Iš emigracijos – su mintimis apie ūkį

L1809-16585Grįžti į Lietuvą, senelių žemėje įsteigti ūkį, imtis gyvulininkystės ir bandyti iš to pragyventi – tokių minčių genamas emigrantas Rimvydas Šimkus kartu su šeima parvyko iš Danijos. Tai buvo prieš trejus metus. Dabar 33 metų vyras džiaugiasi – tai, ką planavo, įgyvendino – grįžo, ūkininkauja ir iš to gyvena. Jo ūkis, kurio ganyklose žolę rupšnoja 56 limuzinų veislės galvijai, – šalia Jogaudų esančiame Lazdenių kaime. Vienkiemyje, kuriame visą gyvenimą praleido jo senelis, kur užaugo tėtis.

Traukė dideli miestai
Rimvydas neslepia, kad prieš pradėdamas ūkininkauti apie kaimo reikalus menkai teišmanė. Tiesa, vasaromis nuvažiuodavo pas močiutes, talkindavo joms, bet į ūkio darbus pernelyg nesigilindavo. „Padėdavau šienauti, karvę iš ganyklos parvesti, dar kažką, – smagiai pasakojo jaunas vyras. – Dariau tai, ko paprašydavo, bet tikrai nebuvau prie to priaugęs, man tai mažai terūpėjo. Bet vėliau mano gyvenime viskas dėliojosi taip, lyg pats likimas būtų atvedęs į  šią veiklą.“
Jaunasis ūkininkas gimė ir augo Mažeikiuose. Juokauja esąs maišytas, nes tėtis – žemaitis, o mama – suvalkietė. „Žmoną ėmiau iš Šiaulių, bet, kaip vėliau paaiškėjo, jos šaknys taip pat čia – tėvas kilęs iš šalia Žemaičių Kalvarijos esančio Rotinėnų kaimo“, – šypsojosi Rimvydas.
Baigęs vidurinę, R. Šimkus išvyko į Kauną, tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete studijavo ekonomiką. „Norėjau studijuoti ekonomiką, bet kaip į mano sąrašą pateko tas universitetas, nežinau. Įtariu, jog nuo klasiokės nusirašiau, kur stoti. Taigi jau po vidurinės patekau į žemdirbišką universitetą, nors mano specialybė su žemdirbyste nelabai buvo susijusi“, – prisiminimais dalijosi Rimvydas.
Baigęs mokslus jis grįžo į Mažeikius ir įsidarbino turto vertintoju. Darbas buvo ir įdomus, ir gerai apmokamas. Be to, per jį ir su būsimąja žmona Renata, kuri tokia pat veikla užsiėmė Šiauliuose, susipažino. Tačiau vaikinui norėjosi kažko kito, kažko daugiau, traukė dideli miestai.
Visur gerai, bet…
Ieškodamas savęs, Rimvydas emigravo. Iš pradžių vienas, bet netrukus ir žmona pasekė jo keliu. Pradėjo nuo Jungtinės Karalystės sostinės, vėliau persikėlė į Daniją.
Pasak jauno vyro, skandinavų valstybės – beveik nepriekaištingos. Pirmiausia, jos saugios – ir fiziniu, ir finansiniu, ir socialiniu aspektu. Ten daugiau pinigų ir viskas kur kas lengviau – netenka jaudintis, kai reikia pirkti žieminius batus, striukę ar naujas padangas automobiliui, nes lėšų tam tikrai pakanka. O čia visa tai – jau brangu.
„Skandinavų santvarka – viliojanti, bet šalta. Vietiniai tavęs neignoruoja, bet ir nedraugauja. Ten kai kas patiko, bet kai kas ir  nepatiko, tad galų gale padarėm tradicinę išvadą, jog visur gerai, bet Lietuvoje – geriausia“, – pasakojo buvęs emigrantas. Tiesa, į Lietuvą Šimkai grįžo ne tik užsidirbę pinigų, bet ir su idėja – pradėti ūkininkauti.
Pradėjo nuo 20-ies telyčių ir buliaus
Kaip sakė jaunas vyras, jo seneliai turėjo 30 hektarų žemės. Seneliui mirus, ji liko močiutei ir keturiems jos vaikams. Kadangi viena teta žemę panoro parduoti, Rimvydas nusprendė ją nusipirkti. „Užsienyje uždirbtus pinigus norėjom investuoti. Tad ir sumanėm įsigyti tetai priklausiusią žemės dalį. Nuo to viskas ir prasidėjo. Be to, ir tėvas, ir močiutė ragino tapti ūkininkais. Taip ir pradėjo ta mintis rutuliotis“, – sumanymo gimimą prisiminė Rimvydas.
Jaunos šeimos norą ūkininkauti pakurstė ir Joniškyje gyvenantys bei stambų ūkį turintys artimi tėvų draugai. „Jie daug pasakojo apie ūkininkavimą, noriai dalijosi patirtimi. Be to, matėme, kad jų veikla pelninga, kad šeima pasiturinčiai gyvena. Tada mums atrodė – nusipirksim galvijų, užauginsim juos, parduosim mėsą ir skaičiuosim pinigus, bet… Realybė buvo visiškai kitokia“, – juokėsi ūkininkas.
Buvo ir dar vienas Šimkams apsispręsti padėjęs dalykas. Europos Sąjunga pradėjo remti mėsinių galvijų augintojus, tad šeima nutarė: rašys verslo planą, prašys europinės paramos ir, žinoma, investuos savo pinigus. Nuo ko viską pradėjo? Ogi nuo tvorų – kad galvijai neišsilakstytų. O jų išsyk įsigijo nemenką bandą – 20 telyčių ir bulių. Po metų – dar penkias. Visi galvijai – mėsinių limuzinų veislės.
Šiuo metu Rimvydo bandoje – 56 galvos. Ūkio pasididžiavi-mas – iš vieno veislyno perpirktas puikios genetikos bulius, kurį ankstesni šeimininkai buvo įsigiję per aukcioną Prancūzijoje. Be jo, yra karvių, telyčių, buliukų, veršelių. Limuzinų veislės galvijai – vieni agresyvesnių, tokie, kurie nesiduoda glostomi. „Šiuos gyvulius reikia gerbti, laikytis tam tikro atstumo. Ypač jei karvė – su jaunikliu arba jautukas rujoja. Tuomet nežinai, kas jiems gali šauti į galvą. Bet, nepaisant visko, man limuzinai – patys gražiausi“, – didžiuodamasis sakė ūkininkas.
Beje, šie galvijai, kaip pasakojo Rimvydas, – ne tik gražūs, bet ir protingi, gyvenantys pagal savo taisykles, turintys hierarchiją. „Štai ta kreivaragė karvė – visų vadė, o ana – antroji po jos. Stebėti ir analizuoti jų elgseną – labai įdomu. Šie galvijai turi stiprų bandos jausmą, sunkiai įsileidžia naujus – iškart parodo, kas čia svarbiausias“, – ūkininkas entuziaztingai kalbėjo apie savo augintinius.
Kiekviena diena – kaip nuotykis
R. Šimkus pripažįsta, kad per trejus ūkininkavimo metus buvo visko. Ir kaip nebus, jei jaunasis ūkininkas – tik, kaip pats juokauja, karvę nuo arklio atskirti gebėjęs miesto vaikas. Kiekviena diena jam buvusi lyg nuotykis – kupina pažinimo, naujovių ir patirties. Laimei, kad vis atsirasdavo žmonių, kurie noriai patardavo, pamokindavo, dalijosi savo žiniomis. Pagelbėjo ir tėvai, ir veterinarijos gydytojas Juozas Labeikis, ir gyvulius jam parduodavę kiti ūkininkai, ir buvę studijų draugai. Tad iš visų situacijų, kad ir kokios sudėtingos jos būdavo, jaunas vyras išsikapanodavo.
Rimvydui teko ir sunkių gimdymų priimti, ir susirgusius gyvulius gydyti, ir nuo šeštos ryto iki vidurnakčio praleisti traktoriuje. Vyras pripažįsta: „Taip, būna tokių momentų, kai supykstu, susinervinu, noriu viską mesti. Bet tai – trumpam. Praeina pusdienis, ir aš jau galvoju apie savo gyvulius: kaip tas jauniklis laikosi, ar ana karvė dar neatsivedė, ar naujokė telyčia prie bandos pritapo? Dabar kone kiekvieną savo galviją jau atpažįstu. Jie – mano gyvenimo dalis. Nežinau, ar aš tarp tų karvių ir pasensiu, bet šiuo metu esu patenkintas savo veikla. Daug metų nenutuokiau, ko noriu, ko griebtis, o dabar jaučiuosi esąs savo vietoje.“
Batsiuvys be batų
Renata ir Rimvydas Šimkai bei jų trejų metukų dukrytė Urtė įsikūrę Plungėje. Iš pradžių ketino ūkininkauti abu, bet paskui planus pakeitė: Renata įsidarbino mieste, o Rimvydas kasdien važinėja į Lazdenius. „Darbas prie galvijų – nemoteriškas, pernelyg sunkus. Tad žmona susirado darbą Plungėje – dirba vienos įmonės administratore. Bet ji man daug padeda reklamuojant ir parduodant produkciją“, – pasakojo ūkininkas.
Pasidomėjus, kaip jautiena realizuojama, vyras papasakojo, kad užauginti galvijai išvežami į Skaudvilėje esančią skerdyklą. Iš ten ūkininkas pasiima jau supakuotą mėsą ir išvežioja ją užsakovams. Rimvydas sakė manęs, kad gana brangią mėsą bus sunku parduoti, kad teks vežti ją į turgų. „Turiu pripažinti, kad neįvertinome feisbuko galimybių – vos tik ten pasiskelbėme, pirkėjų bemat atsirado. Be to, įsitikinome, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Dauguma mūsų klientų – jaunos šeimos. Jos gana pasiturinčios, bet kartu ir išrankios, tad produkcija turi būti aukščiausios kokybės“, – neslėpė Rimvydas.
O kaip patys – ar dar valgo kiaulieną ir vištieną, ar tik savąją jautieną? Pasak Rimvydo, šiuo atveju galioja taisyklė: batsiuvys be batų. Taip ir jie – kadangi produkcija užsakoma iš anksto, patiems mėsytės dažniausiai nebelieka. O jei lieka? Tada kepa kepsnius, troškina greitpuodyje, daro „burgerius“. Jei pritrūksta fantazijos, kreipiasi į draugus – profesionalius virėjus, ir šie visada pataria, ką dar skanaus bei įdomaus iš jautienos galima pagaminti. O patiekalų iš jos tikrai daug, svarbu mokėti juos paruošti, o ruošiant nepagailėti meilės.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...