Minint didžiųjų tremčių 70-metį

„Tuoj pradėjo sirgti seneliai ir maži vaikai, prasidėjo mirtys. Mirusius išnešdavo iš vagono. Nežinia, ar juos kur palaidodavo. Važiuojant per Uralo kalnus matėm žmones, liesus, kaulėtus, aprengtus dryžuotais rūbais su dideliais numeriais, plikom galvom, kirviais ir kastuvais rankose. Jie puldavo prie vagonų kažką sakydami. Iš vagonų žmonės kartais išmesdavo jiems duonos, jie linguodavo, matyt, dėkodavo. Taip važiavom labai ilgai. Daugiausia dienomis, naktį stovėdavom stotyse. Kelis kartus maitino supuvusių kopūstų sriuba, apgedusia, be proto sūria silke. Pavalgę žmonės apsinuodijo, pradėjo viduriuoti, senukai – mirti. Toliau važiuojant pradėjo atkabinėti vagonus. O mes vis važiavome toliau į nežinią ir neviltį.“
Taip pirmąsias trėmimo dienas prisimena Jonas Algirdas Činikas, būdamas aštuonerių staiga patekęs į lietuviui košmarišką pasaulį. Šiemet minime 70-metį tų didžiųjų tremčių: 1948 m. gegužę į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių, iš jų ketvirtadalis – vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai gražiu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos: vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

Neseniai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ rašoma, kad tremtiniai iš Panevėžio (1089 žmonės), Plungės (976), Pasvalio (802), Šiaulių (543), Telšių (160) ir Pakruojo (150) rajonų buvo nutremti į „pragarą žemėje“ – į Buriatiją, kur žiemą temperatūra dažnai nukrenta iki 40 laipsnių šalčio, kur laukė alinantis ir pavojingas darbas.
„Buriatai mus sutiko įtariai. Bijojo, nes buvo pasakyta, kad atvežė nusikaltėlius. Vaikams neleisdavo prie mūsų prieiti, manė, kad lietuviukai juos pjaus, kars, žudys. Kartą grįžtant iš parduotuvės mane prisivijo rusė ir sako: „Taip vakar išsigandau, pamačiusi tavo sūnų žaidžiant su manuoju. Bet nieko neatsitiko. Vaikai jūsų, pasirodo, tokie pat“, – prisimena Petras ir Bronė Palšiai.
Jiems antrina ir Eleonora Vigelytė-Kundrotienė: „Mus atvežus, vietiniai išsigando, kad atvyksta žmogėdros baltomis akimis ir didelėmis nosimis. Taip jie buvo prigąsdinti vietos valdžios. Iš pradžių į mus žiūrėjo labai įtariai. Vėliau, kai pamatė, kad lietuviai darbštūs ir sąžiningi, ėmė gerbti ir mumis pasitikėjo labiausiai iš visų kitų į tą kraštą atvežtų tautų.“
Lietuviams tremtiniams Buriatijoje teko gyventi nepaprastai sunkiomis sąlygomis. „Norėdami apsisaugoti nuo blakių, naktį tremtiniai lovų kojas įstatydavo į žibalo pripiltas konservų dėžutes, bet tai mažai padėdavo, nes blakių į patalus prikrisdavo nuo lubų ir sienų (Julianos Slavinskaitės-Pliuskienės prisiminimai).
„Maistas – tragiškas. Ypač vaikams. Duoną kepdavo skardas ištepę mazutu. Jos negalėdavome valgyti. Dėl išsekimo ir supančio purvo prasidėjo baisios ligos. Mano mažoji sesutė, bebaigianti trečius metukus, nebepastovėjo, nevaikščiojo, visą laiką viduriavo. Kaip ir mes visi, susirgo kokliušu. Tremtiniai dalijosi patarimais, maistu, vaistais.“ (Birutė Kalinauskaitė-Navickienė).
„Kai pradėjome dirbti miške, tėvelis su mama rankiniu pjūklu pjovė pušis ir genėjo šakas, o mes su broliu Alfonsu (jam buvo 9 metai) krovėme į krūvas šakas. Sniego žiemą buvo labai daug ir šalta, o mes tempdavome šakas per pusnis griuvinėdami. Pareidavom namo kaskart šlaputėliai. Neturėjom ką apsiauti, tai tėvelis iš kažkur gavo mašinų padangų kamerų. Iš jų mums padarė nagines. Guma labai traukia šaltį, kai pareidavom, jos būdavo prišalusios prie autų. Skruostus ir nosis dažnai nušaldavom. Vasarą labiausiai kankindavo troškulys ir mašalai. Kai neatveždavo vandens, gerdavome iš miško žvėrių pėdų, per skarelės kampą. Tose mažose balose nuolat plaukiodavo kirmėlytės, gal uodų lervos, o vanduo būdavo šiltas – tik atsigeri ir vėl troškina.“ (Stasė Astrauskaitė-Pučkorienė).
Šią fundamentalią, 650 puslapių knygą galima vadinti tremties Buriatijoje enciklopedija, nes joje, regis sudėta visa tremtinio būtis: prisiminimai, žinios apie gyvenimo ir darbo sąlygas, šventes, dvasinį gyvenimą, šimtai nuotraukų, gyvenviečių aprašymai ir jų detalieji planai, kapinių planai, palaidotųjų pavardės, žemėlapiai ir, žinoma, visų ištremtųjų į Buriatiją sąrašai. Buriatijos istoriko V. Baškujevo dėka atskleista ir antroji pusė – kaip tremtinių gyvenimą matė, organizavo, agentūrines pinkles pynė jų prižiūrėtojai – MVD ir MGB.
Šia aštuonerius metus ruošta knyga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo projektą „Didžiosios tremtys“, kuriuo siekiama priminti komunistinės santvarkos žiaurumą ir cinizmą, supažindinti su tremtinių būtimi skirtingose tremties vietose, žmonių pastangomis net sunkiausiomis aplinkybėmis neprarasti žmogiškojo orumo, tikėjimo ir tautinės tapatybės.
„Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona… Žaviuosi tais, kurie išsaugojo savyje visumą kaip Dievo kūrinį, neišbarstė į fragmentiškus interesus“, – prisiminimais knygoje dalinasi Buriatijos tremtinys Jonas Lukšė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...