Lietuvą matė per Plungę

21808-16341Praėjusį šeštadienį Žemaičių dailės muziejuje atidaryta paroda „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Lubys (1938–2011)“. Renginys, tapęs vienu iš XIII tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio akcentų, patvirtino, jog Plungėje šios iškilios asmenybės atminimas gyvas, mat žmonių į renginį susirinko tiek, kad organizatoriams teko skubiai ieškoti daugiau kėdžių. Bet ir tai negelbėjo, mat visi norintieji dalyvauti parodos pristatyme tiesiog netilpo į salę.

Pradėti darbai tęsiami
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro kvarteto muzika, suskambusi renginio pradžioje, akimirksniu nutildė šurmulį, kuris kilo salėje visiems bandant čia rasti sau vietos. Bet dalis susirinkusiųjų taip ir liko stovėti tarpduryje ir vestibiulyje. Žmonių susidomėjimas dar kartą patvirtino, jog iš Plungės kilusio verslininko bei pramonininko, politiko ir visuomenės veikėjo, mecenato B. Lubio veikla jo gimtajame mieste paliko gilų pėdsaką. Maža to, jo pradėti darbai tęsiami. Iki šiol sėkmingai gyvuoja B. Lubio iniciatyva atkurta Plungiškių draugija, o kiekvienos vasaros pabaigoje plungiškius ir miesto svečius džiugina M. Oginskio festivaliai, kurių sumanytojas ir pagrindinis rėmėjas taip pat buvo B. Lubys.
Džiugina ir tai, kad jo šeima iki šiol tęsia šios iškilios asmenybės darbus ir prisideda prie festivalio organizavimo. Be to, B. Lubio dukra Jūratė Žadeikienė su vyru Romualdu buvo pagrindiniai minėtosios parodos rėmėjai. Jie nepraleido progos patys apsilankyti Plungėje ir sudalyvauti parodos atidaryme. Klausydamasi prisiminimų apie savo amžiną atilsį tėtį, J. Žadeikienė ne kartą braukė ašaras, o vėliau nuoširdžiai dėkojo visiems, geru žodžiu jį minėjusiems.
Valstybės interesai – svarbiausi
Dažnas plungiškis B. Lubį žinojo bei iki šiol prisimena kaip „Achemos grupės“ įmonių vadovą ir Plungiškių draugijos prezidentą. Tačiau šios pareigos atspindi tik mažą dalį jo veiklos. Ir visi, kalbėjusieji per parodos atidarymą, šį žmogų minėjo pirmiausia kaip valstybininką, kuris ir į savo verslo reikalus, ir į visuomeninę veiklą žiūrėjo per valstybės prizmę, valstybės gerovę iškėlė aukščiau visko.
Dėl to neatsitiktinai jis tapo Lietuvos Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, o vėliau – ir Ministru Pirmininku. Užvertęs šį savo biografijos puslapį, netrukus atvertė naują, mat sulaukė siūlymo vadovauti Lietuvos pramonininkų konfederacijai (LPK). Kaip sakė dabartinio LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis, B. Lubys į pastarąsias pareigas nesiveržė. Sulaukęs šio pasiūlymo ilgokai svarstė, ar to imtis, tačiau galiausiai apsisprendęs ir sutikęs į darbus kibo labai atsakingai.
„Žinau, kad kiekvienas jo šeštadienis būdavo paskirtas ateinančios savaitės darbams planuoti. Be to, kad vadovavo kelioms dešimtims koncerno įmonių, jis sugebėjo konsoliduoti visą šalies pramonę ir verslą. Nors ir mėgdavo pajuokauti, jog visi pramonininkai yra kaip geniai – labai užsispyrę ir žiūri tik savo reikalų. Vis dėlto, jeigu dėl kokio klausimo kildavo ypač dideli ginčai, jis mėgdavo jį atidėti į šalį ir kaip tikras žemaitis išlaukti, kol pribręs būtinybė imtis sprendimo“, – pasakojo G. Morkis.
Jis prisiminė ir kitą judviejų pažinties pusę – tarptautines misijas: „Mudviem teko daug kur buvoti. Kartu apkeliavome gal pusę pasaulio. Kur tik nuvykdavome, į akis krisdavo didžiulis B. Lubio žingeidumas, domėjimasis viskuo, ką mato aplinkui. Keliaudamas jis viską fiksuodavo, o grįžęs noriai dalindavosi įspūdžiais.“
G. Morkis kalbėjo, kad, jei ne B. Lubio pastangos, Lietuva dabar tikriausiai neturėtų suskystintųjų dujų terminalo, o mūsų šalies energetika vis dar būtų priklausoma nuo kaimyninės Rusijos. Pramonininkas ir politikas nuolat stengėsi stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, rėmė jaunas politines partijas, valstybines institucijas, siekė socialinio dialogo. Jis suprato, kaip visa tai yra svarbu jaunai demokratijai, šaliai, neseniai atkūrusiai savo nepriklausomybę ir žengiančiai pirmuosius netvirtus savarankiškus žingsnius.
„Plunge pasirūpinsiu aš pats“
Kitą B. Lubio būdo bruožą – betarpišką bendravimą ir gebėjimą rasti bendrą kalbą su bet kokio rango žmonėmis, prisiminė Plungiškių draugijos viceprezidentė Genovaitė Žiobakienė. Ji pasakojo, jog viešėdamas savo gimtajame mieste pramonininkas mielai su visais labindavosi, išklausydavo kiekvieną priėjusįjį, kiekvienam norinčiam spausdavo ranką. O ir plungiškiai, pripratę prie šio didžio žmogaus, nebijodavo prieiti ir užkalbinti ar bent paspausti ranką.
„B. Lubys sakydavo, kad Lietuvą mato per Plungę, tad tie procesai, kurie vyksta šalyje, pirmiausia turi prasidėti čia, pas mus“, – sakė G. Žiobakienė. O kraštiečio biografiją pristačiusi Žemaičių dailės muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Danutė Einikienė priminė jo paties fotoalbume „Klasės draugai – visam gyvenimui“ įrašytus žodžius apie Plungę: „Norėčiau čia gimti dar kartą!“
„Tokius žodžius gali ištarti tik žmogus, tiesiog įsimylėjęs gimtinę. O rengiant parodą Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento skyriaus vedėja Angonita Rupšytė prisiminė, jog sykį B. Lubys pasakė, esą kiti gali pasirūpinti visais kitais dalykais, o „Plunge pasirūpinsiu aš pats“, – kalbėjo D. Einikienė.
Fotografijų paroda apima laikotarpį nuo 1946 m. iki 2011-ųjų. Tais metais, netikėtai užgesus gyvybei, Plungės garbės pilietis atgulė amžinojo poilsio savo gimtajame krašte. Parodoje eksponuojamas fotografijas paskolino Prezidento kanceliarijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, koncernas „Achemos grupė“. Taip pat panaudotos nuotraukos iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo, fotografijų albumo „Bronislovas Lubys: fotoalbumas 70-mečio jubiliejui“ bei asmeninių fotografų archyvų.
Parodą Žemaičių dailės muziejuje galima apžiūrėti iki spalio pirmos dienos.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...