Šimtmečio žmogus – Plungės burmistras Eduardas Misevičius

E.Misevičius-ir-V.-Borisevičius-1918-m.Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmetis – likimo dovana, kurią pasitikome ir apipynėme skambiomis dainomis, išskirtiniais renginiais. Tai ir puiki proga gaivinti mūsų visuomenės istorinę atmintį. Sovietmetis daug ką ištrynė, nuskandino užmarštin: ilgi tylos metai padarė savo – neliko gyvų liudininkų, sunaikinti ar išvežti dokumentų archyvai. Atsakyti į klausimą, kas gi buvo tie laisvės nešėjai  – pirmieji Lietuvos kūrėjai, ne taip paprasta. Tenka ieškoti ir dėlioti rastus mažyčius faktų ar atsiminimų fragmentėlius, kad atsivertų šių neeilinių asmenybių žavesys ir nuveikti darbai Tėvynei. Vienas iš jų – Eduardas Misevičius, Plungės miesto burmistras.

Lemtinga pažintis
Gimė E. Misevičius Vismantų kaime 1883 metais. Tėvai valdė nedidelį 15 hektarų ūkelį. Žemės šiame Šiaulių krašte derlingos – sumaniai ūkininkaudami, tėvai galėjo leisti sūnų į mokslus užsienyje: dar prieš karą 1912–1914 m. Eduardas studijavo komercinius mokslus Vokietijoje, ten įgytos žinios pravertė vėlesnėse veiklose.
Pirmasis pasaulinis karas E. Misevičių nubloškė į Rusiją. Tikėtina, kad būtent ten įvyko lemtingas susitikimas su būsimuoju Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi (1887–1946). Pažintis, draugystė, apipinta didelėmis svajonėmis apie laisvą ir klestinčią Lietuvą, šiuos vyrus lydėjo daugelį metų – iki pat abiejų tragiškos žūties už Tėvynę.
Karo metu V. Borisevičius buvo evakuotas į Minską, kur dirbo pastoracinį darbą – 1916–1917 m. paskirtas rusų armijos kapelionu. Čia apsigyveno ir E. Misevičius. Tuo metu Minskas garsėjo itin aktyvia lietuvių inteligentų politine, visuomenine veikla: vieni jų buvo prijaučiantys socialistams, vadinamieji socialistai liaudininkai, kiti atvirkščiai – katalikai, siekiantys laisvos Lietuvos.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1918 m. pavasarį E. Misevičius iš Minsko pakviestas dirbti į Vilnių. Degantis veržlumu, kupinas energijos 1918 metais jis tapo Vilniuje atkurto Lietuvių moksleivių ateitininkų savišalpos fondo laikinosios valdybos pirmininku. Kitas svarbus E. Misevičiaus visuomeninės veiklos epizodas – jo dalyvavimas katalikų jaunimo pavasarininkų organizacijos veikloje, kuri apėmė plačias religines, tautines, visuomenines ir kultūrines sferas. Pirmojo pasaulinio karo metu šios organizacijos veikla buvo nutrūkusi, o 1918 metais vėl atnaujinta Vilniuje. Pirmoji vieša pavasarininkų konferencija įvyko 1919 metais Kaune. 1919–1920 m. E. Misevičiui teko centro valdybos pirmininko pareigos.
Vadovavo raštinei, dirbo konsulu
Tiems, kurie tikėjo ir kūrė Lietuvos valstybę, teko nelengva užduotis – reikėjo organizuoti įvairių sričių veiklas ir būti pirmiems. E. Misevičiui vienam iš pirmųjų teko tvarkyti Lietuvos Tarybos archyvavimo darbus. Tai buvo sunki pradžia: trūko patirties, žmonių, sunkiai, bet neprarandant vilties, žingsnis po žingsnio pradėtas archyvo formavimas. Tikintis, kad organizacinė eiga suksis sklandžiau, 1920–1922 m. E. Misevičius paskirtas vadovauti Steigiamojo Seimo raštinei.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, E. Misevičiui vienam iš pirmųjų teko prisidėti prie kuriamos ir plėtojamos konsulinės tarnybos Vokietijoje bei Danijoje. 1925 m. jis grįžo į Kauną ir įsitraukė į Užsienio reikalų ministerijos (URM) kūrimosi darbą – paskirtas URM reikalų vedėju, tuo pat metu pavesta vadovauti ir užsienio pasų skyriui.
Iš sostinės – į Jėrubaičius
Po nuolatinių vyriausybių, kurios išprovokavo politinę krizę bei sukėlė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, kaitos E. Misevičius su šeima atsikėlė gyventi į Jėrubaičių kaimą  – žmonos Olimpijos Kripauskaitės-Misevičienės (1899–1958) tėviškę. Jos tėvai Skolastika ir Zenonas Kripkauskai turėjo apie 60 ha ūkį, kuris ribojosi su Končių žemėmis.
Žemaičių dailės muziejuje saugomame I. Končiaus albume yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose prie savo trobos įamžinta Kripkauskų šeima apie 1912 m. Tuo metu ūkiui jau reikėjo naujų investicijų: jaunasis šeimininkas ėmėsi remontuoti, perstatinėti senus pastatus. Rūpėjo ne tik ūkis – E. Misevičius aktyviai įsiliejo ir į Plungės visuomeninį, politinį gyvenimą. Plungės miesto taryba 1930 metų spalio 5 dieną jį išrinko valdybos pirmininku – tapo Plungės burmistru.
Tai vėl nauja patirtis ir nauji iššūkiai. 1932 m. kartu su dar 29 miestų burmistrais Kaune dalyvavo pirmame Lietuvos miestų burmistrų suvažiavime, kuriame dvi dienas buvo aptariami švietimo reformos, savivaldybių biudžeto subalansavimo klausimai. Suvažiavime išklausyti visų miestų burmistrų pranešimai.
Vien burmistro pareigomis E. Misevičius neapsiribojo: ėmėsi vadovauti Plungės smulkaus kredito draugijai – buvo jos valdybos pirmininkas. Neužmiršo E. Misevičiaus ir vyriausybė – 1933 metų rugsėjo 8 dieną už nuopelnus Lietuvai Prezidentas Antanas Smetona jį apdovanojo Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
Už gerą darbą atsilygino geru
1934 m. E. Misevičius kėlė sau naujus iššūkius: kandidatavo į Jurbarko miesto burmistro pareigas. Laimėjęs rinkimus, išvažiavo gyventi į Jurbarką. Šias pareigas ėjo iki pat 1940 m. Dokumentų iš to laikotarpio veiklos, deja, išlikę mažai. Dar tebedirbant Jurbarke, vis dėlto norėta sugrįžti arčiau žmonos Olimpijos tėviškės. 1937 m. rugsėjo
17 d. leidinyje „Vakarai“ pasirodžiusioje žinutėje „Paskirti Telšių burmistro rinkimai“ tarp galimų kandidatų į Telšių miesto burmistrus minimas ir Eduardas Misevičius.
1941 m. liepos mėn. E. Misevičius vėl išrinktas Plungės miesto burmistru. Valdžių keitimosi vajuje jis šias pareigas ėjo tik du mėnesius, tačiau ir per tą laiką suspėjo nuveikti itin gerų darbų. Kunigas, kanauninkas Povilas Pukys prisiminimuose apie Pakutuvėnų bažnyčios statybą rašė: „Tuo metu burmistru Plungėje buvo Edvardas Misevičius. Jam sakau, kad noriu gauti rusų palikto cemento ir balkių Pakutuvėnų bažnyčiai. Klausia, kiek reikia. Sakau, 1200 maišelių cemento ir 27 geležinius balkius. Pasiunčiu kun. J. Olšauską į Pakutuvėnus, kad sukviestų žmones rytoj vežti cementą. Suvažiavo žmonių, kiek tilpo cemento suvežė į klebonijos tvartus, o grįždami namo visi dar nuvežė pilnus vežimus į Grigalauskio jaują. Buvo parvežti ir geležiniai balkiai (kuriuos vežė Grigalauskis Stanislovas bei Stropai Justinas ir Vladislovas)“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, 1944 m. grįžus sovietams, E. Misevičius pateko jų nemalonėn. Aplinkybės, nulėmusios jo ir šeimos likimą, buvo tragiškos. Sąžiningai tarnavęs ir likęs ištikimas nepriklausomai ir laisvai Lietuvai, E. Misevičius priverstas slapstytis. Kaip ir dauguma buvusių savivaldos įstaigų darbuotojų, karių, šaulių, inteligentų, mokytojų ir kitų visuomenės sluoksnių atstovų, E. Misevičius įsitraukė į partizaninį karą. Padedant jaunystės laikų bendražygiui vyskupui Vincentui Borisevičiui, užuovėją rado pas Pakutuvėnų bažnyčios kunigą Juozą Olšauską, Viešvėnų kleboną Praną Gustaitį.
Baigtis – tragiška
Kurį laiką sėkmingai pavyko slapstytis ir partizanus aprūpinti maistu, rūbais, avalyne, taip pat tarpininkauti perduodant svarbią informaciją. Deja, pasipriešinimo dalyviai buvo sekami  – 1946 m. sausio 18 d. E. Misevičius ir kunigas Pranas Gustaitis enkavedistų suimti. Netrukus suimtas ir vyskupas V. Borisevičius. Kalinti NKVD Vilniaus kalėjime, jiems užvesta SSRS KGB padalinio Lietuvoje archyve pažymėta byla Nr. 6499, pradėta 1946 m. sausio 18  d. su grifu „Saugoti amžinai“.
Kaltinamieji: Telšių vyskupas V. Borisevičius, buvęs Lietuvos konsulas Vokietijoje ir Danijoje Eduardas Misevičius, Viešvienų parapijos klebonas Pranas Gustaitis, mokytoja Valerija Valickaitė, zakristijonas Pranas Kaušys. Pragaro vartai buvo atverti: vyskupas V. Borisevičius, E. Misevičius ir kunigas P.Gustaitis po žiaurių kankinimų 1946 m. rugpjūčio 28 d. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti.
Pagal enkavedistų įsakymą buvo surasta bei suimta ir besislapstanti E. Misevičiaus žmona Olimpija. Ji nuteista 5 metams ir atlikti bausmę išvežta į Permės srities Solikambumstrojaus lagerį. 1951 metais grįžusi į Plungę, gyveno Rietavo gatvėje. Mirė 1958 metų vasario 12 dieną, palaidota Plungės senosiose kapinėse šalia sūnaus Stanislovo.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume – tarp jų ir Eduardo Misevičiaus. Kaip įamžinsime ir pagerbsime Eduardo Misevičiaus atminimą mes, Plungės miesto gyventojai? Tai mūsų pareiga ir garbė, tuo labiau kad istorinės laiko paralelės mums suteikia išskirtinę progą: minime Lietuvos šimtmetį ir Eduardo Misevičiaus gimimo 135-ąsias metines.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...