykloje. Po metų jis įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti fizikos ir matematikos.  Beje, darbas mokykloje jam buvo lemtingas – ten susipažino su Birute Vaitkute, kuri vėliau tapo jo žmona.
Kurtis Didvyčiuose Uzniai pradėjo tuomet, kai čia buhaltere dirbusiai Birutei kolūkio pirmininkas pasiūlė sklypą. „Kad galėčiau statytis namą, mečiau mokyklą ir taip pat įsidarbinau kolūkyje – elektriku inžinieriumi. Po dvejų metų statybos buvo baigtos, tad aš vėl grįžau prie pedagoginio darbo. Įsidarbinau Šateikių mokykloje fizikos mokytoju. Ir dirbau joje nuo 1972-ųjų iki 2013-ųjų. Su vaikais puikiai sutariau, nebuvau jiems pernelyg griežtas, nes žinojau, kad fizika – ne visų mėgiamas ir ne kiekvienam suprantamas mokslas“, – pasakojo žmogus.
Paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, R. Uznys atsakė: „Sėdžiu prie kompiuterio. Juk buvau mokytojas, tad moku ir internetu, ir feisbuku naudotis. Daugybė buvusių mokinių mane kviečia į draugus. Aš juos priimu ir paspaudžiu ženkliuką „patinka“. Tuo mano veikla ten ir baigiasi.“
Pasak vyro, dabar gyventi Lietuvoje gera. Reikia tik dirbti, o ne laukti pašalpų, skųstis ir keikti visus aplinkui.
Viena gražiausių sodybų – Veros
Vera Šalnienė, kurios sodyba – viena gražiausių visuose Didvyčiuose, čia gyvena nuo 1986-ųjų. Prieš tai gyveno Laukuvoje, o gyvenamąją vietą pakeitė, nes vyras čia gavo darbą ir namą.
„Iš pradžių gyvenome kaip ir visi kaimo žmonės – gyvuliai, daržai. Bet visada turėjau silpnybę gėlėms, tad vos įsikūrusi įsitaisiau darželį – už jį buvau net apdovanota. Paskui gal dešimt metų iš eilės mūsų sodyba būdavo pripažįstama tvarkingiausia gyvenvietėje, bet vėliau nuspręsta skatinti ir kitus“, – pasakojo keturių vaikų mama bei keturių anūkių močiutė Vera ir rodė gėlynus prie namų, kurie laikui bėgant pakeitė daržą.
Nuo šios sodybos grožio išties akys raibsta. Joje puikiai dera tvenkinukas su fontanu, akmenys, dekoratyviniai medeliai, gėlės ir visa kita. „Esu paprasta, jokių specialių mokslų nebaigusi kaimo moteris. Viską darau taip, kaip pačiai atrodo geriausia. Žinoma, daug neišeina iš karto, kartais augalas visą sodybą apkeliauja, kol suranda savo vietą“, – patirtimi dalijosi didvytiškė. Nors dabar sodyba atrodo nepriekaištingai, šeimininkė sako, kad dar tikrai yra ką tobulinti.
Važiuodami į Didvyčius nežinojome, kokių įspūdžių patirsime ir kokius žmones ten sutiksime, bet išvykdami stebėjomės – iš ten būtų galima dar porą reportažų parengti. Nes yra aktyvių sportininkų, senus trobesius naujam gyvenimui prikėlusių darbštuolių, įdomiais prisiminimais galinčių pasidalinti senolių. Tad į Didvyčius tikrai dar sugrįšime.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...