Plungės Sąjūdis: nuo konspiracijos iki laimėtų rinkimų

Tęsinys. Pradžia – praėjusiame numeryje.

Išėjimas viešumon

Bibliotekos link nešama vėliava.

Bibliotekos link nešama vėliava.

Bendražygio A. Aliuko dėka Plungės Sąjūdžio dalyviai suprato, kad reikia stipresnio užnugario. „Mes, saujelė idealistų, buvome jauni, it piemenų gauja, tad su mumis galėjo greitai susidoroti“, – paaiškino Z. Paulauskaitė. Todėl keletas iš jų nuėjo į namus pas Kultūros skyriaus vedėją D. Malakauskienę pasikalbėti. Ji patikino, jog visada padės, palaikys.
Aktyvistai bendravo ir su tuometiniu Šateikių kunigu Aloyzu Volskiu, tad kartais susirinkimai vykdavo pas jį klebonijoje. Gavę Kultūros skyriaus vadovės pritarimą, Sąjūdžio nariai nutarė rengti viešus susirinkimus. Jie vyko Plungės viešojoje bibliotekoje, vėlesniais metais, kai prisijungė daugiau žmonių,  – Žemės ūkio valdybos salėje. Į šiuos susirinkimus pasikviesdavo ir valdžios atstovų.
Pirmasis žygis
1988-ųjų vasarą plungiškiai iš neoficialių šaltinių sužinojo apie Plungėje Sovietų Sąjungos karininkams ir saugumiečiams pensininkams planuojamą statyti namą. „Nusprendėme veikti. Vieną vakarą susirinkome kažkokiame bute (svarbūs reikalai buvo aptariami ne viešuose susirinkimuose) ir kurpėme raštą Ministrų tarybos pirmininkui Vytautui Sakalauskui ir Aukščiausios tarybos pirmininkui Vytautui Astrauskui. Jame išdėstėme, jog nesutinkame su minėto objekto statyba, juo labiau kad vietiniams gyventojams trūksta butų. Prisimenu, aš ranka rašiau, tebeturiu išsaugojusi šio rašto kopiją. Paprašėme po juo pasirašyti draugus, pažįstamus. Ir patys pasirašėme. Bet ne visi iš mūsų išdrįso jame palikti savo autografą“, – kalbėjo Z. Paulauskaitė.
Dažniausiai oficialiuose dokumentuose tuo metu nurodydavo jos darbo telefono numerį, tad vieną dieną ji sulaukė skambučio iš Ministrų tarybos. Jos atstovė bandė iškvosti, iš kur jie sužinojo apie tų namų statybas. Zita atsakė, kad iš Maskvos, ir pridūrė, jog Sąjūdis su šiuo nutarimu nesutinka, prieš jį protestuos. Ir šis namas nebuvo pastatytas.
Tą pačią vasarą per Lietuvą dviračiais riedėjo žalieji. Jie pasiprašė ir į Plungę, norėjo, kad čia Sąjūdis padėtų surengti mitingą. Renginys vyko darbo metu – rugpjūčio 1-ąją, tad žmonių nedaug susirinko. Jame žalieji pasakojo apie savo idėjas, o plungiškis Aurimas Riškus pirmą kartą viešai išsakė nuogąstavimus dėl Plungės dirbtinių odų gamyklos aplinkos taršos. Tądien susirinkusieji viešai pagiedojo ir Lietuvos himną. Iš miesto žalieji pasuko į Karteną. Ten plungiškiai vėl jiems padėjo suburti žmones, netgi greitai suorganizavo Sąjūdžio grupelę.
Vasaros pabaigoje D. Malakauskienė įspėjo, kad Komunistų partijos komitete aptarinėjamas Z. Paulauskaitės atleidimas iš darbo (nors ji niekada nepriklausė partijai). Net Kultūros skyriaus vedėjos prašė rasti priežasčių ją atleisti. Bet ji buvo sąžiningas žmogus – komunistų nurodymų nevykdė.
Į Vilniuje, Vingio parke, rugpjūčio 23-ąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rengiamą mitingą, skirtą Ribentropo-Molotovo pakto metinėms paminėti, nusprendė vykti ir plungiškių bei rietaviškių. Jiems Dirbtinių odų gamyklos ir kitų įstaigų direktoriai skyrė autobusų. Bet kelionės rytą žmonės jų nesulaukė, tad dalis išvyko savo transporto priemonėmis. Paaiškėjo, kad saugumas ir partija įmonių vadovus prigąsdino, tad šie autobusų nebedavė.
Tų pačių metų spalio 20-ąją, artėjant LPS suvažiavimui, anot Z. Paulauskaitės, atsirado daug norinčiųjų prisijungti prie Sąjūdžio: „Matyt, žmonės drąsesni pasijuto, pamatę, kad mes po įvairių mitingų tebegyvuojame“. Plungės Sąjūdžio narių Z. Paulauskaitė buvo išrinkta į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą, todėl nuolat dalyvaudavo Kaune ar Vilniuje vykusiuose Seimo posėdžiuose ir konferencijose. Beje, pirmajame Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo apie 10 plungiškių.
Aplankė visus kaimus
1989-aisiais vyko rinkimai į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) liaudies deputatus. Plungės ir Mažeikių nacionalinėje apygardoje LPS iškelti kandidatai buvo Zigmas Vaišvila ir Mečys Laurinkus. Rinkimų kampanijoje Z. Vaišvilos padėjėja tapo prie Sąjūdžio prisijungusi žurnalistė Irena Vitkauskienė, M. Laurinkaus – Z. Paulauskaitė. Joms talkino ir mokytoja Vida Turskytė. Kandidatai retai atvykdavo į Plungę, tad atsakomybė už agitaciją atiteko padėjėjoms.
„Mes išvaikščiojome visus kaimus, aplankėme daugybę namų. Sugalvojome gudrią taktiką: sužinojusios, kur vyks priešingos pusės – komunistų – susitikimas su rinkėjais, ten nuvykdavome, palaukdavome, kol jie pakalbės, ir tada klausdavome žmonių, ar nori išgirsti apie Sąjūdžio kandidatus. Nors kartais ir paburbėdavo, bet žmonės mus išklausydavo“, – pasakojo bibliotekininkė, kartu su bendraminte remiamiems kandidatams ir kalbas rašiusi. Moterų darbas nenuėjo veltui – šie politikai laimėjo rinkimus.
Dar viena rinkiminė kova
Kitąmet šios aktyvios moterys pasiekė, jog Sąjūdžio kandidatu į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Plungės rinkimų apygardoje taptų net 37 metus sovietų lageriuose kalėjęs disidentas Balys Gajauskas. Z. Paulauskaitė neslepia, jog daug buvo ir plungiškių, norėjusių siekti aukštesnės valdžios. Vėl jos važinėjo per kaimus, įtikinėjo gyventojus.
B. Gajausko priešininku buvo rašytojas Raimondas Kašauskas. Tarp jų vyko labai sunki, įtempta rinkiminė dvikova. Savo kandidatą rėmusios moterys šią kovą pratęsė net pabaigus skaičiuoti balsus. Po pirmojo skaičiavimo buvo pranešta, jog Sąjūdžio kandidatas laimi. Vėliau Komunistų partijos atstovė ėmė tikinti, esą neteisingai suskaičiuoti balsai, todėl juos reikės perskaičiuoti. „Mes iš visų rinkimų apylinkių gavome žinias, kad laimime. Bet jeigu vis iš naujo reikia perskaičiuoti balsus, tai pradėjome įtarti, kad gali būti klastojami rezultatai. Prisimenu, šis „spektaklis“ vyko beveik dvi paras. Mes per šį laiką nė per žingsnį nesitraukėme nuo pagrindinės komisijos, nors jų narės ir šaukė ant mūsų, norėdamos atsikratyti. Kai maišus su balsais gabeno į Vilnių, mes irgi iš paskos.
Taip nusekėme į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, kur toliau laukėme, kada patvirtins išrinktą B. Gajauską. Bandėme susigaudyti, išsiaiškinti, kodėl jo vis neužregistruoja. Mes trys, nujausdamos, kad siekiama jo nepatvirtinti, net buvome įsiveržusios į Centrinės Lietuvos rinkiminės komisijos posėdį. Po mūsų aštrių pasisakymų buvome išprašytos iš salės. Po to dar keletą valandų laukėme, stebėdamos, kaip jie laksto. B.  Gajauskas sėdėjo nuliūdęs, jau susitaikęs su pralaimėjimu, nors mes buvome pasiryžusios ir toliau kovoti. Ir staiga išėjo ponia ir pasakė: „Balys Gajauskas – Aukščiausiosios Tarybos deputatas“. Tada puolėme vienas kitą sveikinti“, – emocingai pasakojo moteris.
Sąjūdį paliko dėl prasidėjusių rietenų

1988 m. rugpjūčio 1-ąją Žaliųjų organizuoto dviračių žygio per Lietuvą sutiktuvės Plungėje

1988 m. rugpjūčio 1-ąją Žaliųjų organizuoto dviračių žygio per Lietuvą sutiktuvės Plungėje

Tų pačių metų kovo 24-ąją vyko rinkimai į Plungės rajono savivaldybės tarybą. Dalyvauti juose buvo pasiūlyta ir Z. Paulauskaitei, bet ji atsisakė. Tada, anot jos, prasidėjo Sajūdžio narių tarpusavio barniai, nesutarimai dėl valdžios. „Apmaudu buvo, kad patekti į rinkimų sąrašus siekė ne patys aktyviausieji, anksčiausiai prie Sąjūdžio prisijungę, savo darbais įrodę, ko verti, žmonės“, – prasitarė pašnekovė. Be to, vyrai tikėjosi, kad rinkimų kovoje patirties sukaupusios moterys rems ir jų rinkiminę kampaniją, bet jos tai daryti atsisakė.
Tiesa, I. Vitkauskienė su vyru Kazimieru dalyvavo šiuose rinkimuose ir netgi abu buvo išrinkti. Pasak Z. Paulauskaitės, juose Sajūdžio nariai laimėjo ne daugumą, bet vis tik nemažai vietų. Deja, didelė dalis po Sąjūdžio vėliava išrinktų deputatų vėliau perėjo į turtingesnių, įtakingesnių priešininkų pusę.
„Man nebepatiko tas primityvumas, tarp vyrų prasidėję barniai dėl valdžios, todėl 1991-ųjų rudenį palikau Sąjūdį. Svarbiausia jau buvo padaryta  – Lietuva tapusi laisva. Baigėsi mano intensyvus, reikšmingas gyvenimo etapas“, – apibendrino Z.  Paulauskaitė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...