Viskas prasidėjo nuo vieno jautraus žmogaus

21808-16529Jau vienuolika metų tveriškiai ir aplinkinių kaimų vaikai turi vietą, į kurią skuba po pamokų ir net atostogų metu. Vietą, kurią dažnas iš jų drąsiai vadina namais. Tai – Tverų dienos centras, kuriam jau devynerius metus sėkmingai vadovauja Violeta Baubkuvienė, vaikų švelniai vadinama teta. Taip jie kreipiasi ir į kitas įstaigos darbuotojas. Anot direktorės, tai jiems suteikia jaukumo. Šilumos ir jaukumo kupina visa įstaiga, apie kurios veiklą bei ją lankančius vaikus „Žemaičiui“ maloniai sutiko papasakoti centro vadovė. Pradėdama pokalbį V. Baubkuvienė sakė, jog viskas prasidėjo nuo vieno jautraus žmogaus.

Vienintelis savivaldybėje
„Iš Klaipėdos į Lopaičius atsikėlusi Judita Grigaliūnienė nuvedė savo vaiką į mokyklą ir pamatė tokį atsumtą berniuką, kurio jai labai pagailo. Net grįžusi namo moteris ilgai nepamiršo mokykloje išvysto vaizdo – liūdno, atstumto, rodos, niekam nereikalingo vaiko. Iš uostamiesčio atvykusi naujakurė ėmė sukti galvą, kaip galėtų jam padėti. Moteris visur domėjosi, visų klausinėjo, tačiau atsakymo ilgai nerado.
Dienos centrai tuo metu didžiuosiuose šalies miestuose jau veikė, tačiau provincijoje apie juos mažai kas buvo žinoma. Judita aplankė ne vieną Dienos centrą, kalbėjosi su jų darbuotojais ir galiausiai nusprendė, kad tokios įstaigos reikia ir Tveruose“, – pasakojo V. Baubkuvienė. Tveruose įsikūręs Dienos centras kol kas yra vienintelis Rietavo savivaldybėje (Rietavo socialinių paslaugų centre veikia vaikų užimtumo grupė).
Nusprendusi įkurti įstaigą, kurios pagrindinė idėja – padėti problemų patiriančioms šeimoms, o svarbiausia – jų vaikams – Judita pirmiausia kreipėsi į Rietavo savivaldybės merą su prašymu suteikti patalpas. Taip Tverų dienos centras įsikūrė ambulatorijai anksčiau priklausiusiose patalpose. Jos, gavus paramą, buvo sutvarkytos ir pritaikytos centro veiklai. Kaip sakė dabartinė įstaigos vadovė, erdves stangtasi sutvarkyti taip, kad jos primintų namus, būtų jaukios ir į jas norėtųsi sugrįžti.
J. Grigaliūnienė tapo pirmąją Tverų dienos centro vadove. Ją vėliau pakeitė Loreta Švaplienė, o pastarąją – V. Baubkuvienė. Ji centro „vairą“ sėkmingai valdo nuo 2009-ųjų. Moteris prisipažino, jog pradžia buvo ypač sunki. Pirmiausia dėl to, kad niekas netikėjo, jog įstaiga išsilaikys ir gyvuos. Abejota ir jos reikalingumu. Buvo daug nepatenkintų žmonių, kurie piktinosi, jog pagalbos ranka vėl tiesiama problematiškoms šeimoms. Sudėtingai iš pradžių buvo sprendžiami ir finansavimo klausimai. Tiesa, ir dabar kyla sunkumų dėl to. Mat kol centrą kasmet pasiekia valstybės pinigai, maždaug porą mėnesių jis negali normaliai veikti, nes paprasčiausiai nėra lėšų.
Džiaugiasi surizikavusi
Pasiteiravus, kaip įsisuko į Dienos centro veiklą, V. Baubkuvienė atsiduso ir ėmė pasakoti, kad iš pradžių labai dvejojo. Mat tuo metu, kai įstaiga ieškojo naujo vadovo, Rietave gyvenusi ir iki šiol gyvenanti moteris turėjo gana gerai apmokamą darbą laikraščio redakcijoje.
„Ta pati Judita į redakciją atnešė skelbimą, kad centrui reikalinga direktorė. Aš tuo metu neakivaizdžiai studijavau socialinę pedagogiką. Pagalvojau, kad toks darbas atitiktų mano specialybę, tačiau labai dvejojojau. Juk įstaiga veikė vos porą metų. Visai neaiškus buvo jos tolimesnis likimas. Tad Juditai pasakiau, kad į mane kreiptųsi tik tuo atveju, jei nieko kito nepavyktų rasti. Ne ilgai trukus sulaukiau skambučio su pasiūlymu. Surizikavau. Šiandien dėl to labai džiaugiuosi. Man patinka mano darbas, patinka dirbti su vaikais“, – su didžiuliu entuziazmu kalbėjo vadovė.
Kasdien iš Rietavo į Tverus skubanti moteris sakė, kad šis darbas – artimas ir jos kolegėms: užimtumo paslaugų specialistei Vaidai Griciuvienei bei socialinio pedagogo padėjėjai Vilijai Grabauskienei. Dirbdamos su vaikais, kurie ne visada yra paklusnūs ir gerai išauklėti, jos negaili nei savo laiko, nei kantrybės. Vadovė pasidžiaugė, kad ir visuomenė šiandien centrą jau priima teigiamai, atsiranda norinčiųjų paremti. Tai kokį atliekamą baldą padovanoja, tai kanceliarinėmis priemonėmis aprūpina ar kokį kitą reikalingą daiktelį atneša.
Pirmaisiais centro gyvavimo metais situacija esą buvusi daug liūdnesnė. Žmonės neigiamai vertino tiek įstaigos veiklą, tiek ją lanaknčius vaikus – visas bėdas ir nelaimes „nurašydavo“ jiems. „Jei kas sulūždavo, būdavo kalti centro vaikai, jei kas dingdavo – taip pat jie. Dabar požiūris iš esmės pasikeitė. Tos pačios kaimynės, kurios iš pradžių vaikus bardavo už vaikiškas jų išdaigas, šiandien juos palepina ir obuoliais, ir uogiene ar kokiu kitu skanėstu“, – pasidžiaugė direktorė.
„Namo važiuodavau su ašaromis“
Pasakodama apie savo darbo Tverų dienos centre pradžią, V. Baubkuvienė su jauduliu prisiminė ir pirmąsias emocijas, užplūdusias išvydus vaikus iš sunkiai besiverčiančių šeimų: „Įsikūrus centrui, pagrindiniai jo lankytojai buvo vaikai iš problematiškų šeimų. Kaip skaudu būdavo matyti juos išalkusius, nesipraususius, atstumtus. Rodės, širdis iššoks iš krūtinės. Į automobilį važiuoti namo įsėsdavau su ašaromis. Norėjosi visus tuos vaikus susisodinti į mašiną ir vežtis namo, apsupti juos rūpesčiu, dėmesiu, meile. Net ėmiau abejoti savo pasirinkimu, maniau, man bus per sunku kasdien matyti tokius vaizdus. Bet palaipsniui susitaikiau. Supratau, kad neįmanoma visų išgelbėti, kad tik galiu bandyti jiems padėti. Taip po truputį išmokau ramiau reaguoti, ne sielotis dėl vaikų, o jiems padėti.“
Kad centre gali sulaukti pagalbos, paguodos, kad čia gali būti išklausyti, netruko suprasti ir patys vaikai. Tad vos tik radę laisvesnę minutę skubėdavo į įstaigą, kur laukdavo juos suprasti, o ne barti norinčios darbuotojos. Taip yra ir šiandien. Anot vadovės, kartais vaikai į centrą užbėga tik trumpam, kad ir pasisveikinti. „Mes juos maloniai sutinkame, kelionei į namus dar kokį sausainį įduodame“, – sakė ji ir džiaugėsi, kad vaikams centre patinka. Per atostogas jie čia net draugų atsiveda, kad parodytų, kaip čia smagu. Direktorė prisipažino, jog yra sulaukusi tokių žodžių, kad čia, centre, jiems geriau nei namuose. „Iš pradžių tarsi ir paglosto savimeilę. Supranti, jog ne veltui save dalini, tačiau tą pačią akimirką suvoki, kad turėtų būti atvirkščiai, kad namuose jiems turėtų būti geriausia“, – pokalbį tęsė vadovė.
Pasak jos, centrą lankantiems vaikams labiausiai trūksta paprasčiausio dėmesio. „Prisimenu, kartą vienas berniukas atbėgo po pamokų ir skundėsi, jog labai skauda galvą. Mes jį paguldėme į lovą. Net arbatos ir maisto į lovą atnešėme. Buvo matyti, kad tas rūpestis jam labai patinka, kad jis mėgaujasi dėmesiu, skirtu būtent jam. Kitą dieną jis vėl atskubėjo į centrą su tais pačiais nusiskundimais. Supratome, kad jam vėl norisi užuojautos, nori, kad juo pasirūpintume“, – maloniais prisiminimais dalijosi direktorė.
Pagrindinė centro darbuotojų užduotis – išmokyti vaikus elementaraus bendravimo, higienos ir kitų gyvenime svarbių dalykų, todėl visos džiaugiasi matydamos, kaip šie ima sveikintis ir atsisveikinti, įpranta padėkoti, išmoksta savimi pasirūpinti. Vaikai čia mokomi ir namų ruošos darbų, gauna nemokamą maitinimą, lanko būrelius, kurių yra net penki, ramiai ruošia namų darbus. Mergaitės noriai gamina. Gardžiu obuolių pyragu jos vaišino ir žurnalistus.
Jaučiasi kaip namuose
Ir patys vaikai džiaugėsi, jog turi vietą, į kurią noriai skuba po pamokų, per atostogas ar šiaip vos tik radę laisvą minutę. Visi šaukė, kad jiems čia smagu, gera, jauku. Direktorės teigimu, drąsiai į centrą užsuka ir vaikų mamos. Jos nebijo parašyti pagalbos ar šiaip pasikalbėti apie užklupusias problemas.
Mamos kviečiamos centre paminėti ir vaikų gimtadienius bei kitas šventes. Darbuotojos leidžia čia ir pyragų išsikepti, kad moterys galėtų deramai atšvęsti savo atžalų gimtadienius.
„Mes tikrai esame reikalingi. Ir labai džiaugiamės, jog pagaliau tai supranta ir visuomenė. Smagu, kad Savivaldybė mus noriai remia. Kad esame svarbūs, mums pasako ir buvę centro lankytojai, kuriems pavyko atsistoti ant kojų ir pradėti normalų gyvenimą. Yra ne vienas pavyzdys, kuriuo galima pasidžiaugti. Širdžiai gera, kai matai, kad vaikams pavyko išsivaduoti iš užburto rato, kuriame sukosi ne itin pavyzdingą gyvenimą kuriantys tėvai“, – atsisveikindama sakė V. Baubkuvienė.

Vienas komentaras

  • Birutė:

    Šaunuolė mano vaikystės, jaunystės draugė. Didelės tau sėkmės ir tavo vaikams kuriuo globoji ir rūpinies jų užimtumu.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...