„Mano vaikystė prabėgo taigoje, į kurią vėliau taip ir nebeteko sugrįžti“

DSC_0129„Matote ant sienos kabantį laikrodį? Tai – mūsų šeimos relikvija. Po tremties grįžę į Lietuvą mes jį atsiėmėme iš kaimynės. Jį dar Pirmojo pasaulinio karo metais vestuvių proga mamai buvo padovanojęs jos tėvas, mano senelis. Mama jį išsaugojo per karą, tačiau per tremtį brangus daiktas buvo prarastas. Juk negalėjai pasiimti visko, ko norėjai. Tad, kai mus su visa manta išvežė į Plungę, kur laukė žmonių prigrūsti vagonai, laikrodį išsinešė kaimynė. Buvo išvogtas ir kitas mūsų šeimos užgyventas turtas. Laikrodį per didžiulius vargus pavyko atsiimti tik Lietuvos atgimimo metais. Jį turėjusi kaimynė nenorėjo grąžinti. Atidavė tik pagrasinus teismais“, – pasakojo 70-metė plungiškė Limutė Guobienė, rodydama į ant sienos kabantį medinį laikrodį bei vartydama nuotraukų, menančių tremtyje praleistus metus, albumus.

Išvežė beveik visą gatvę
„Mama ne kartą yra pasakojusi, jog diena prieš lemtingąją 1948-ųjų birželio 22-ąją, kada teko palikti gimtuosius namus, buvo visiškai įprasta. Tėvelis buvo išvykęs į Šiaulius odos, o mama, likusi namuose, prižiūrėjo tris vaikus. Seseriai tada buvo 17 metų, brolis buvo 12-os. Man tebuvo vos septyni mėnesiai. Mama iki paskutinio atodūsio prisiminė, kaip į namų duris pasibeldė rusų kareiviai. Neradę tėvo, jie išvyko, tačiau paryčiais vėl sugrįžo ir liepė dėtis daiktus. Sesuo iki šiol prisimena iš išgąsčio perbalusį mamos veidą. Ant rankų – mažytis kūdikėlis, vyro nėra, o reikia spėti kažką pasiimti kelionei.
Laimei, jauni rusų kareiviai buvo supratingi. Matydami išsigandusią moterį su trimis vaikais, jie leido prisikrauti daugiau reikalingų daiktų. Mano tėvelis buvo batsiuvys, turėjo batams siūti skirtą mašiną. Tai kareiviai nusuko nuo jos „galvas“ ir įdavė mamai, sakydami, jog vėliau jas galės parduoti, kad turėtų iš ko nusipirkti duonos. Gerai, kad mus vežti pasitaikė rusų kareiviai, o ne lietuvių stribai, kurie neturėjo jokio žmogiškumo“, – pasakojimą tęsė Limutė ir netruko prisiminti, kaip gražiai pasielgė jos tėtis, grįžęs iš Šiaulių ir radęs tuščius namus. Juose nebuvo ne tik artimųjų, bet ir daiktų. Šeimos užgyventą turtą jau buvo spėję išnešioti kaimynai. Supratęs, kas nutiko, Antanas Žvilauskas (g. 1905 m.), it akis išdegęs, išlėkė į Plungę. Išvydus mylimą vyrą, nurimo ir Monikos Žvilauskienės (g. 1906 m.) širdis.
Tėvai vėliau pasakojo, jog tąkart buvo išvežta beveik visa gatvė. Rietavas neteko ne tik batsiuvio, bet ir siuvėjo bei kitų amatų meistrų. Ir apskritai iš palyginti nedidelio miestelio prievarta buvo išvežta daugybė žmonių. Gaila, tačiau didelė dalis jų iš tremties taip ir nesugrįžo.
Gyvybę išgelbėjo rusė
Nors Limutė buvo per maža, kad prisimintų kelionę į Rusijos gilumas, šiandien moteris žino kone kiekvieną maždaug mėnesį trukusio dundėjimo vagonu detalę. Daug papasakojo tėvai, nemažai sužinojo ir iš vyresnės sesers bei brolio. „Tėvai yra pasakoję, kad daugiausiai vargo buvo su manimi – juk buvau dar visiškai mažytė. Mama stigo man pieno. Per didžiulę sumaištį ir grūstis pasimetė ir mano čiulptukas. Tai tėvai sugalvojo jį padaryti iš duonos gabaliuko ir skiautės medžiagos“, – kalbėjo plungiškė ir pridūrė, kad buvo šeimų, kurioms trėmimas buvo daug sunkesnis.
Antai vienai moteriai mirė vaikelis. Tai ji net savaitę slėpė jo kūnelį, kad gautų vaikui skirtą maisto davinį. Tai sužinoję kareiviai išsviedė vaiko kūną iš vagono. „Kaip žmonėms reikėjo tai išgyventi? Ten visiems buvo pakrikę nervai. Ko jie tik nematė, nepatyrė“, – garsiai svarstė L. Guobienė, kuri sakė, kad vežami žmonės kovojo ne tik dėl maisto davinių, bet ir dėl vandens. Jos tėvai taupiai jį gerdavo, pasilikdavo vaikams apiprausti, nes visus buvo apnikusios utėlės.
Sunkumų Žvilauskai neišvengė ir vos atvykę į Novoiljinską, esantį Zaigrajevo rajone, Buriatijoje. Sunkiai susirgo jų nė metukų neturinti dukrytė. Mergaitė ėmė stipriai viduriuoti, net su krauju. Šeima jau manė, kad mažylė neišgyvens. Bet apie tai sužinojo gretimuose barakuose gyvenusi rusė. Ji paruošė žolelių nuoviro ir atnešė M. Žvilauskienei, kad sugirdytų ligoniukei. Moteris bijojo duoti rusės išvirtų žolelių. Ir nors negalėjo susikalbėti, tai suprato ir padėti norėjusi rusė. Ji gurkštelėjo vaistų, įrodydama, kad čia – jokie nuodai. Po truputį Limutė pasveiko. Šiandien moteris sako, kad jei ne ta rusė, šiai dienai jos jau nebūtų tarp gyvųjų. Plungiškė stebisi ir tuo, kaip ta rusė nepabijojo ateiti ir siūlyti savo pagalbą, juk jiems buvo pasakyta, kad atvežami banditai.
Už dainą – į kalėjimą
Plungiškė prisiminė, jog tėvai buvo tikri Lietuvos patriotai. M. Žvilauskienė niekada nekalbėjo rusiškai. Moteris buvo tiek užsispyrusi, kad svetima kalba neprabildavo net žodeliu. Vėliau kaimynės rusės jau ėmė perprasti, ką ji kalba lietuviškai. Tik gimtąja šneka moteris bendravo ir su savo vaikais. Lietuviško rašto savo atžalas ji mokė iš maldaknygių, kurių buvo atsivežusi. Nors rusiškai nekalbėjo, rietaviškė sugebėjo ruses išmokyti kepti vaflius, mielu noru paskolindavo iš Lietuvos atsivežtą vaflinę.
Dar didesnis Lietuvos patriotas buvo pastarosios vyras. Jis nevengdavo pakeiksnoti rusų valdžią ar daina išreikšti ilgesį tėvynei. Tiesa, pastarasis poelgis jam brangiai kainavo. Už tai, kad užtraukė ilgesingą lietuvišką dainą, A. Žvilauskas buvo areštuotas kaip politinis kalinys ir išvežtas į lagerį, kur teko sunkiai dirbti. L.  Guobienė įsitikinusi, jog tėvas buvo išskųstas pačių lietuvių. Juk rusai nesuprato, ką jis dainuoja. Anot moters, daugybė tautiečių taip pakliuvo į kalėjimą. Vien dėl to, kad kažkas norėjo įtikti rusų valdžiai ar gauti lengvesnį darbą. „Prisimenu viena lietuvė mergina rašydavo lietuviškas eiles, kurios dažnai virsdavo dainomis. Lietuviai su didžiuliu malonumu jas dainuodavo. Netrukus mergina buvo uždaryta į kalėjimą. Aišku, kad ir ji buvo įduota tų pačių lietuvių“, – kalbėjo plungiškė.
Iki tėvo arešto, kuris įvyko 1952-aisiais, šeima jau buvo spėjusi prasigyventi. Lentomis apkaltose žeminėse augino kiaulių. Tad bado tikrai kęsti nereikėjo. Šeima rūkė mėsą, pardavinėdavo lašinius. Net rusus išmokė rūkymo paslapčių. Pasak Limutės, jie nieko nemokėjo.
Padėtis pasikeitė šeimos galvą uždarius į kalėjimą. M. Žvilauskienė liko viena su vaikais ir plika basa. Mat viskas buvo konfiskuota. Lyg to būtų per maža, šeima ištremta į taigą. Teko vėl viską pradėti nuo nulio. Tėvui įkliuvus, dėmesio neišvengė ir jo sūnus. Jaunas vaikinas buvo tardomas rusų kareivių, ar tėvas namuose neturi siųstuvo, ar nesiklauso radijo iš Amerikos. Per tardymą jaunuolis buvo žiauriai mušamas. Kada po apklausos jis visas kruvinas grįžo namo, motina neteko amo. Pasakodama apie tai, sunkai tramdė ašaras ir L. Guobienė, kuri sakė, kad brolis tapo mamos ramsčiu, kol nebuvo tėvo. Padėdavo nudirbti įvairius darbus.
Vėl kraustymasis
Mirus Josifui Stalinui – 1953-iaisiais, – iš kalėjimų imta paleisti kalinius. Laisvę atgavo ir A. Žvilauskas. Tuomet šeimos jaunėlei jau buvo metas pradėti lankyti mokyklą. Taigoje, kur jie gyveno, pastarosios nebuvo, tad šeima perkelta į didesnę gyvenvietę.
M. Žvilauskienė savo pirmokėlei pasiuvo gražius rūbelius ir išleido į mokyklą. Limutė iki šiol prisimena, su kokiu susižavėjimu į ją žiūrėjo mokytoja. Ji mergaitę kaip pavyzdį vedžiojo per klases, rodydama, kaip turi atrodyti mokinė. Vėliau M. Žvilauskienės kitos mamos prašė, kad ir jų vaikams ši pasiūtų tokius drabužius. Moteris buvo savamokslė siuvėja, bet su malonumu tai darė.
Grįžęs iš kalėjimo, A. Žvilauskas taip pat įsisuko į darbus. Jis, kaip ir anksčiau, dirbo miške. Vakarais, po darbo, vyras vertėsi iš batsiuvio amato. Šeima pamažu vėl prasigyveno. Dirbo ir vyresnėliai vaikai. Dukra štabeliuodavo rąstus, sūnus dirbo miške. Būdami tremtyje jiedu sukūrė šeimas, susilaukė atžalų.
Minėdavo lietuviškas šventes
Pasakodama apie tremtyje praleistus metus, L. Guobienė prisiminė, jog lietuviai visada paminėdavo tradicines savo šventes. Švęstos ir Kalėdos, ir Velykos. „Mama paruošdavo gausų vaišių stalą, susirinkdavo svečių. Atvydavo ir sediškis klebonas Petras Jasas. Mūsų namuose jis netgi aukodavo šventas Mišias. Viename iš kambarių būdavo pastatytas altorėlis. Kiek pas mus porų sutuokta, kiek vaikų priėmė Pirmosios Komunijos sakramentą“, – kalbėjo tremtį išgyvenusi plungiškė.
Jos atmintyje išlikusi ir kita lietuvių šventė – trėmimo diena. Ją lietuviai pažymėdavo surengdami gražią šventę, su dainomis ir muzika. Taip, anot Limutės, tarsi norėta paerzinti rusų valdžią, parodant, kad tremtis lietuvių nepalaužė.
O kokie šokiai vykdavo… Lietuvaitės sugebėdavo pasisiūti gražiausias sukneles, įmantriai susišukuoti. Vaikinai dėl patinkančios merginos net į muštynes įsiveldavo.
Tremtis – už darbo jėgos išnaudojimą
Į Lietuvą Žvilauskai grįžo 1962-aisiais. Tiesa, jiems nebuvo iškart leista tai padaryti, nes paskui A. Žvilauską vilkosi politinio kalinio šleifas. Norėdamas su šeima grįžti į tėvynę, vyras pasiėmė atostogų ir išvyko į Lietuvą, pasiprašė priimamas pas Justą Paleckį. Šis išklausęs pažadėjo, kad į Rusiją bus išsiųstas nurodymas šeimą paleisti. Būdamas pas pastarąjį, rietaviškis sužinojo ir priežastį, už kurią šeima buvo ištremta. Tada jau buvo galima garsiai apie tai kalbėti. Paaiškėjo, kad Žvilauskai išvežti už darbo jėgos išnaudojimą ir kad namas viršijo pagal žmonių skaičių leistiną kvadratūrą. Darbo jėga jie įvardijo Limutės auklę, prižiūrėjusią mergytę, kol jos mama  – M.  Žvilauskienė – padėdavo batsiuviu dirbusiam vyrui.
Vos tik A. Žvilauskas grįžo pas šeimą, atėjo minėtasis raštas. Tad šeima, dar metus pabuvusi svečioje šalyje, pagaliau išvyko į tėvynę. Kartu pasiėmė ir jaunėlę. Kiti du vaikai su šeimomis grįžo šiek tiek vėliau. Žvilauskai įsikūrė Sedoje (Mažeikių r.). Vyresnioji dukra su šeima – Mažeikiuose, sūnus – Telšiuose, kur iki šiol visi ir gyvena. Limutė išvyko mokytis į Klaipėdą, vėliau sukūrė šeimą ir įsikūrė Plungėje. Su vyru, kurio neteko prieš dešimt metų, moteris užaugino dvi šaunias dukras – Sandrą ir Daivą. Abi, anot Limutės, yra tikros patriotės. Labai domisi šeimos praeitimi.
„Visada ketinau ir labai norėjau su vyru ir vaikais nuvykti į taigą, kurioje prabėgo mano vaikystė. Prisimenu, kad tas vietas palikau verkdama. Į Lietuvą važiavau ašarodama. Neįsivaizdavau, kaip gyvensiu be savo draugų, be mokyklos, be kalnų, miškų, slidžių“, – kalbėjo L.  Guobienė.
Priešingai nei dukra, Žvilauskai džiūgavo grįžę tėvynėn, tačiau jiems nebeteko ilgai pasidžiaugti gimtąja Lietuvos žeme. Abu palaužė širdies ligos. M.  Žvilauskienę kankino ir pakrikę nervai. Kitaip, ko gero, ir būti negalėjo, kai likimas skyrė tokius išbadymus. Pirmasis darbas, kurį šeima atliko vos tik grįžusi, buvo kelionė į Rietavą. Juk buvo smalsu pamatyti, ar tebėra jų namas. Jis stovėjo kuo puikiausiai, tik buvo padidintas, gyveno kelios šeimos. Žvilauskai domėjosi galimybėmis jį atsiimti, tačiau taip ir neatsiėmė. Esą taip greitai neiškraustysi gyventojų. Buvo pasakyta, kad galės iš jų imti nuomą, anksčiau mokėtą valstybei. Ji siekė vos porą rublių, tad šeima pinigų atsisakė. Kompensaciją už prarastą namą jau Lietuvos atgimimo metais atsiėmė Žvilauskų atžalos.

Vienas komentaras

  • Liubov Los:

    Дайва и Сандра! Вы, просто молодцы, что рассказали историю жизни своей мамы на страницах Facebook.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...