„Nuo vaikystės buvau nepalaužiama svajoklė“

1701-2179Taip sakė plungiškių gerai žinoma pedagogė, parodų ir renginių organizatorė bei mūsų krašto tautodailininkų vadovė Jolanta Miltenė, paprašyta prisiminti savo vaikystę. Skuodo rajone esančiame Ylakių miestelyje gimusi moteris pasakojo, jog savyje pulsuojančią menininkės gyslelę pajuto dar vaikystėje. Tiesa, vyresnėse klasėse manė, jog galėtų būti psichologe, tačiau galiausiai šį mokslą sumanė iškeisti į teisės studijas. „Labai gundė psichologijos mokslai ir menai, bet savo meninių gabumų nelaikiau išskirtiniais, tad po 12-os klasių stojau į teisę. Nepavyko, bet patirties ir realaus suvokimo padaugėjo. Po metų įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Čia įgijusi dailės, darbų ir braižybos mokytojo specialybę, grįžau į Plungę, į miestą, kuriame lankiau tuometinę 5-ąją vidurinę“, – prisiminė J. Miltenė ir sutiko „Žemaičio“ skaitytojams papasakoti, kaip jai sekasi suktis trijuose vaidmenyse. Juk ji – ne tik „Babrungo“ pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja, bet ir Plungės kultūros centro parodų ir renginių organizatorė bei Tautodailininkų skyriaus pirmininkė.

– Šiandien mes jus pažįstame kaip žmogų, sėkmingai besisukantį keliose veiklose. Esate itin aktyvi. Papasakokite, kokia buvote vaikystėje. Kaip pasukote menų link?
– Visas vasaras ir atostogas aš praleisdavau pas močiutę kaime, liedama, ravėdama daržus, padėdama per šienapjūtę ir dirbdama kitus panašius darbus. Ko gero, net ir didžiausias svajoklis tokioje veikloje romantikos mažai įžvelgtų. Tik ne aš! Aš nuo vaikystės buvau nepalaužiama svajoklė, romantikos ir visokių įdomybių sugebėdavusi rasti net po piktžolės lapu ar daržo grumste.
Nors gimiau ir augau Skuodo rajone, likimas taip lėmė, kad mokyklą lankyti pradėjau Plungėje. Mokslai man patiko, todėl versti mokytis manęs tikrai nereikėjo. Nestigdavau entuziazmo ir kitokioje veikloje. Buvau aktyvistė visuose renginiuose. Mane galėjai išvysti ir dainuojančią, ir piešiančią. Iš tikrųjų, kai mintimis nusikeliu į tas dienas, prisimenu, jog labai daug piešdavau. Bet tada nesureikšminau savo meninių sugebėjimų. Tiesiog nelaikiau jų išskirtiniais.
Nors gundė mintis studijuoti menus ar psichologiją, baigusi vidurinę užsimojau stoti į teisę. Bet, kaip sakiau, nepavyko. Po metų įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, iš kurio išėjau jau kaip dailės, darbų ir braižybos mokytoja. Nuo 1994-ųjų aš dirbu „Babrungo“ pagrindinėje mokykloje dailės ir technologijų mokytoja.
– Jau kurį laiką, pakeitusi Zafirą Leilionienę, sėkmingai vadovaujate Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus tautodailininkams. Kaip įsisukote į šią „virtuvę“? Galbūt Zafira jus „užsiaugino“ kaip pamainą?
– Iš tikrųjų 2017-ieji man buvo ypatingi metai. Būtent tada aš pradėjau dirbti Plungės kultūros centro parodų ir renginių organizatore. Taip pat stojau prie Plungės tautodailininkų skyriaus „vairo“. Pastaroji veikla man nėra svetima. Dirbdama mokykloje pastebėjau turinti silpnybę senoms lietuviškoms trobelėms. Ėmiau jas piešti, tapyti. Kartu su kolega mokytoju Viktoru Raibužiu mokiniams ėmėme rengti ekskursijas po savo kraštą, mokėme juos suprasti protėvių palikimą, jį vertinti. Būtent dėl to įsitraukiau į liaudies meno studijas, ėmiau gilintis į mūsų tautos simbolius, ženklus. Su tuo stengiausi supažindinti ir savo moksleivius.
Nežinau, kiek mano perteiktų žinių, pasakojimų bei pamatytų vaizdų liko jų galvose, bet manyje lietuvybė ir tautinio palikimo išsaugojimo mintis įaugo giliai.
Tautodailė – gyva per mūsų žmones, kurie kuria lietuviškai, savitai. Užvaldyta šios minties, pati tapau tautodailininke, o vėliau sulaukiau ir darbo pasiūlymo iš Z. Leilionienės. Ji – neeilinis žmogus, labai turtingos patirties. Tad ir aš, pradėjusi dirbti, stengiausi kuo greičiau susipažinti su šio darbo specifika. Turiu prisipažinti, jog ne kartą teko gauti „šalto dušo“ iš situacijų, kai reikia veikti iš karto, ilgai negalvojant.
Pradžia tikrai nebuvo lengva. Nėra lengva ir dabar. Bet jaučiu palaikymą iš daugumos tautodailininkų, galiu su jais pasitarti. Nesvetima man ir pasimokyti iš jų.
– Jei reikėtų trumpai apibūdinti mūsų krašto liaudies meistrus, tautodailininkus, ką apie juos pasakytumėte?
– Plungės rajonas gali didžiuotis savo tautodailininkais ir liaudies kūrėjais, kurių yra daugiau nei aštuonios dešimtys. Jie nuolat gyvena kūrybiniame procese, nuolat kuria. Mane žavi tai, kad jie nors ir bando įtikti europiniam vartotojui (tik dėl pragyvenimo), bet tvirtai išlaiko savitą žemaitiškumą. Turime visą pulką talentingiausių medžio drožėjų ir tapytojų, turime būrį tekstilės meistrų bei audėjų, popieriaus karpymo žinovų, pynėjų (iš vytelių ir žolės) ir kalvių. Žmonės – be galo geri, nuoširdūs, darbštūs, kūrybingi.
Jausčiausi nusidėjusi, jei nepaminėčiau Kultūros centro Audimo klubo, kuriame besisukantis audėjų pulkelis triūsia bent kartą per savaitę. Audžiame takus, takelius, rankšluosčius. Dabar ėmėmės ir tautinio kostiumo. Tikimės, jog pavyks. Vėliau pristatysime savo darbus parodose.
– Ar lengvai pavyksta suderinti visus darbus? Juk daug laiko atima mokykla, o kur dar valandos, praleistos Kultūros centre…
– Darbo ir veiklos tikrai netrūksta. Be daugybės kitų parodų, Kultūros centre per metus rengiamos net kelios tautodailės parodos: ataskaitinė, tautodailininkų jubiliatų darbų, autorinės atskirų tautodailininkų parodos ir tautodailės paroda jaunimui, turiu omeny Stanislovo Riaubos parodą-konkursą. Tiesa, šiais metais tradiciškai pulkelis tautodailininkų savo kūrybą pristatė dar ir Dainų šventėje.
Kiekvienam savo darbui stengiuosi atiduoti visą save. Nenoriu nuskriausti nė vienos srities. Man svarbus tiek mokytojos darbas, tiek tautodailininkų pirmininkės pareigos, tiek parodų bei renginių organizatorės vaidmuo. Bandau suderinti visas veiklas. Nei sunku, nei lengva.
Sakoma, jog įvairių dalykų galima išmokti, o menas – ne kiekvienam. Bet šiandieninėje visuomenėje bei mokykloje svarbiausia ugdymo idėja yra kūrybiškumas. Man, kaip mokytojai, belieka tik sužadinti tą kūrybiškumą vaikuose, o po to – tik spėk kartu su jais… Šis kūrybinis procesas vaikus labai įtraukia, jie nebebijo būti savimi. Kiekvienam malonu jausti, kad jis, darydamas kitaip nei visi, taip pat yra teisus. Tokiu būdu mokomasi gerbti kitokį. Tai – labai svarbu.
– Ne kartą įvairių renginių metu teko girdėti pasisakant jūsų mokinius, kurie nestokoja gražių žodžių jums kaip mokytojai. Kuo jūsų pamokos kitokios? Kuo sudominate jaunąją kartą?
– Esu romantikė, labai empatiška, tad su mokiniais sugebu rasti bendrą kalbą. Jie mane žavi savo originaliomis mintimis, išdykėliškumu. Visada džiaugiuosi tais mokiniais, kurie sugeba patys būti laisvi ir kitiems neprimesti savo požiūrio, kurie neskuba smerkti, kritikuoti. Laikausi nuomonės, jog visi gimstame jau turėdami kažkokį talentą savyje, tik ne visi įsiklausome į save. Dažnai ir visuomenė „lipdo“ iš vaikų tai, ko neva reikia pagal laikmetį, neatsižvelgdama į asmens gabumus. Ir jeigu pats žmogus nemoka už savo idėjas pakovoti, tai greitai būna nukreiptas „kur geriau“.
Aš su tuo nesutinku. Stengiuosi vaikams suteikti daugiau galimybių susipažinti su pasauliu, kad ir tuo, kuris čia, už lango. Kad išmoktų matyti, pajausti, išgirsti… Man patinka mokyti dailės ir kūrybiškumo. Kai žmogus kuria atsipalaidavęs, negalvodamas, kas iš to bus, tai sukuria šedevrus. Ir net ne tai yra svarbiausia. Kur kas svarbiau yra kuriančiojo savijauta. Kūryba yra kaip meditacija, kurios nejauti. Ją pradedi suprasti tik po to, kai atsitrauki nuo darbo ir pamatai jį kitomis akimis. Galbūt su tokiu požiūriu aš ir sudominu jaunąją kartą…
– Dar papasakokite, kaip gimė menų studija „ARTola“?
– Studiją įkūriau pasitarusi su Kultūros centro direktoriumi Romu Matuliu. Plungėje siūloma tikrai daug įvairios veiklos vaikams, o suaugusiesiems mažiau tokio pasirinkimo. Būtent dėl šios priežasties ir gimė „ARTola“, šiuo metu vienijanti virš dvidešimt moterų. Jos atėjo vedamos įvairių tikslų, baimių, įsitikinimų, norėdamos išmokti kažko naujo ar patobulinti jau turimas žinias. Pradedame dirbti vienodai, o rezultatas visoms yra skirtingas, ir tai mane džiugina – vertinu žmonių kūrybinį originalumą, savitumą. Moterys dirba atsidavusios, nuoširdžiai, yra žingeidžios ir savikritiškos. Iš pradžių ne vienai buvo sunku „išlįsti“ iš įsivaizduojamos tiesos rėmų, iš kažkokių per gyvenimą prisirinktų taisyklių. Teko atlikti ne vieną psichologinį piešinį, pačioms išsiaiškinti, kas trukdo laisvai kurti. Pavyko. Dirbame. Esame kaip mazgas. Mokame padėti ir sau, ir kitam patarti. Išsiplėtė mūsų visų supratimas apie save ir pasaulį.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Paroda „Akmens siela“, kurios autorė – Aliona Gordon. Atidarymas jau rugsėjo 7-ąją. Taip pat noriu praplėsti Audimo klubo veiklą: austi tautines liemenes, sijonus ir panašiai. Noriu atvesti mokinius į audyklą ir parodyti audimą gyvai. Noriu suspėti aplankyti visus savo krašto tautodailininkus, pamatyti jų darbą iš arti. Dar daug noriu. Tikiuosi viską sėkmingai įgyvendinti…
– To ir linkime.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...