Gyvenimo prasmės verta misija įvykdyta!

misija-darPraėjusiame „Žemaičio“ numeryje pradėjome spausdinti interviu su šiųmetinio projekto „Misija Sibiras’18“ dalyviu iš Plungės – šiemet Lietuvos sveikatos mokslų universitetą baigusiu farmacininku Karoliu Kubiliumi. Šįkart pokalbį su juo tęsiame.
Priminsime, kad Karolis kartu su dar 23 jaunais žmonėmis dalyvavo vienuolika dienų trukusioje ekspedicijoje po Kazachstaną – tvarkė kapines, kuriose buvo laidojami tremtiniai iš Lietuvos, statė kryžius, atnaujino monumentus, bendravo su vietiniais žmonėmis, ten sutiktais lietuviais. Plungiškis šią misiją vadina didžiausia garbe, o jos įspūdžiais, kurių išties labai daug, mielai dalijasi su „Žemaičio“ skaitytojais.

– Ar lankytose vietovėse sutikote lietuvių? Papasakok apie tuos žmones.
– Taip, sutikome du sąsajų su Lietuva turinčius žmones, kurių įsivaizduojamas Lietuvos paveikslas – ypač gražus. Vienas iš sutiktųjų – Vladas Račkauskas. Tai ypač ryški asmenybė, žmogus, save vadinantis vieninteliu likusiu lietuviu Džezkazgane. Šis vyras – Kazachstane gimęs ir augęs politinių kalinių sūnus. Lietuvoje jis lankęsis tik kartą, tačiau puikiai atsimena čia vyraujančią žalią spalvą. Tėvai jį mokė lietuviškai, tad Vladas palyginus puikiai kalba gimtąja savo tėvų kalba ir net pykdavo, kai kažkas iš komandos bandydavo užduoti klausimą rusiškai. Visi kiti sutiktieji – tremtinių ir politinių kalinių anūkai, proanūkiai, apie Lietuvą žinantys tik iš pasakojimų.
– Papasakok apie komandą, su kuria keliavai. Ar tapot draugais?
– Vienareikšmiškai – tapome draugais, vieni kitų ramsčiais ir stiprybe. Kartu juokėmės, kartu šlapome lietuje, kartu klaidžiojome kapinėse ir vieni kitus mokėme skaityti rusiškai, kartu verkėme ir dainavome. „Misijos Sibiras“ esmės dalis – komandos dvasia ir vienybė. Ir tai jau ne pirmas kartas gyvenime, kai įsitikinu: nebūtina būti geriausias draugais, kad nuveiktumėte didelį darbą arba neįkainojamai gerai praleistumėte laiką. Kai vienas kitą mažiau pažįsti ir susiduri su sudėtingomis sąlygomis, įjungi palaikymo režimą ir stengiesi daug labiau. Tai truputį atspindi tremtinių ir politinių kalinių vienybę tiek Sibire, tiek Kazachstane.
– Kaip pavyko tiek laiko apsieiti be kompiuterio, telefono?
– Faktas, kad ekspedicijoje teks apsieiti be elektronikos (išskyrus fotoaparatą) iš pradžių gąsdino. Tačiau netrukus suvoki, kad kiekvienam vertėtų pailsėti nuo šios, atrodo, nekaltos priklausomybės. Taip sakau, nes supratau, jog gyvenimas be telefono visiškai nevargina. Tai penas smegenims ir poilsis. Kitu kampu analizuoji situacijas, labiau į jas koncentruojiesi, daugiau giliniesi į savo mintis ir patirtis. Telefonus ir kompiuterius mums pakeitė dienoraščiai. Juos pildėme kiekvieną dieną – kad užfiksuotume kuo ryškesnius, nenugludintus įspūdžius.
– Kaip jauteisi grįžęs į Lietuvą? Kaip manai, ar misija įvykdyta?
– Jaučiausi tikrai neįprastai – didžiulė emocinė sumaištis, kurią vis pildė patirtys Kazachstane. Paveikė ir nuoširdžios bei jautrios išleistuvės ir sutiktuvės, gyvenimo pokyčiai Lietuvoje. Grįžęs puikiai žinojau – pasiekėme visus organizatorių iškeltus tikslus ir jų nenuvylėme. Na, o asmeninis misijos įvykdymas ir lieka asmeniniu.
– Kokios įtakos ši ekspedicija turėjo tavo asmenybei?
– Dalinimasis patirtimi tremtiniui suteikia džiaugsmą ir ramybę, kad jo istorija nebus pamiršta, kad nueitas kelias nebus bevertis. Kadangi teko bendrauti su daugiau kaip dešimčia vis dar gyvų politinių kalinių ir tremtinių, matyti jų gyvybę spinduliuojančias akis, tai tikrai nesigailiu dalyvavęs projekte ir prisidėjęs prie jo plėtros. Ir apskritai, tokia veikla ugdo jaunų žmonių emocinį intelektą, praturtina vidinį pasaulį, tad manau, kad ir aš grįžau šiek tiek pasikeitęs.
– Kokie darbai tavęs dar laukia?
– Meluočiau teigdamas, kad per keletą dienų viskas grįžo į ramybės fazę. Tam prireiks laiko. Dalį pojūčių suprasime tik bendraudami su jaunais žmonėmis, perteikdami įgytas emocijas ir patirtis. Visus artimiausius savaitgalius skirsiu „Misijai Sibiras“ – laukia pačių projekto dalyvių susitikimai, politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimas, Laisvės piknikas ir kt. Žinoma, vyksime į mokyklas – planuoju susitikti su „Saulės“ ir Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijų moksleiviais.
– Ar sudėtinga kitiems perteikti tai, ką patyrei?
– Tai turbūt ir yra sudėtingiausia ekspedicijos dalis. Dalį pojūčių kiekvienas pasiliksime sau, kadangi yra potyrių, kurių neįmanoma nupasakoti: kodėl stovint prieš kryžių ir giedant „Tautišką giesmę“ rieda ašaros, koks beviltiškumo jausmas apima braunantis per džiunglėmis virtusias kapines, kokios emocijos užplūsta, kai už 4 000 kilometrų nuo Lietuvos randi lietuvio kapą…
– Ką pasakytum jaunuoliui, kuris galvoja, kad tokios misijos – tik laiko gaišimas. Arba tokiam, kuris gal ir norėtų vykti, bet nedrįsta žengti tokio žingsnio?
– Manau, abiejų tipų jaunuolių sutiksime su „Misijos Sibiras“ komanda lankydamiesi mokymo įstaigose. Vieni galbūt jau dabar dega noru patirti šį didžiulį iššūkį, kiti šia tema galbūt susimąstys, kai bus vyresni. Noriu pabrėžti, kad mūsų karta yra paskutinė, kuri dar gali sutikti gyvus partizanus, laisvės kovotojus, tremtinius ir išgirsti jų lūpomis pasakojamas istorijas. Vadovėliai ir kitų perteikiami faktai niekad neatspindės jausmo, kurį galite patirti šiame projekte.
– Grįžus iš misijos jus pasitiko gausus būrys žurnalistų, artimųjų. Ar nustebino tokios  sutiktuvės?
– Skrendant iš Astanos svarsčiau, kas mus pasitiks. Kadangi „Misija Sibiras“ visada sulaukia didelio dėmesio, tikėjausi gausaus pasitinkančiųjų būrio. Svarbiausi, žinoma, buvo artimieji, kurių emocijų laukimo salėje tikrai netrūko. Jie sutiktuves padarė ypatingas. Ačiū už kūrybingumą! Be to, noriu padėkoti visiems plungiškiams, kurie tikėjo „Misijos Sibiras“ komanda – be jūsų palaikymo mūsų motyvacija nebūtų buvusi tokia didžiulė. Tikrai gera žinoti, kad visa tai rūpi ne tik ekspedicijos dalyviams, bet ir gausiam palaikančiųjų būriui. Aplankėme 16 kapinių, radome 200 lietuvių kapaviečių. Visų jų pavardės bus paskelbtos viešoje erdvėje. Tikiuosi, kad tuo prisidėjome prie jūsų artimųjų gerovės ir ramybės.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...