Plungės Sąjūdis: nuo konspiracijos iki laimėtų rinkimų

Sąjūdžio aktyvistai plungiškiai. Dešinėje pirma – Z. Paulauskaitė

Sąjūdžio aktyvistai plungiškiai. Dešinėje pirma – Z. Paulauskaitė

Šiemet sukanka 30 metų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įkūrimo. Jame dalyvavo pilietiški, iniciatyvūs žmonės, prisidėję prie šalies išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos. Po 1988-ųjų liepos 9-osios mitingo Vilniuje, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susibūrė ir Plungėje. Nepaisydami galimų pasekmių, sąjūdiečiai plungiškių labui išsaugojo Senamiesčio aikštėje esančio dabartinio knygyno pastatą, sugrąžino tikintiesiems Žlibinų bažnyčią, pasiekė, jog būtų įkurtas Žemaitijos nacionalinis parkas, rūpinosi butais tremtiniams ir padarė daug kitų ne visiems žinomų darbų.
„Aš negalėjau pakęsti sovietinės santvarkos – tas gyvenimas man buvo toks šlykštus, kad jau sunkiai ir kvėpuodavau nuo šito absurdo“,  – prisipažino viena iš pirmųjų Plungės Sąjūdžio narių, išrinkta į LPS Seimą, Plungės rajono viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Paulauskaitė, šiai įtemptai veiklai atidavusi kone ketverius metus.

Už sienų – kitas pasaulis

Zita Paulauskaitė

Zita Paulauskaitė

Z. Paulauskaitė kilusi iš šeimos, kurioje tėvai šnekėjo apie tarpukario laikų Lietuvą, ja tebegyveno. Šeima iš giminaičių Amerikoje gaudavo siuntinių, tad ji suprato, kad už Sovietų Sąjungos sienų yra kitas pasaulis: kitos spalvos, kita muzika, kiti žmonės. „Tu čia sėdi ir žinai, kad niekada gyvenime to nepamatysi, neišgirsi. O man reikėjo atvirų sienų“, – sakė moteris.
Tad atsiradus galimybei, nepaisydama gresiančio susidorojimo, ji įsitraukė į Lietuvos atgimimo veiklą. Iki šiol
Z. Paulauskaitės atmintyje neišblėso reikšmingų 1988-ųjų įvykiai, žingsnis po žingsnio atvedę prie Sąjūdžio įkūrimo ir Plungėje. Minėtų metų gegužės mėnesį ji dalyvavo Vilniuje vykusiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose. Po jų bibliotekininkai turėjo vykti į ekskursiją Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) apžiūrėti gražiausių bibliotekų. „Gegužės 22-ąją, paskutinę kursų dieną, mes atsiskaitinėjome profesoriui. Kažkas auditorijoje paklausė: „Ar jūs žinote, kad šiandien Vilniuje vyksta mitingas?“ Man pasidarė įdomu – koks mitingas. O dėstytojas kvietė pagal pavardes, tad aš likau paskutinė.
Sulaukusi, kol pasirašė, greitai išlėkiau į valdžios organizuotą renginį – stalinizmo aukų minėjimą, kuris vyko prie Zigmonto Aleksos-Angariečio paminklo. Atvažiavusi į Katedros aikštę, pamačiau minią žmonių, nors mitingas jau buvo pasibaigęs. Po jo liko anuomet vadinti ekstremistai. Mes dviese su sutikta Tauragės viešosios bibliotekos pavaduotoja jautėmės drąsiau, bet į žmonių sūkurį nelindome. Tuo metu prasidėjo neoficialios kalbos, Auksė Aukštikalnienė rinko parašus už nomenklatūrininkų ligoninės panaikinimą. Mudvi taip pat pasirašėme.
Pradėjus tą vietą supti milicininkams ir saugumiečiams, mudvi pasitraukėme prie vieno namo sienos ir stebėjome, kuo viskas baigsis. Išgąsdino priėję ir mus iš arti pradėję fotografuoti saugumiečiai, bet iš pradžių nesupratome, koks jų tikslas. Vėliau išsigandau, kad jie mane užfiksavo ir galiu būti išmesta iš darbo“, – pasakojo
Z. Paulauskaitė.
Viskas prasidėjo nuo talkų ant Gandingos piliakalnio
Po savaitės, grįžusi iš Leningrado į Plungę, ji bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus lange pamatė plakatą, pranešantį, jog visi kviečiami tvarkyti Gandingos piliakalnio, nuveš Plungės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus autobusas. Nusprendė važiuoti. „Dar neįtariau, kas už to slepiasi. Maniau, saviškiai vyksta, tad norėjosi susitikti, pabendrauti“, – prisipažino pašnekovė. Bet piliakalnio tvarkyti susirinko ne tik kultūros darbuotojų, bet ir kitų profesijų atstovų. Kultūros skyriaus vedėjai Danutei Malakauskienei pasiūlius, šie savanoriai dar ne vieną savaitgalį skyrė Gandingai tvarkyti, vėliau kai kurie iš jų tapo pirmaisiais Plungės Sąjūdžio nariais.
Z. Paulauskaitė įsiminė ir 1988-ųjų birželio 3-ąją laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ perskaitytą lakonišką žinutę, jog Vilniaus Mokslų akademijoje susirinkę žmonės išrinko Persitvarkymo Sąjūdį TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo „perestroikai“ remti. „Supratau, kad po šia informacija slypėjo kažkokie reikšmingesni dalykai“, – sakė moteris. Be to, ji pasiklausydavo per radiją „Amerikos balso“, tad sužinojo, kad kažkas įvyko, kažkas susidūrė. Važinėjusieji į Gandingą tai tarpusavyje aptarė.
Birželio 24-ąją sotinėje, išlydint į Maskvą Tarybų Sąjungos deputatus, įvyko pirmasis mitingas, kuriame prie Katedros buvo iškeltos trispalvės. Žinoma, pasak pašnekovės, apie tai nepranešė žiniasklaida, bet juos pasiekė sklidę gandai. Deputatų sutiktuvėms – liepos 9-ąją – taip pat buvo organizuojamas mitingas. D. Malakauskienė pasiūlė nuvažiuoti į šį renginį, tačiau tam reikėjo priedangos. Kultūros skyriaus vadovė sumanė, jog keliaujantieji užsuks apžiūrėti Kernavės piliakalnio, tada – tuo metu tyrinėjamos Vilniaus Žemutinės pilies ir – į mitingą.
„Darykime ką nors ir Plungėje“
Z. Paulauskaitė prisiminė, jog išvykos išvakarėse bibliotekoje vyko dainuojamosios poezijos vakaras, kuriame dalyvavo Alfredas Kukaitis, Gintaras Patackas ir dar vienas autorius. Kitą dieną juos į Kauną parvežti sutiko tuo metu bibliotekininkei jau pažįstamas plungiškis verslininkas Algis Buitkus. Kaune palikę svečius, plungiškiai nuvyko į Kernavę, bet planuoto saviškių autobuso sutartu laiku nesulaukė, tad išvažiavo į Vilnių. Ten mitinge Vingio parke sutiko kai kuriuos plungiškius, iš kurių sužinojo, kad netoli Kauno autobusas sugedo, todėl vieni stabdydami automobilius grįžo į Plungę, kiti nukako į sostinę. Ten ji pirmą kartą pamatė viešai jaunuolių nešamas Lietuvos vėliavas. A.Buitkus išdalijo nedideles pasiūtas trispalves. Savąją Z. Paulauskaitė iki šiol tebesaugo.
„Mitinge išgirdome įvairių kalbų. Vėliau jau po mitingo parke pamatėme rašytoją Vytautą Petkevičių, prie kurio priėjome, nusifotografavome. Tuo metu Plungėje gyvenęs dailininkas Artūras Aliukas buvo atsivežęs savo siūtą menišką Žemaitijos vėliavą, kurią jam padovanojo. Tada dailininkas pasakė: „Darykime ką nors ir Plungėje. Susitikime bibliotekoje“, – Z. Paulauskaitė prisiminė judėjimui postūmį suteikusius lemtingus žodžius.
Nedidelis inteligentų būrelis, kad būtų saugiau, iš pradžių rinkosi butuose: pas A. Buitkaus tėvukus (buvusius politinius kalinius) V. Mačernio gatvėje arba pas Aliukus, Gintarą Armalį ir kitur. Tad, anot bibliotekininkės, Plungės sąjūdžio įkūrimo data galima laikyti 1988-ųjų liepos mėnesį. Iš pradžių besirenkantieji tik aptardavo politines aktualijas, žiūrėdavo per televizorių naujienas. Po keleto susitikimų A. Aliukas pasiūlė išeiti į viešumą, nebesislapstyti. Jo buvo idėja pasikviesti tuo metu populiarią, savo kūriniais sovietinę santvarką pašiepiančią roko grupę „Antis“. Grupės vadovas Algirdas Kaušpėdas mielai sutiko atvykti, nors plungiškiai jiems honoraro nesiūlė.
Atėjusius į koncertą pasitiko kumščiais
Šiam koncertui plungiškiai neprašė valdžios leidimų.
A. Aliukas sukūrė ir mieste iškabinėjo grupę reklamuojančius plakatus. Pasak Z. Paulauskaitės, žmonės pranešė, jog prie tuometinės „Eglės“ parduotuvės šiuos plakatus kažkas vis nuplėšo. „Mes nusprendėme pasekti, kas tai daro. Artūras vėl jų prikabino, mes prie „Eglės“ sustojome už kampo. Nepraėjo nė 20 minučių ir atvažiavo mašina. Išlipę saugumiečiai plakatus vėl nudraskė. Nors buvome jauni, tai atrodė tarsi nuotykis, bet aš labai bijojau“,  – atskleidė pašnekovė.
Ji pamena, jog „Anties“ koncerto dieną Babrungo slėnį pradėjo supti milicija, statybinėmis juostomis užtverdama praėjimus. Prasidėjo susistumdymai. „Supratau, kad gatvelėje šalia slėnio kažkas negerai – girdėjau isteriškus balsus. Nuėjau pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pajutau, kad man kažkas trenkė alkūne į nugarą ties juosmeniu. Kritau į gyvatvorę. Atsikėlusi paklausiau: „Kas mane muša?“ Žiūriu – šalia stovi tylėdamas milicininkas. Supratau, kad jis ir trenkė. Beje, jis vėliau dirbo ir policijoje. Tąkart pabūgau eiti į priekį, kad vėl nepradėtų mušti. Laimei, vyrai pamatė, kad man kažkas negerai, ir atskubėjo palydėti į slėnį“, – išskirtinį epizodą pamena Z. Paulauskaitė. Į šį renginį, kurį stebėjo milicija, saugumiečiai, gyventojų nedaug tesusirinko.
Po „Anties“ koncerto Z. Paulauskaitę, trenerį Kęstutį Šermukšnį ir inžinierių Stanislovą Bulotą iškvietė pasiaiškinti pas Lietuvos komunistų partijos Plungės rajono komiteto pirmąją sekretorę Obrikienę. Ši juos savo kabinete nesivaržydama apšaukė. Tada pašnekovė buvo įsitikinusi, jog bus atleista iš darbo. Beje, komunistų partijai tuo metu priklausęs Didvyčių kolūkio inžinierius S. Bulotas, prisijungęs prie Sąjūdžio, neteko darbo, buvo priverstas išvykti, manoma, į gimtąjį Alytų.
Tęsinys – kitame „Žemaičio“ numeryje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...