Tėvo pėdsakų beieškant

„Atsitiktinai praėjusiais metais gavau du „Žemaičio“ numerius: 2017 m. rugsėjo 26-osios ir spalio 6 dienos. Mane sujaudino čia spausdinti straipsniai „Žemė savo paslaptimis dalintis nepanoro“ ir „Pagerbė tuos, kurie už laisvę mirti nepabūgo“. Esu juose minimo partizano Edvardo Gailiaus sūnus.“ Toks laiškas dar ankstyvą pavasarį įkrito į „Žemaičio“ elektroninio pašto dėžutę. O birželiui įpusėjus susitikome ir su pačiu laiško autoriumi kauniečiu Vytautu Gailiumi bei jo žmona Egle. Jiedu, kaip ir kiekvienais metais, Alsėdžiuose lankė Vytauto tėvo, kurio jis neteko anksti vaikystėje ir apie kurio likimą daug metų buvo priverstas nutylėti, žūties ir spėjamas palaidojimo vietas. O pastarųjų yra ne viena. Bet apie viską – iš pradžių.

Vietoj palaikų rado… šiukšlių
Šią istoriją norisi pradėti nuo minėtojo praėjusių metų rugsėjį „Žemaityje“ išspausdinto straipsnio „Žemė savo paslaptimis dalintis nepanoro“, kuris ir suvedė mus su savo šaknų visą gyvenimą intensyviai ieškančiu kauniečiu Vytautu. Tąkart aprašėme, kaip Vilniaus universiteto archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius ir du būsimieji archeologai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įpareigojimu, miškelyje, esančiame netoli Alsėdžių seniūnijos ir ambulatorijos pastato, atliko žvalgomuosius tyrimus. Jie ieškojo 1947-ųjų birželio 13-ąją Eivydų kaime nužudytų Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės „Vikruolio“ būrio penkių partizanų palaikų.
Apie tai, jog minėtoje vietoje galbūt užkasti sušaudytų partizanų kūnai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pranešė Plungės šaulių kuopos vadas Stanislovas Jundulas. Senieji alsėdiškiai pasakojo, kad šiame miškelyje guli 1928-aisiais gimęs Stasys Norkus (Darius). Būtent jo brolis Alfonsas Norkus pirmasis ir išgirdo, kur stribai pakasė jo brolį. Ir ne tik jį, bet ir būrio vadą Kazimierą Srėbalių (Vikruolį) (g.1916 m.), Pranciškų Bubelę (Beržą) (g. 1922 m.), Edvardą Gailių (Šlėgelę) (g. 1921 m.) ir Antaną Rankauskį (Lazdyną) (g. 1915 m.).
Tais 1947-aisiais kalva dar nebuvo tapusi miškeliu. Liudininkai pasakojo, jog čia šnarėjo tik viena aukšta pušis, pagal kurią jie tą vietą ir įsidėmėjo. Deja, tąkart partizanų palaikų rasti nepavyko. Pakasinėję keliose vietose, docentas su studentais aptiko tik cigarečių pakelį ir kitų šiukšlių.
Išsaugojo vienintelį prisiminimą apie tėvą
Neseniai šioje vietoje apsilankėme dar sykį, tik šįkart – su minėtojo partizano E. Gailiaus sūnumi Vytautu. Vyras apgailestavo, jog apie šias paieškas sužinojo tik iš laikraščio. Gal būtų norėjęs ir pats dalyvauti, papasakoti tyrinėtojams, ką spėjo išsiaiškinti apie tragišką savo tėvo ir jo bendražygių likimą. Gal būtų išgirdęs kažką naujo, mat tėvo gyvenimo istoriją po mažytę dalelę, lyg po trupinėlį, dėlioja jau daug metų.
Pirmą kartą Alsėdžiuose Vytautas Gailius kartu su dabar jau amžiną atilsį mama apsilankė 1991-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai jau galėjo atvirai kalbėti, jog yra partizano sūnus. Pradėjęs miestelyje klausinėti, kas žinoma apie „Vikruolio“ būrio vyrų žūties ir palaidojimo vietą, atsitiktinai susipažino su minėtuoju Alfonsu Norkumi, tėčio bendražygio Stasio Norkaus broliu. Suvieniję jėgas, jiedu nemažai nuveikė, kad būtų įamžintas Alsėdžių apylinkėse žuvusių partizanų atminimas.
O kokie likimo vingiai patį Edvardą Gailių atvedė į mišką pas „Alkos“ rinktinės partizanus? Kaunietis Vytautas pasakojo, kad jo tėtis gimė ir augo Plungės rajone esančiame Paežerės kaime. Šeima buvo didelė, iš viso – 11 vaikų. Tėvas buvo bene vyriausias tarp 8 brolių ir labiausiai linkęs į mokslus. Deja, savojo kelio taip ir nespėjo rasti, mat vos baigęs Paukštakių mokyklą ir sukūręs šeimą buvo priverstas slapstytis, kad nebūtų paimtas į armiją. Į mišką pas likimo brolius išėjo namie palikęs naujagimį sūnų ir verkiančią žmoną.
„Išsaugojau tik vienintelį prisiminimą apie tėtį. Atsimenu, kad sykį, kai mes su mama gyvenom Lieplaukėj, į trobą priėjo daug vyrų su automatais. Vienas jų  laikė mane pasisodinęs ant kelių ir davė laižyti didžiulį cukraus gabalą. Tada dar nesupratau, kas jis, tačiau vėliau mama sakė, kad tai ir buvo mano tėvelis“, – pasakojo Vytautas.
Palaidojimo vieta nenustatyta iki šiol
Partizanas Edvardas Gailius žuvo, kai jo sūnui tebuvo treji. Kaunietis pasakojo išsiaiškinęs, kad tai įvyko per Antanines, birželio 13-ąją. Tąkart ant Alkos kalno, esančio šalia Eivydų, susirinko penki Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės „Vikruolio“ būrio partizanai. Kalbėta, kad vyrai susitiko atšvęsti savo bendražygio Antano Rankauskio vardadienį. Ar taip ir buvo, dabar jau niekas nepasakys, nes nė vienam iš penketo išsigelbėti nepavyko.
Kalbėta ir tai, kad pasala jiems buvo paspęsta dar iš vakaro. Stribai išsiaiškino, kur partizanai žada susitikti, ir pasislėpę laukė patogaus momento. Kai iš netoli kalno esančios daržinės pasipylė automatų šūviai, du iš pasmerktųjų dar bandė bėgti, bet nesėkmingai. Visi penki žuvo vietoje.
Kaip tuo metu įprasta, kūnai buvo atvežti į Alsėdžius ir numesti miestelio aikštėje. Vietiniai kalbėjo, kad po to juos užkasė miestelio žvyrduobėje. Kur tiksliai – neaišku. Tarybiniais metais toje vietoje buvo pastatytas dabartinės ambulatorijos ir seniūnijos pastatas. „Žmonės pasakojo, kad kai kasė duobę pamatams, pažiro kaulai. Darbų vadovas, apsidairęs, ar niekas nepamatė, darbininkams liepė tuos kaulus skubiai ten pat užkasti“, – pasakojo sutuoktiniai.
„Čia 10 metų dėjome gėles“, – mostelėjo ranka Vytautas Gailius, rodydamas vietą šalia pastato kampo. Vėliau jis kartu su minėtuoju Alfonsu Norkumi šalia šio pastato pastatė tris stulpus, ant kurių surašytos Alsėdžių apylinkėse žuvusių partizanų pavardės. Nuo tada kasmet gėlių padeda ir žvakelę už savo tėvo ir jo bendražygių atminimą uždega šioje vietoje. Sutuoktiniai kaskart apsilanko ir spėjamoje „Vikruolio“ būrio vyrų žūties vietoje ant Alkos kalno. Pernai netoli tos vietos buvo pastatytas ir pašventintas paminklas žuvusiesiems atminti. Vytautas apgailestavo, jog į iškilmes nebuvo pakviestas nė vienas iš partizanų artimųjų, nors Plungės šauliai esą žino ir jo, ir kitų kontaktus. Apie šį įvykį, kaip ir apie jo tėvo palaikų paieškas, vyras perskaitė „Žemaityje“.
Praeitis sutrukdė mokslinei karjerai
Vis dėlto penkių ant Alkos kalno žuvusių partizanų artimieji nepamiršo savo tėvų, brolių ir senelių, žuvusių už Lietuvos laisvę. Pernai, minint jų žūties 70-metį, Alsėdžiuose susirinko nemažas būrys jų artimųjų. Aplankius partizanų žūties ir spėjamas palaidojimo vietas, pasimeldus miestelio bažnyčioje, niekas neskubėjo skirstytis, nors į Alsėdžius suvažiavo iš skirtingų Lietuvos kampelių. Susirinkusieji dar ilgai dalijosi prisiminimais ir vieni kitiems žadėjo susirinkti dar ne kartą.
Sovietmečiu slėpta skaudi praeitis ir tragiškos šeimų istorijos prašosi vėl ir vėl būti papasakotos ir išklausytos. Tad ir bevaikštinėdami po Alsėdžius su Vytautu bei Egle Gailiais išgirstame dar ne vieną jų. Vyras pasakojo, kad jo mama, sužinojusi, jog tapo našle, sūnų palikusi seneliams, bėgo slėptis į Kauną. Kai čia įsikūrė, parsivežė ir berniuką. Vytautas dabar juokiasi prisiminęs, kaip tada šaipėsi miesto vaikai iš jo, įsispyrusio į klumpes ir, jų supratimu, nemokančio lietuviškai.
Berniukas greitai priprato prie miestietiško gyvenimo. Kaip ir prie mamos pamokymų nepasakoti nei apie tėvą, nei apie praeitą jų gyvenimo etapą. Vis dėlto jaunystės metais slėpta praeitis jį pasivijo. Bebaigdamas tuometį Kauno politechnikos institutą Vytautas išgirdo, kad jam bus siūloma pasilikti jame dėstytojauti. Bet netrukus mokslinės karjeros perspektyvos ėmė tolti. Koją pakišo fakulteto komunistų partijos sekretorius, mygęs jaunuolį prisipažinti, kur jo tėvas. Matyt, šiam pavyko kažką išsiaiškinti, mat dėstytojo darbas Vytautui taip ir nebuvo pasiūlytas.
„Tada man tiesiai šviesiai pasakė, kad dėl savo praeities negalėsiu dirbti institute, kadangi dėstytojai siunčiami stažuotis į užsienį, o manęs niekas niekur neišleis“, – pasakojo pašnekovas, bet tuoj pat pridūrė, kad po kelerių metų, kai jau dirbo audinių fabrike „Drobė“, tas pats institutas jį vis dėlto pasikvietė dėstytojauti. Bet šis darbas taip ir neprilipęs. Tad 45 metai prabėgo tame pačiame fabrike, kur sovietmečiu buvo susibūręs tikrų Lietuvos patriotų žiedas ir kurį, vyro žodžiais, vėliau sužlugdė rytų kaimynės statytiniai rusiškomis pavardėmis.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...