Dėl bendros praeities ir bendros ateities

karolis1Turbūt nėra lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs apie ekspedicijas „Misija Sibiras“, į kurias vykstantys jauni, drąsūs ir patriotiškai nusiteikę vaikinai ir merginos lanko už tūkstančių kilometrų esančias tautiečių tremties vietas, tvarko ten žuvusių ar mirusių lietuvių kapvietes, stato atminimo kryžius, bendrauja su likusiaisiais ten gyventi. Norinčiųjų patekti į misiją – daugybė, tačiau išvyksta tik atrinktieji, kurie organizatorius sudomina savo anketomis bei atlaiko bandomąjį žygį. Aną savaitę, po dvi dienas trukusio „Misijos Sibiras‘18“ bandomojo žygio, buvo galutinai suformuotos ir paskelbtos dvi ekspedicijos komandos, liepos 17-ąją patrauksiančios į Krasnojarsko kraštą. Kiekvienoje komandoje – „Šiaurinėje“ ir „Pietinėje“ – po 12 žmonių. Iki Krasnojarsko krašto jos keliaus kartu, o paskui patrauks skirtingais maršrutais.
Į vieną iš komandų pateko ir 24 metų plungiškis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos mokslų baigiamojo kurso studentas Karolis Kubilius. „Man didžiulė garbė, kad esu pakviestas dalyvauti šioje ekspedicijoje ir kad dabar turiu galimybę apie tai pranešti savo gimtajam miestui“, – „Žemaičiui“ sakė jis.


– Skaitytojams, žinantiems, kad į „Misiją Sibiras’18“ pateko plungiškis Karolis Kubilius, įdomu išgirsti, kas jis toks yra.
– Esu plungiškis. Mokiausi Senamiesčio mokykloje, o nuo 9 klasės – „Saulės“ gimnazijoje. Šiuo metu baigiu farmacijos mokslus, beliko apsiginti magistro darbą. Koks aš? Ko gero, į šį klausimą geriausiai atsakytų mano artimieji. Aš pats save  apibūdinčiau kaip paprastą, santūrų, gal šiek tiek kuklų, tačiau savo nuomonę turintį studentą. Visada turiu bent vieną tikslą, o tai jaunam žmogui, manau, ypač svarbu – žinoti, suprasti ir jausti savo kryptį, kuri nebūtinai turi būti susijusi su mokslais. Prie to, kas ir koks esu, labai prisidėjo mano šeimyna, įskiepijusi reikšmingiausias vertybes. Už tai visada būsiu jai dėkingas. Galbūt tai atvedė mane ir į „Misiją Sibiras“.
– Kaip kilo mintis dalyvauti misijos atrankoje? Gal turi sąsajų su tremtiniais?
– Mums šis klausimas buvo užduotas bandomojo žygio metu. Daug kas minėjo, kad pildyti anketą juos motyvavo artimųjų tremtis į Sibirą. Aš, pamenu, stovėjau ir galvojau, kad neturiu tokio konkretaus argumento. Tiesiog, sužinojęs apie galimybę registruotis į šią ekspediciją, iškart suvokiau, jog privalau dalyvauti. Ir tas poreikis kilo kažkur iš vidaus. Turiu pripažinti, kad apie šią misiją žinojau seniai, dar mokydamasis Plungėje ne kartą buvau pagalvojęs, kad būtų nerealu joje sudalyvauti. Visada maniau, kad žmogus privalo kažką po savęs palikti. Ir tai, ko gero, tas atvejis, kai galiu prisidėti tiek prie savo, tiek prie valstybės ateities kūrimo. O su tremtimi tiesioginių sąsajų mūsų šeima neturi, tačiau giminėje yra žmonių, kurie Sibire gimė, augo, savo akimis matė sovietų agresiją.
– Kad ryžtumeisi tokiam žygiui, turbūt turi domėtis istorija, būti gamtos, kelionių, sporto mėgėjas. Ar toks ir esi?
– Mane visada žavėjo tai, kas mus supa. Manau, žmogus privalo pažinti savo aplinką – supančią gamtą, savo krašto istoriją. Kiek save atsimenu, visuomet buvau aktyvus vaikas, šokau „Suvartuke“, žaidžiau krepšinį. Ko gero, visa tai susiję.
– Kokius įspūdžius paliko atranka, bandomasis žygis? Ar buvo sudėtinga?
– Atrankoje dalyvavo beveik 1 000 žmonių. Anketos, kurias pildėme, buvo labai įdomios, save turėjome pristatyti tokius, kokie esame, nesudarant iškreipto vaizdo, kad esi užkietėjęs patriotas ar kad tai tavo gyvenimo kelionė. Manau, svarbiausias dalykas joje – nuoširdumas. Į bandomąjį žygį atrinko 80 žmonių, jo metu per dvi dienas įveikėme 52 kilometrus. Trasa buvo sudėtinga, tempas didelis, tačiau viskas įveikiama.
Žygį pradėjome Ukmergės rajone. Pirmąją dieną aplankėme partizano Jono Misiūno-Žaliojo velnio veikimo vietas ir daug kitų objektų, o vakare įsikūrėme netoli partizanų brolių Vytauto ir Felikso Bagdonavičių buvusio bunkerio ir jų tėvų sodybos. Sutvarkėme jos teritoriją, ten pastatytą paminklą, išklausėme vieno iš partizanų anūkės pasakojimą apie jų žygdarbius ir veiklą. Be to, susitikome su politiku ir diplomatu Vygaudu Ušacku, kuris yra šios misijos iniciatorius. Kitą dieną žygiavome Kernavės link. Didžiausią įspūdį paliko bendražygių vienybė ir komandinis darbas. Visi – draugiški ir įdomūs žmonės, intelektualūs pašnekovai. Žinot, kai vieną už kitos dėlioji pavargusias kojas, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, su kuriuo gali kalbėti ir apie gyvenimiškas patirtis, ir apie svajones. Tokie bendražygiai ir motyvuoja, ir gelbsti.
– Kas yra „Misija Sibiras“ – nuotykis ar sudėtingas išbandymas?
– Vienareikšmiškai – nuotykis. Dar registruodamasis žinojau, kad bus nelengva, tačiau yra ir kita pusė – susipažįsti su įvairiais ir įdomiais žmonėmis, augi kaip asmenybė, prisilieti prie istorijos. Net jei nebūčiau patekęs į pagrindinę ekspediciją, nebūčiau gailėjęsis – vien per bandomąjį žygį kiek patyrėme. Jame man iš dalies padėjo tai, kad buvau tarnavęs kariuomenėje.
– Kokios asmeninės savybės būtinos, kad galėtum būti tokios misijos dalyviu?
– Man įstrigo vieno iš vadovų pasakyta frazė: „Privalai būti savimi“. Manau, šiai ekspedicijai reikalingi įvairūs žmonės – ir intravertai, ir ekstravertai, mokantys ir prajuokinti, ir paguosti. Esmė – mokėjimas dirbti komandoje, pagarba valstybei ir jos vertybėms. Aišku, turi būti geras žmogus, draugas, kompanionas.
– Ar tikėjai patekti į misiją? Kaip reagavai pats ir artimieji, sužinoję, kad pasisekė?
– Kai po bandomojo žygio traukiniu važiavau į Kauną, galvojau, kad nieko tokio, jei ir nepateksiu, bet viduje patyliukais tikėjausi, kad atkreipiau vadovų dėmesį. Kad laimėjau, sužinojau, kai grįždamas namo įsijungiau telefoną – „Misijos Sibiras“ feisbuko paskyroje buvo paskelbta, kad jau sudarytos komandos. Peržiūrėjau „Šiaurinę“ komandą, joje manęs nebuvo, bet „Pietinėje“ pastebėjau savo pavardę. Tada sekundei stabtelėjau, o telefoną kažkur įgrūdau. Tuoj pat paskambino abu tėvai, pasveikino, o aš vis nesuvokiau, kas įvyko. Patikėjau tik tuomet, kai sulaukiau organizatorių skambučio. Vėliau pats juokiausi iš mane apėmusio keisto stresinio laimės jausmo.
– Ko tikiesi iš šios misijos?
– Tikiuosi, kad mes, ekspedicijos dalyviai, prisiliesdami prie mūsų tautos praeities, kartu prisidėsime ir prie valstybės ateities kūrimo. Būsime kaip vienas kumštis, padarysime tai, kas suplanuota, ir parvešime kuo daugiau informacijos iš Sibire likusių lietuvių. Numatyta tvarkyti kapines, esančias Abano, Bogučianų, Kansko, Nižnij Ingašo, Motygino, Užuro rajonuose. Todėl visi, turintys informacijos apie ten esančius kapus ar gyvenančius lietuvius, prašome ja pasidalinti su „Misijos Sibiras“ bendruomene.
– Gal turi kokį sėkmę nešantį talismaną, kurį pasiimsi į ekspediciją?
– Svarbiausia tokiame žygyje – avalynė, jos būtina turėti bent dvi poras. Žinoma, reikalingas nakvynės inventorius, medicininės priemonės. O štai mobilusis telefonas ten nebūtinas. Visada nešioju apyrankę, jos nenusiimsiu net ir brisdamas per pelkes ar statydamas kryžius.
– Ar ši kelionė keičia tavo ateities planus?
– Ketinau apsiginti magistro laipsnį, gauti diplomą ir jau kibti į darbus, tačiau panašu, kad dirbti galėsiu pradėti tik rugpjūtį. Mat laukia ne tik pati ekspedicija, bet ir priėmimas Seime ir Prezidentūroje, be to, visus ateinančius metus važinėsime po Lietuvą, kad visiems papasakotume apie tai, ką nuveikėme. Tikiuosi, kad grįžęs „Žemaičio“ skaitytojams turėsiu papasakoti dar daugiau įspūdžių – juk svarbu, kad kuo didesnė visuomenės dalis suvoktų šios misijos esmę ir svarbą. Dėl bendros praeities ir bendros ateities.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...