Be kaitos bei emocijų ir menas gali virsti rutina

barsteiga1Tuo įsitikinęs rietaviškis muzikas Juozas Barsteiga, kuris, bėgdamas nuo nuobodulio ir pilkumos, stengiasi aprėpti kuo platesnį veiklų ratą ir į viską žvelgti kuo pozityviau. Tad, be to, kad dirba Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, kur vaikus moko groti akordeonu, jis dar vadovauja Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios chorui ir sakralinės muzikos klubui „Ad lucem“, Daugėdų vokaliniam ir meno mokyklos akordeonininkų ansambliams, yra aktyvus visuomenininkas, domisi savo giminės genealogija, mėgsta padirbėti miške… Žodžiu, veiklų tiek, kad ir neišvardysi. Visur suspėti ir viską suderinti gal ir sudėtinga, bet rutina tikrai nekamuoja.

Į muzikos mokyklą – tik devintoje klasėje
Kaip pasakojo Juozas, jis kilęs iš tokios giminės, kur kartų kartos buvo ūkininkai ir pragyveno dirbdami žemę. Linkusių prie meno nelabai ir buvo, tačiau jam nuo mažumės rūpėjo, kaip tie muzikantai vieną ar kitą instrumentą valdo. „Kai pamatydavau ką nors grojant, svarstydavau, kaip to išmokstama, norėdavau pats čiupti instrumentą ir pabandyti. Jau buvau paauglys, kai apie norą muzikuoti pasakiau mamai. Ji pasitarė su tuometinėje Rietavo muzikos mokykloje dirbusia Rūta Baliutavičiene ir aš buvau įrašytas į tos mokyklos sąrašus“, – pasakojo rietaviškis.
Tveruose mokęsis J. Barsteiga muzikos mokyklą pradėjo lankyti gana vėlai – tik devintoje klasėje. Tad teko gerokai pasistengti, kad pasivytų kitus ir kartu su vidurine baigtų dar ir muzikos mokyklą. „Mane nuolat kamavo jausmas, kad kažko nemoku, nežinau, nespėju. O norėjosi būti geriausiu. Todėl, kad pasiekčiau savo, turėjau įveikti daug kliūčių ir kompleksų“, – jaunų dienų prisiminimais dalijosi rietaviškis. Anot jo, bendraamžiai mokėsi muzikos mokykloje, paskui aukštesniojoje Stasio Šimkaus, vėliau – konservatorijoje. Tam paskirdavo 13 metų, o jam tą patį teko įveikti per septynerius.
Ten pat – nuo 1982-ųjų
Taigi per trejus metus baigęs Rietavo muzikos mokyklą, Juozas nusprendė savo gyvenimą susieti su muzika. Įstojo į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, studijų kryptis – liaudies instrumentai. Po aukštosios grįžo į Rietavą. Iš pradžių padirbėjo kultūros namuose, paskui teko tarnauti kariuomenėje, o po jos – vėl į Rietavą ir į tą pačią mokyklą, kurioje žengė pirmuosius muzikanto žingsnius. „Po truputį dirbti pradėjau dar studijuodamas, nuo 1977-ųjų. Na, o nuo 1982 metų darbo vietos nekeičiau – dirbau ir iki šiol tebedirbu Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje“, – pasakojo Juozas.
Pasidomėjus, ar miela širdžiai pedagoginė veikla, J. Barsteiga atsakė: „Kadangi turiu daug užsiėmimų ir darbas veja darbą, jokia veikla netampa rutina. Pamokos mokykloje – taip pat. Žinoma, jei dirbčiau tik tai, ko gero, atsibostų, bet aš skųstis negaliu. Juolab kad tarp mokinių yra labai talentingų ir perspektyvių, degančiomis akimis. Tokiems gali daug duoti ir jie paima.“ Pasak pedagogo, reikia pripažinti, kad tokių ugdytinių nėra labai daug. Dauguma vis dėlto meno mokyklą lanko dėl užimtumo, bendro supratimo apie muziką arba – nes taip nori tėvai.
Kalbėdamas apie buvusius ir daug pasiekusius savo auklėtinius, Juozas džiugiai pasakojo apie Vytautą Kažukauską, Joaną Gedmintaitę, Agnę Stančikaitę, Aušrą Liutikaitę, Tadą Simonavičių ir kitus. Pedagogas sako puikiai prisimenąs pirmuosius savo mokinių konkursus, į kuriuos žengta labai nedrąsiai. Tačiau kuo toliau, tuo viskas klostėsi paprasčiau ir vis daugiau ugdytinių džiaugdavosi pelnę laureatų titulus. „Kai ateina jaunas žmogus, turi žinoti, kaip elgtis, kad jis kažko pasiektų. Rezultatai geresni, kai ugdant pasitelkiama tolerancija, kai mokoma savarankiškumo. Muzikantui talento nepakanka, reikia įdėti daug darbo. Vieni užsispiria ir kantriai triūsia, kiti, nors ir gabūs, bet perdega. Tada būna gaila“, – mintimis dalijosi mokytojas.
Paskatino klebonas
Kaip minėjome, be pedagoginio darbo, J. Barsteiga turi ir daugiau įvairių veiklų, pareigų. Vienos iš jų – Rietavo bažnyčios vargonininko ir choro vadovo. Paklaustas, kokie keliai jį atvedė į Dievo namus, Juozas atsakė, kad šiai veiklai jį paskatino tuometinis klebonas Česlovas Degutis. Bet juk tarnaujant bažnyčiai neužtenka būti tik muzikantu, ko gero, dar reikia būti ir religingam? „Aš toks ir esu. Mano mama šiuo klausimu buvo itin griežta, tad nuo mažens buvau ugdomas kaip uolus katalikas. Krikščioniškomis nuostatomis vadovaujuosi iki šiol. Ir man tai didžiulė vertybė, kuri, manau, daug apie žmogų byloja“, – įsitikinęs Juozas.
Rietaviškis pripažįsta, kad jaunystėje šalia pagrindinio darbo turėjo kitokių užsiėmimų: vadovavo įvairiems saviveiklos kolektyvams, grojo vestuvėse, pobūviuose. „Groti vestuvėse – didžiulė gyvenimiška patirtis, – sako Juozas. Bet dirbdamas tokį darbą netobulėji, be to, aplinka labai sekinanti ir slydi. Kol jaunas, ta patirtis reikalinga, bet vėliau pradėjau norėti kitokios veiklos. Tad vestuves iškeičiau į bažnyčios vargonus.“
Maždaug po dešimtmečio bažnyčios choristai, agituojami rietaviškio Albino Maslausko, susibūrė į sakralinės muzikos klubą „Ad lucem“, kurio vadovu buvo išrinktas J. Barsteiga. „Po 2000 metų, kai kūrėsi Rietavo savivaldybė, atsirado daug įvairių organizacijų. Tarp jų – ir mūsų klubas. Jo dėka išplėtėme savo repertuarą, pritraukėme naujų žmonių, pradėjome koncertuoti“, – vardijo muzikas.
Išsiaiškino kelių kartų istoriją
Šalia muzikinės veiklos Juozas turi dar vieną įdomų, ne vieną jo naktį „prarijusį“ užsiėmimą – domėjimąsi savo giminės genealogija. Noras žinoti savo šaknis, kaip prisimena rietaviškis, užgimė maždaug prieš dvidešimt metų. Tuomet, pildydamas tėvo pageidavimą sužinoti šeimos kilmę, J. Barsteiga pradėjo naršyti internete, važinėti į archyvus, bažnyčias. Ši veikla taip jį įtraukė, kad net naktimis miegą į senus archyvinius dokumentus iškeisdavo.
„Dabar savo giminės genealogiją ir istoriją žinau nuo 1750 metų. Iš pradžių tai labai įdomu buvo mano tėvukui, o vėliau ir mane patį užvaldė tas noras kapstytis vis giliau ir giliau. Atradau, kad Barsteigos pavardė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1578 metų. Mūsų giminė nuo seno – ūkininkai“, – apie savo pomėgį pasakojo rietaviškis. Paklaustas, ar atrado, kad yra kilmingas, Juozas kukliai atsakė: „Varnių muziejaus direktorius Antanas Ivinskis yra pasakęs, kad kilmingas yra ne tas, kuris turi kilmę, o tas, kuris žino savo protėvius. Man ši nuostata priimtina. Ir visai nesvarbu, ar mano protėviai buvo bajorai, ar ne.“
Pasidomėjus, ar jo vaikai džiaugiasi gaudami tokią neįkainojamą dovaną – per daugelį metų surinktą giminės istoriją, J. Barsteiga samprotavo: „Nežinau, ar šiuo metu jiems tai labai aktualu. Juk jie dar labai jauni. Ir man domėjimas genealogija atėjo tik sulaukus keturiasdešimties. Gal kažkada ir jiems tai bus įdomu.“
Kartu su žmona tris vaikus – dvi dukras ir sūnų – užauginęs J. Barsteiga džiaugiasi savo atžalomis. Tiesa, jo pėdomis nepasekė nė vienas – muzikantais netapo, bet, kol augo, menų visi ragavo. Viena dukra ir sūnus grojo fortepijonu, kita mokėsi teatro meno. O dabar jie visai kitais keliais žengia: viena dukra – finansininkė, kita – prancūzų kalbos filologė,
sūnus – kompiuterininkas. Tiesa, jis šalia kompiuterio visada turi ir elektrinius vargonus. Ir dar – labai mėgsta džiazą.
„Sūnus dar buvo pradinukas, kai vedžiausi jį į meno mokyklą, o pakeliui liepiau sugalvoti, kuo norės groti. Jis pasirinko fortepijoną. Šiemet, kai švenčiau 60-metį, sulaukiau jo padėkos. Ne elementarios – už tai, kad užauginau, o kitokios – už filosofinius vakarus svetainėje ir už tai, kad dabar gali groti. Muziką jis vadina savo atradimu. O aš suprantu, kad tuomet ne be reikalo į mokyklą jį atsivedžiau“, – mintimis dalijosi vyras.
Juozas sako, jog mokydamas groti savo vaikus niekada nesiekė, kad jie taptų muzikais. Svarbu buvo kas kita – kad jie turėtų estetinį suvokimą, kad skirtų, kas gražu, o kas ne. „O kai tavo namiškiai – meną suprantančios asmenybės, tai jautiesi ir saugiau, ir smagiau“, – reziumavo J. Barsteiga.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...