1948-ųjų trėmimų operacijos „Vesna“ paliesti

L1805-16328Prieš 70 metų, labai ankstų 1948-ųjų gegužės 22-osios rytą, 4 valandą, sovietų valdžia pradėjo vykdyti trėmimų operaciją „Vesna“, kurios tikslas – susilpninti ir likviduoti nacionalistines grupuotes Lietuvoje. Operacijos metu iš Lietuvos ištremta kone keturiasdešimt tūkstančių partizanų, jų šeimų narių, kitų antitarybinių veikėjų, buožių. Tarp netekusiųjų savo namų buvo ir Babrungėnų kaimo gyventoja Adelė Tarvydienė, kuriai tuo metu tebuvo septyneri metai. Ji į tolimąjį Sibirą iškeliavo kartu su savo tėvais ir dar dešimčia Babrungėnų kaimo šeimų. 1990 metais toje vietoje, į kurią buvo suvaryti tremiamieji babrungėniškiai ir kurią jie vadina skausmo, raudų ir maldų slėniu, A. Tarvydienės iniciatyva buvo pastatytas paminklas. Prie jo iki pat šiol susirenkama kiekvieną gegužės 22-ąją.

Davė 15 minučių
A. Tarvydienė dar ir dabar gerai pamena tą naktį, kai į namus įsiveržę operacijos vykdytojai juos pažadino, liepė skubiai krautis daiktus, kinkyti arklius ir palikti namus. „Pasirinktas ankstyvas rytas. Specialiai tam, kad visi tebebūtų namuose, kad niekam nepavyktų pasprukti. Pamenu, kaip man vilko suknelę, kaip blaškėsi ir nerimavo tėvai, kaip nežinojo, ką griebti su savim, nes pasiruošimui buvo duota tik 15 minučių“, – pasakojo babrungėniškė. Jos mama pasiėmė pagalvių ir patalų, kailių, drabužių, dar pasičiupo kumpį ir talpyklą su pienu.
„Tuomet buvau dar vaikas ir menkai suvokiau, kas vyksta. Bet dabar aš suprantu, kaip tuo metu jautėsi mano tėvai ir kiti žmonės, kuriems buvo liepta palikti namus, kurie keliavo į visišką nežinią, net nenutuokdami, vežami gyventi ar jau mirti“, – pasakojo A. Tarvydienė. Į operacijos vykdytojų pasirinktą vietą arkliais kinkytais vežimais suvažiavo 11 Babrungėnų kaimo šeimų. Vieni keikėsi ir plūdo valdžią, kiti meldėsi ir giedojo, treti svilino spėtą paskersti kiaulę ar pešė vištas.
Brolis Zenonas paspruko
Adelės tėvai Petronėlė ir Liudvikas Serapinai turėjo septynis vaikus, tačiau tremties naktį namuose buvo tik du – devyniolikmetis sūnus Zenonas ir mažiausioji Adelė. Kiti penki mokėsi, tad tremties išvengė. Tiesa, į Sibirą neiškeliavo ir Zenonas – Plungėje, visus laipinant į traukinį, jis sugebėjo pasprukti. Jam padėjo buvęs samdinys Liudas Brazdeikis.
1923 metais gimęs vyriausiasis Adelės brolis Liudas ką tik buvo baigęs seminariją ir įšventintas į kunigus. Metais už jį jaunesnė sesuo Petronėlė studijavo stomatologiją ir buvo penktojo kurso studentė. 21 metų sesuo Magdalena taip pat mokėsi medicinos ir buvo antrojo kurso studentė. Penkiolikmetė Agota ir trylikametė Julija buvo gimnazistės, gyveno Plungėje, išnuomotame bute, tad tremties naktį jų namuose taip pat nebuvo.
„Iš geležinkelio stoties pasprukęs Zenonas sėdo ant dviračio ir nulėkė pas seseris. Šios iš vienos mokytojos jau buvo sužinojusios, kad tėvai tremiami, tad abi, lyg išprotėjusios, verkė ir veržėsi pas juos, norėdamos vykti kartu. Laimei, brolis sugebėjo jas sulaikyti. Abi liko Lietuvoje, o jomis rūpintis ėmėsi vyresnieji brolis ir sesuo“, – pasakojo A. Tarvydienė.
Į Buriatiją – už tai, kad turėjo žemės
Paklausta, už ką jos tėvai pakliuvo į sovietų valdžios nemalonę, babrungėniškė nurodė tik vieną priežastį – turėjo 60 hektarų žemės ir samdinių. Tuo ir buvo blogi. Dėl to buvo išvyti iš namų, įlaipinti į gyvulinį traukinio vagoną ir apie dvidešimt dienų gabenami į tolimąją Buriatiją. Pakeliui traukinys kartais sustodavo, žmonėms buvo leidžiama išlipti, prisipilti karšto vandens. Kiekvienas gaudavo šiek tiek maisto – duonos, košės, kopūstų sriubos. Omske visi buvo varomi į pirtį. „Visi buvom nešvarūs, kai kurie jau ir utėlėti, tad pirtis visus džiugino. Aš ten pirmą kartą pamačiau dušą“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Pasak A. Tarvydienės, žmonėms ypač baisu pasidarė tuomet, kai pasiekė Uralo kalnus, kai traukinys vis lindo ir lindo į tamsius tunelius. Tuomet daug kas raudojo ir meldėsi. Už Ulan Udės miesto esančiame Zaigrajeve tremtiniai buvo išlaipinti iš traukinio ir su visa manta persodinti ant kito platformų. Juo pasiekė Vierchniaja Arakorkos gyvenvietę, buvusią japonų belaisvių stovyklą, kurioje buvo pristatyta barakų, veikė komendantūra, medicinos punktas, mokykla, valgykla, parduotuvė.
Leido grįžti į Lietuvą
Serapinų šeima įsikūrė kartu su broliu ir seserimi Julija ir Pranu Gadeikiais. Šioje gyvenvietėje jie praleido dvejus metus. Kaip pamena Adelė, čia daug žmonių mirė. Ypač senelių ir vaikų. Jos tėvas sunkiai dirbo – pjovė medžius, genėjo šakas, nuo kalno rideno rąstus, gabeno juos iki traukinio. Adelė ten baigė dvi klases, o vėliau persikėlė į Griaznyj Kliuč gyvenvietę, į kurią buvo atvežta daug moldavų. Čia tėvas dirbo prie geležinkelio, degė anglį. O po dvejų metų vėl laukė kraustymasis – tąkart į Charakutulą. Ten, baigusi septynias klases, Adelė išgirdo džiugią žinią – kad jai leidžiama važiuoti į Lietuvą.
„Kaip dabar pamenu: pasiūdino man šilkinę suknelę, uždėjo kuprinėlę, įdavė džiovintos duonos, dešros ir išlydėjo į Lietuvą. Mama labai liūdėjo, o aš džiūgavau, nors kartu ir labai bijojau, nepasitikėjau savimi – juk tokį kelią teks vienai įveikti“, – sakė babrungėniškė. Padedama gerų žmonių, ji iš Ulan Udės pasiekė Maskvą, o iš ten – Vilnių ir Skuodą, kur jos, keturiolikmetės keliautojos, jau laukė brolis Liudas.
Visus septynerius Buriatijoje praleistus metus Adelė mokėsi ir tą laiką prisimena kaip labai šviesų – visos jos mokytojos buvo tikros inteligentės, sugebėjusios įskiepyti jai meilę rusų literatūrai, vokiečių kalbai ir kitiems dalykams. Grįžus į Lietuvą, jai buvo kiek sunkoka persiorientuoti į lietuvių kalbą, bet, nepaisant visko, ji puikiai mokėsi, tad baigusi mokyklą galėjo stoti į universitetą, kur pasirinko vokiečių kalbą.
Išleido, nes buvo patriotai
Pasidomėjus, kodėl tėvai ją vieną išsiuntė į Lietuvą, A. Tarvydienė atsakė: „Jie išvykti dar negalėjo, o mane jau išleido. Tėvai buvo tikri Lietuvos patriotai, labai norėjo, kad aš pažinčiau savo tėvynę, leisčiau joje savo šaknis. Tėvas labai baiminosi, kad, neduok Dieve, nepasilikčiau Buriatijoje ir už kokio „burlioko“ neištekėčiau.“
Moteris prisimena, kad išsiskyrimas su tėvais buvo labai skausmingas. Ypač mamai – ji atsisveikindama su dukra daug ašarų išliejo, o jai išvykus dar ilgai, apsikabinusi pušį, raudojo, nes nežinojo, ar dar kada nors ją pamatys. Laimei, tas išsiskyrimas truko tik metus – 1956 metais Serapinai grįžo į Lietuvą. Kadangi jų namas Babrungėnuose buvo užimtas, nuvyko į Vilnių ir kreipėsi tiesiai į Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Šis pasirūpino, kad Serapinai galėtų grįžti į savo namus, kur šeimai skyrė virtuvę ir kambarį.
Netrukus pas tėvus apsigyveno ir brolis Zenonas su šeima, tad gavo dar daugiau ploto. A. Tarvydienės tėvai Babrungėnuose gyveno iki pat amžiaus pabaigos, čia jiedu ir mirė: tėvas – 1967-aisiais, mama – po devynerių metų.
Adelė, grįžusi į Lietuvą, apsigyveno pas seserį Petronėlę Šakiuose. Ten ji baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą. „Stodama, žinoma, nesakiau, kad esu tremtinių vaikas, kad turime giminių Amerikoje. Tais laikais kažkaip pavykdavo net ir tokią informaciją nuslėpti. Baigusi mokslus dirbau Ignalinos, Trakų rajonuose, kol galų gale įsikūrėme Kaune“, – prisiminė A. Tarvydienė. Jai daug pagelbėjo ne tik sesuo, bet ir brolis Liudas. Beje, per jį Adelė ir su savo vyru, kuris kunigėliui atnešė ką tik pagautos žuvies, susipažino.
Įamžino tremtiniams brangią vietą
1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tarvydams kilo mintis įamžinti vietą, iš kurios Babrungėnų kaimo žmonės buvo išvežti į tremtį. Idėjai pritarė ir kiti buvusieji tremtiniai. Tad susirinko į gimtinę, apsigyveno palapinėse ir visi sukibę pastatė akmeninį paminklą, ant kurio iškalė visų išvežtų šeimų pavardes.
A. Tarvydienė puikiai pamena visus ištremtus kaimynus. Laimei, nemaža dalis jų iš Sibiro sugrįžo: J. ir P. Gadeikiai, su kuriais Serapinai kurį laiką kartu gyveno, Justina Bružaitė, Adomas Laučys, Zuzana Laučytė, Stanislava, Kazimieras ir Rimantas Uzniai, Kotryna Stonkienė, Eugenija, Antanas ir Algirdas Vaitkai, Zuzana, Povilas ir Albertas Urbonai, Petronėlė ir Juozapas Akrutai, Kotryna, Vincas, Edmundas, Elena Luotės, Viktorija, Povilas, Vanda Lotužiai ir kiti. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems Lietuvos išvysti nebebuvo lemta…
1991 metais Tarvydų šeima grįžo į Adelės gimtinę – į Babrungėnų kaimą. Sugrįžimo iniciatorius buvo tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje studijuoti nusprendęs ir ūkininkauti panoręs sūnus Edvardas. „Jį ypač traukė kaimas, o mes manėme, kad padėsime sūnui įsikurti, įsitvirtinti, o paskui grįšime į Kauną, bet… nebegrįžome. Tad jau 27 metus čia gyvenu. Iš pradžių dar ir patys ūkininkavome, bet netrukus ūkį į savo rankas perėmė Edvardas“, – pasakojo babrungėniškė.
Paminėjo 70-metį
Babrungėnų tremtiniai ir jų artimieji kasmet gegužės 22-ąją renkasi prie pastatytojo paminklo, kad prisimintų jų šeimoms skaudžią datą. Šiemet, minint tremties 70-metį, susirinkusiųjų būrys buvo dar gausesnis. Žmonės dalijosi prisiminimais, pasakojo, ką tuomet išgyveno, kaip nepalūžo, kaip troško grįžti į Lietuvą. Kalbėjo ne tik išvežtieji, bet ir Lietuvoje likę, bet ne ką lengviau čia gyvenę A. Tarvydienės brolis Zenonas, kuriam dabar 89-eri, 83 metų sesuo Julija Kalibatienė.
Tremties dieną ir toli praleistus metus prisiminė ir Albertas Urbonas: „Buvo žiaurūs laikai. Mus čia suvarė ir liepė laukti, o ko, niekas nežinojom. Vieta tokia, kad nepabėgsi. Mums, tuomet jauniems, tėvai buvo prisakę grįžus tą vietą įamžinti. Taip ir padarėme.“
Paminklą apjuosę trispalve juostele, susirinkusieji nutarė pakartoti tą patį, ką žmonės čia darė prieš 70 metų – pasimelsti, sugiedoti Švenčiausiosios Mergelės Marijos litaniją ir „Tautišką giesmę“.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...