Žemaičių kalba – dar viena baltų kalba

Pabreza_darbo_vietoje_05_GBsKalbininkas, Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža po dešimtmečiais trukusių tyrimų, ekspedicijų, tvirtai įsitikinęs, kad žemaičiai turi savo kalbą. Pristatydamas savo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“ jis buvo diplomatiškas: abu terminai – ir tarmė, ir kalba – yra geri, nelygu apie ką kalbėsi.
„Nedraugų esame pavadinami „separatistais“, atseit, jums reikia sienas pasistatyti, atsiskirti, jums vis negerai. Ne! Nėra tikslo atgaivinti buvusią Žemaitijos kunigaikštystę. Bet Lietuvoje mes esame kitokie“, – sako J. Pabrėža.

J. Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ – pirmasis toks mokslo veikalas, nagrinėjantis žemaičių kalbą, susisteminęs jos rašybą. Kalbininkas ne kartą akcentuoja: šią monografiją turėjęs rašyti su savo mokytoju profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris pastūmėjo tyrinėti žemaičių kalbą. Mokytojui mirus, atsakomybė apginti kalbą teko J. Pabrėžai.
– Jūsų monografija – apie žemaičių kalbą, ne apie tarmę. Esate įsitikinęs, kad žemaičiai turi savo gimtąją kalbą?
– Žemaičių kalbos įrodymų nemažai. Pirmiausia, kalbininkai vieningai sutaria kalbines sistemas skirstyti į žemaičių ir aukštaičių. Kai kas aukštaičius dar vadina lietuviais.
Kitas dalykas, kad žemaičių kalba labai skiriasi ir nuo bendrinės kalbos, ir nuo likusių tarmių. Žemaičių kalba nuo aukštaičių skiriasi labiau negu rytų slavų kalbos – rusų, ukrainiečių ir baltarusių, daugiau negu serbų ir kroatų, suomių ir estų. Bet svarbiausia, kad ši kalba turi visas kiekvienai kalbai privalomas sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką.
Visuose lygmenyse žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų formų, ypatybių, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei tarmėse. Tarkime, fonetikoje yra išlaikyti senieji dvigarsiai an, en, un, in (žąsis – žansis, žonsės). Morfologijoje nuostabiai išlaikyta žemaičių dviskaita, jie turi net senesnę formą: ne mudvi ir mudu, bet vedvi, vedu.
O leksikos skirtybės! Žemaičiai turi tokių žodžių, kurie bendrinėje kalboje net nevartojami: kramė (galva), plonyms (smilkinys), rietas, rietai (šlaunis, šlaunys), staibis (blauzda), kriupis ar krupis (rupūžė), ledspira (baltoji kielė) ir kitų. Aišku, jų kilmė gali būti įvairi, pavyzdžiui, kai kurie susiję su kuršiais. Bet tai yra dar viena rytų baltų kalba. Archeologai patvirtina, kad baltų genčių skirtumai pradeda formuotis nuo penktojo amžiaus. Žemaičiai buvo viena iš rytų baltų genčių ir be jokios abejonės turėjo savo kalbą.
Kiekvienai kalbai įsitvirtinti ir įtvirtinti yra labai svarbus raštas. Martynas Mažvydas, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, Jurgis Ambrozijus Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius! Tik lašo betrūko, kad bendrinė kalba būtų susiformavusi žemaičių kalbos pagrindu, nes jų raštai buvo paremti žemaičių kalba.
– Kodėl žemaičių kalba, palyginti su kitomis, tokia gyva?
– Vienas iš svarbiausių dalykų yra kirčiavimas ir priegaidės. Labai dažni žemaičių žodžiai turi po du, tris, o kai kurie – keturis ar net penkis kirčius. Štai kaip pasakė močiutė apie savo anūkę, kuri buvo per daug išsidažiusi: parsimaliavuojusi – keturi kirčiai žodyje! Ir jie eina ne bet kaip, o kaip eilėraštyje: kirčiuota-nekirčiuota-kirčiuota-nekirčiuota. Važiuoja kaip vežimu, gražiai.
Labai ryškios priegaidės. Dvi pagrindinės yra panašios kaip ir bendrinėje kalboje – laužtinė (tvirtapradė) ir tęstinė (tvirtagalė), bet jos žemaičių kalboje labiau skiriasi savo intensyvumu. Visa tai darbo kalbą dinamišką ir ekspresyvią.
– Neretai žemaičių posakiai, atskiri žodžiai sukelia jaukią šypseną. Ar ši kalba labiau tiesmuka, pagavi, linksma?
– Žemaičių kalba tikrai turi ekspresijos, išskirtinumo, kurie kelia gerą nuotaiką. Jokiu būdu ji nėra skirta juokui ar pasilinksminimams. Kategoriškai esu prieš, kai sakoma, jog tarmės tinka anekdotui ar vakarėliui, kad visi pasijuoktų. Tarmės yra gilesniam kalbinės sistemos suvokimui.
– Kai lietuviai sako „kvailys“, žemaičiai – „kluika“, „pusgalvis“…
– Aplamis, avėpiza, lebeda, luibis, mėmis, nūsproga, kliuris, kliokvarnis, krežbamis, subingalvis, senbizda, sutrauka, vepeza – taip, žemaičių kalboje yra daug ekspresyvių ir sodrių žodžių neigiamam, ironiškam kvailinimui išreikšti.
– Lietuviai išgyvena, kad lietuvių kalba nyksta. Svarsto, gal supaprastinti rašybą? O štai žemaičių nenyksta – jaunimas ja mielai kalba.
– 2011–2013 metais vyko didžiulis Lietuvių kalbos instituto tyrimas, buvo pertikrintos visos lietuvių kalbos tarmės. 2014 metais išėjo didelis veikalas „XXI a. lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“. Daugiau kaip 700 punktų buvo pertikrinta. Aš pats tyriau Šiaurės Žemaitijoje.
Įdomu, kad Žemaitijoje kalbos prestižas, kaip ir tarmių, auga. Mano tyrimai rodo, kad jaunųjų žemaičių kalbos prestižas yra stipresnis negu viduriniosios kartos. Jaunimui garbė išlaikyti žemaitiškumą, jie net žinutėmis susirašinėja žemaitiškai.
Aš esu piktas ant tų, kurie sako, kad lietuvių kalba nyksta. Gal todėl, kad esu optimistas. Baikime kalbėti apie lietuvių kalbos mirtį. Tai nesąmonė. Jeigu kalba turi bent milijoną vartotojų (ir tai ne mano išvada, o britų kalbininko Deivido Kristalo), jai negresia pavojus išnykti. Lietuvių čia mažėja, bet kiek yra kalbančių lietuviškai už valstybės ribų! Be to, lietuvių kalba turi tokius gyvybės šaltinius – ypač tarmes.
– Kodėl auga žemaičių kalbos prestižas?
– Manau, kad yra vidinė žmogaus būtinybė. Jeigu esu žemaitis, žinau savo kraštą, tradicijas, suvokiu, kas sudaro tų tradicijų esmę. Kiekvienas tautiškumas remiasi istorija, papročiais, tradicijomis ir kalba. Tai – kertiniai dalykai. Jeigu kurio vieno nebūtų, tautiškumui, identitetui kiltų didžiulis pavojus.
Kalba iš jų – svarbiausia. Jeigu nebūtų žemaitiškai kalbančiųjų, apie žemaitiškumą negalėtume tvirtai kalbėti. Kalba yra gyva, ji dabar su mumis. Jeigu jautiesi, kad esi žemaitis, tokia tavo prigimtis, turi turėti savo kertinius „kūlius“ (akmenis). Ir tai suvoki ne kaip nors mechaniškai, o savo vidumi.
– Žemaitija turi žmones, kalbą, teritoriją. Valstybės požymiai. Gal kitas žingsnis po kalbos pripažinimo – siekti išskirtinio Žemaitijos statuso?
– Gal ne, nemanau, kad reikėtų atsiskirti. Mes esame Lietuvos dalis. Bet visada pasisakome, kad Lietuva gali turėti atskirus regionus. Štai Latvijoje yra Kurzemė, Latgala, Vidzemė, Žiemgala. Ir kiek daug jie laimi!
Regionai, kurie gali remtis istorija, identitetu, etnografija, kalba, kodėl gi ne? Regionai, kaip nauda ir garbė visai Lietuvai. Reikėtų nebijoti įteisinti regionus.
Dar svarbu bendras kultūrinis nusiteikimas ir stengimasis eiti per švietimą ir kultūrą į savo gerovės kėlimą. Aš įsitikinęs, kad mūsų gerovės politika turi prasidėti ne nuo ekonomikos, o nuo kultūros ir švietimo reikalų. Kitos šalys, kurios dabar ekonomiškai stipresnės, kaip, pavyzdžiui, Suomija, suvokė, nuo ko reikia pradėti kelti tautą ir valstybę – nuo kultūros ir švietimo.
– Ar gimtajame krašte kaip kalbininkas dar atrandate ką nors naujo?
– Skuode, iš kur esu kilęs, vyksta žemaitiškai rašančiųjų konkursai. Į juos kviečiami žemaičiai iš visos Lietuvos. Esu šių konkursų komisijos pirmininkas. Matau, kaip jie nori rašyti žemaitiškai, kaip spindi, kai pagiri. Kiekvieną kartą džiaugiuosi tais žmonėmis. Neabejoju, kad žemaičių kalba gyvuos, nes jaunimas į ją atsigręžia ir vertina.
Mano studijų laikais kai kurie dėstytojai sakydavo: važiuokite į savo kaimus, klausykitės, nes greitai to nebegirdėsite. Man taip liūdna būdavo – negi tikrai nebebus žemaičių, žemaičių kalbos? Ir kaip aš džiaugiuosi, kad tie dėstytojai buvo neteisūs.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...