Didžiausias užgyventas turtas – šešetas vaikų

L1806-163441968-ųjų birželio 14-oji – ypač svarbi diena Medingėnuose gyvenantiems Janinai ir Juozui Valauskams. Tądien jiedu susituokė, o dabar, praėjus 50-čiai metų, švenčia Auksines vestuves. Didžiausiu ir vertingiausiu užgyventu turtu jiedu vadina savo atžalas. O jų tikrai daug: trys dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir mažoji proanūkėlė Miglė. Turėdami tiek vaikų, sutuoktiniai jaučiasi ramūs – kad ir kas benutiktų, bent vienas iš jų tuoj peržengs namų slenkstį ir išties pagalbos ranką. O ko daugiau reikia, įkopus į aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį?

Krito į akį jaunoji buhalterė
Medingėnuose gyvenantys Valauskai – iš čia ir kilę. Tiesa, gimę ir augę ne pačiuose Medingėnuose, bet greta esančiuose kaimeliuose: Janina – Akmenskinėje, Juozas – Gedikėnuose. Ir vienas, ir kitas sako, kad vaikystės ir jaunystės metai nebuvo lengvi. Ir į mokyklą po keletą kilometrų kasdien tekdavo pėstute klampoti, ir prie įvairių darbų nuo mažens tėvai spausdavo. „Buvau vyriausia iš devynių vaikų. Tai mane vis pristatydavo prie mažesnių brolių ir seserų, reikėjo padėti juos auginti“, – pasakojo Janina. Tokios pat buvo ir Juozo jaunos dienos: „Aš nuo keturiolikos į darbą išėjau. Reikėjo iš kažko gyventi, tai mokslus teko mesti.“
J. Valauskienė, vos baigusi mokyklą, pradėjo dirbti Medingėnų tarybinio ūkio buhalterijoje. 1967-ųjų rudenį Gedikėnuose buvusiame ūkio skyriuje reikėjo buhalterės, tad Janina buvo ten perkelta. Ir tas perkėlimas buvo lemtingas – dvidešimtmetė buhalterė susipažino su šešeriais metais vyresniu traktorininku, o po pusmečio jiedu sumainė aukso žiedus. „Susipažinom lapkritį, – prisiminimais dalijosi moteris. – O birželį jau tuokėmės. Nusprendėme, kad nebėra čia ko delsti.“
Į vestuves – su sunkvežimiu
Auksines vestuves švenčiantys medingėniškiai puikiai pamena tą dieną, kai, susėdę į bortinį sunkvežimį, lėkė į Plungės metrikacijos skyrių. Jaunoji buvo įsitaisiusi kabinoje, šalia vairuotojo, o jaunikiui su palyda teko priekaboje sėdėti. „Apsiėjome be limuzinų. Ir buvome laimingi“, – sakė sutuoktiniai. Tiesa, birželio 14-ąją jiedu įformino tik civilinę santuoką. Kadangi Janina dirbo buhaltere, tuoktis bažnyčioje valdžia neleido. Tad tai padaryti teko vėliau ir slapta. „Abu buvome tikintys, todėl be šliūbo gyventi nenorėjome. Kad viskas būtų taip, kaip priklauso, nuvykome į bažnytėlę Telšių rajone ir ten vienas kitam prisiekėme prieš Dievą“, – pasakojo medingėniškiai.
Jųdviejų vestuvės nebuvo nei didelės, nei prabangios. Jos vyko Janinos tėvų namuose, Akmenskinėje, kartu su būreliu artimiausių žmonių.
Jauna šeima apsigyveno Laurinaičių kaime, o po metų gavo trijų kambarių butą Medingėnuose. Pradžia buvo sunki – patiems tą butą teko kūrenti, vandenį iš šulinio tempti. O ir pirmieji trys vaikai kone vienas po kito gimė. Gerokai vėliau Valauskams buvo pasiūlytas kitas būstas – jau kur kas geresnis, su patogumais.
J. Valauskienė juokauja: „Aš du lizdus vaikų užauginau. Iš pradžių susilaukėme trijų: Arūno, Rolando ir Alinos. Kai mažajai buvo devyneri, gimė dar trys: Gediminas, Viktorija ir Marija. Tarp vyriausiojo ir mažosios – didelis amžiaus skirtumas. Kai Marija gimė, Arūnas jau kariuomenėje tarnavo.“
Janina ir Juozas neslepia, kad visą amžių sunkiai dirbo ir stengėsi gyventi kuo taupiau. „Buvom pavalgę, bet tikrai neišlaidavom. Dėjom rublį prie rublio, nes norėdavom kažką geresnio įsigyti, kažkaip sau gyvenimą palengvinti“, – prisiminė moteris. Jai antrino ir vyras: „Aš nuolat dirbau. Jei reikėjo – ir per išeigines, ir naktimis, ir ištisomis savaitėmis. Žinojo, kad turiu būrį vaikų, noriu uždirbti, tai ir komandiruodavo visur. Taigi namuose mažai buvau, vaikus, galima sakyti, viena žmona augino. Bet kitaip mums neišėjo. Iš kur būtume pinigų paėmę, juolab kad norėjosi ir motociklo, ir automobilio.“
Juozas prisimena, kad už „Moskvičių“, kurį gavo pagal paskirą, teko net 5 600 rublių pakloti. O tai tais laikais paprastam kolūkio darbuotojui buvo didžiulė suma, nes, pavyzdžiui, buhalterės alga siekė vos 60 rublių.
„Jei tik sveikatos daugiau būtų…“
Visai prieš išyrant kolūkiui, Valauskai iš buto persikėlė į namą, kurį vėliau už vadinamuosius investicinius čekius išsipirko. Jame tebegyvena iki šiol. Tiesa, ne dviese, o kartu su sūnumi Gediminu, kuris tėvams padeda nudirbti ūkio darbus. O jų netrūksta, nes Valauskai tingėti nepratę – vis dar laiko ir karvę, ir paršelių, ir vištų, patys bulvių, kitų daržovių, grūdų užsiaugina. „Tai kad mes kitaip nemokam. Visą amžių dirbom ir dabar tebedirbam“, – prisipažino jiedu.
Ir Janina, ir Juozas sakė, kad didžiausias jųdviejų per gyvenimą užgyventas turtas – vaikai ir jų atžalos. Tėvai džiaugiasi, jog jie neišsilakstė po užsienius, visi netoli gimtųjų Medingėnų gyvena: Arūnas, Viktorija ir Marija – Plungėje, Alina – Telšiuose, Rolandas – Medingėnuose, Gediminas, kaip minėjome, – tėvų namuose. „Per Velykas, o kartais ir per Kalėdas visi vaikai su savo vaikais pas mus suvažiuoja. Jų sulaukiame ir per gimtadienius, per Motinos, Tėvo dieną, per Jonines. Taigi šurmulio mūsų namuose netrūksta ir gėlės štai nevysta“, – džiaugdamasi ant stalo pamerkta puokšte, kalbėjo moteris.
Kol buvo jauni, Valauskai nemažai keliavo. Aplankė Maskvą, Krymą, Gruziją, Azerbaidžaną, Armėniją, Ukrainą ir kitus kraštus. Dabar tokias pramogas jau ir amžius, ir sveikata riboja. „Turim visokių sveikatos problemų. Dažnai pas daktarus lankomės, daug vaistų vartojam. Jei tik sveikatos būtų daugiau, lyg ir neturėtume kuo skųstis. Namus turim, vaikų – visas būrys, laisvo laiko taip pat nestokojam. Ką veikiam? Tėvas apie ūkį sukasi, o aš kryžiažodžius sprendžiu ir knygas skaitau. Vien šiemet jų jau 37 įveikiau. Taip kad televizoriui ir nuoboduliui laiko nelieka“, – optimistine gaida pokalbį baigė Janina.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...