Gyvenimo prasmės verta misija įvykdyta!

misija2Sekmadienį Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas, parskraidinęs vienuolika dienų Kazachstane praleidusią projekto „Misija Sibiras’18“ komandą. Pavargusius, bet kartu laimingus ir pakylėtus 24 jaunus žmones čia pasitiko gausus būrys artimųjų, draugų, žurnalistų. Tą pačią dieną ekspedicijos dalyvius pietų pakvietė Prezidentė Dalia Grybauskaitė – sugrįžusiuosius ji vaišino lietuvišku maistu, savo šilauogėmis, medumi ir obuolių sultimis. Bendraudama su jaunimu, šalies vadovė akcentavo: „Misija Sibiras“ – geriausias įrodymas, kad Lietuvos laisvė yra patikimose rankose.
Šiųmetinė misija – išskirtinė. Mat paaiškėjus, jog Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisako išduoti vizas, teko keisti ekspedicijos kryptį – vietoj Krasnojarsko pasirinktas Kazachstanas.
„Žemaitis“ jau rašė, kad į ekspedicijos dalyvių sąrašą pateko ir vienas plungiškis – buvęs Senamiesčio mokyklos ir „Saulės“ gimnazijos mokinys, šiemet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto diplomą gavęs farmacininkas Karolis Kubilius. Tūkstančio dalyvių atranką įveikęs ir didele garbe šią misiją laikantis Karolis trečiadienį kelionės įspūdžiais dalijosi Plungės savivaldybėje, o dabar – ir su „Žemaičio“ skaitytojais.

– Ar labai nusivylei sužinojęs, kad negaunate vizų į Rusiją ir „Misija Sibiras“ vyks ne Krasnojarske, o Kazachstane?
– Kai pirmą kartą išgirdau šią naujieną, kai ji pradėjo sklisti žiniasklaidoje, buvo toks lengvas susirūpinimas.
Tačiau organizatoriai mus tuoj nuramino – gavome visą informaciją, sužinojome, kad turime planą B ir net C, tad nė vienas iš komandos nebesijaudino. Be abejo, pati žinia, jog ambasada neduoda mums vizų, suglumino, kadangi čia persipina ne kilnūs norai, bet politika, su kuria „Misija Sibiras“ neturi nieko bendro.
– Vietoj Krasnojarsko – Kazachstanas, kur ne taiga, o stepės, galimas 40 laipsnių karštis, akistata su skorpionais, gyvatėmis, vorais. Ar nebuvo minčių atsisakyti tokios ekspedicijos?
– Cha cha cha… Nelabai turiu ką atsakyti į šį klausimą. Juk čia yra gyvenimo prasmės verta kelionė. Atsisakyti? Nė vienas iš mūsų net neturėjo tokių minčių. Garbės ir orumo reikalas joje sudalyvauti. Kad ir kur vyktų.
– Ekspedicijos dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes – „Pietų“ ir „Šiaurės“. Kur driekėsi tavo grupės kelias?
– Taip, aš atstovavau „Pietų“ grupei, kurioje buvome 12 žmonių. Tačiau visi mes buvome viena komanda. Tiesiog „Šiaurė“ ir „Pietūs“ aplankė skirtingas vietoves, bet pusę viso laiko buvome ir dirbome kartu.
Liepos 19-ąją iš Vilniaus pakilęs mūsų lėktuvas nusileido Astane. Kadangi buvo vėlu, ten pernakvojome, o ryte mūsų laukė ambasadoriaus priėmimas. Po jo sėdome į autobusą ir per tris valandas pasiekėme Karagandą, kur mus priėmė garbės konsulas Kazachstane Vitalijus Tvarijonas, įsteigęs lietuvių namus ir leidęs mums įkurti savo stovyklą. Iš ten „Šiaurės“ grupę išlydėjome į Džezkazganą, į kurį jie traukiniu važiavo 13 valandų ir praleido ten tris paras.
Tuo metu mes, „Pietų“ grupė, tris paras triūsėme Karagandoje. Tikėjomės kaitros, bet mus užklupo liūtis, kuri buvo didžiausias netikėtumas ir kuriai nebuvome pasiruošę. Kadangi jokių kitų priemonių neturėjome, mus gelbėjo… šiukšlių maišai.
Sulaukę grįžusių „šiauriečių“, ankstyvą rytą vėl lipome į autobusiuką – mūsų laukė penkių valandų kelionė į Balchašą. Tiek Džezkazganas, tiek Balchašas yra piečiau už anksčiau lankytus miestus, tad ten jau pasitiko kaitra. Mes, „Pietūs“, Balchaše praleidome dvi dienas. Pastatę ten kryžių, išskubėjome atgal į Karagandą, kur mūsų jau laukė „Šiaurė“ su dviem didžiuliais kryžiais.
Tą pačią dieną, leidžiantis saulei, pastatėme didžiausią 6 metrų aukščio ekspedicijos kryžių, kuris virš žemės iškilo 4,8 metro. Tai buvo pirmasis bendromis visos komandos jėgomis iškeltas kryžius. Tą patį vakarą, nusileidus saulei, jau tamsoje, pasišviesdami autobusų lempomis, pastatėme dar vieną kryžių, kurį buvo sukonstravęs minėtasis garbės konsulas Kazachstane V. Tvarijonas. Šis kryžius iškilo vadinamosiose Mamyčių kapinėse, kuriose 1952–1954 metais buvo laidojami neišgyvenę vaikai. Tai buvo paskutinė mūsų naktis Karagandoje. Ryte išvykome į Astaną, dar kartą aplankėme ambasadorių, muziejų, pernakvojome. O tada jau – skrydis namo.
– Išvardykite visus ekspedicijos metu atliktus darbus.
– Ekspedicija truko 11 dienų. Pačiame Kazachstane sukorėme daugiau nei 3 000 kilometrų, aplankėme 4 miestus, trijuose iš jų tvarkėme ir naršėme 16 kapinių. Jose, ant paminklų, radome beveik 200 lietuvių pavardžių, dalis kurių buvo užrašyta lietuviškai. Pastatėme 6 kryžius bei dvi monumentines akmenines lentas. Ir tikrai įgyvendinome visus užsibrėžtus tikslus.
– Kokį įspūdį paliko Kazachstanas?
– Pirmiausia – apie žmones, kurie labai malonūs. Daugelis žino Lietuvą, kiti net yra pas mus buvę. Nustebino tai, kad jie labai teigiamai vertino misijos reikšmę ir mūsų atliekamus darbus. Kadangi panaši istorija skaudžiai palietė ir Kazachstaną, tenykščiai taip pat gilinasi į priežastis, skaičius ir faktus, tačiau dar nėra pasiruošę atlikti tokį darbą, kokį „Misija Sibiras“ vykdo jau 17 metų. Šiuo atveju Lietuva rodo unikalų pavyzdį ir tai vertinama pasauliniu mastu.
Apie gamtą – ji nesulyginama su Lietuvos. Daugiausia ten – pusdykumės, stepės. Pamatyti medį yra retenybė, o laukiniai gyvūnai – gyvatės ir driežai.
– Kokie jausmai lankė būnant šalyje, į kurią kažkada buvo tremiami tavo tėvynainiai?
– Net būnant ten sunku suvokti, koks buvo trėmimų mastas ir kiek žmonių tai palietė. Matai lagerių griuvėsius, matai likusias kapines… Prisiliesdamas prie to, pradedi jausti tiesioginį vidinį sukrėtimą. Užplūsta dvejopi jausmai: pirma, kad esi visiškai bejėgis, nes gali tik atminti, bet negali nieko pakeisti, antra – gimsta didžiulis tikėjimas, kad tai niekad nebus pamiršta, kad tai – mūsų tautos pamatas. Apie emocijas kalbėti sudėtinga, galvoje ir širdyje dar turi susigulėti viskas, ką patyrėme.
– Kas paliko didžiausią, tikrai neišdildomą įspūdį?
– Širdį spaudžiančių momentų buvo ne vienas. Bene jautriausias – vieno iš mūsų kryžių, kurį pastatėme prie buvusio lagerio vartų, palaiminimas. Pasikviestas kunigas išklausė mūsų pasakojimą, o paskui, suklupęs prie to kryžiaus, mirtinoje tyloje keletą minučių meldėsi, bučiavo jį ir pašventino. Ta akimirka ne vienam iš mūsų ašarą išspaudė.
Buvo momentų, vertusių jaustis kraupiai. Įsivaizduokite akimis neaprėpiamo dydžio kapines plynoje stepėje. Ieškodami lietuvių pavardžių, vaikščiojome jose po vieną. Tikrai nejauku – girgždančios metalinės tvoros ir vartai, skraidančios varnos ir nuo paminklų į tave žvelgiančios mirusiųjų akys. Vėliau išsikalbėjome, kad visiems buvo kraupu, o nykių kapinių vaizdas neišnykdavo net užmerkus akis nakčiai.

2 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...