Tarp festivalio renginių – ir diskusijos bendruomeniškumo tema

L1809-16628Rugsėjo viduryje kuliškiai ir miestelio svečiai mėgavosi antrojo „Sofijos festivalio“ renginiais. Kuliuose kurį laiką gyvenusiai rašytojai ir visuomenės veikėjai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei dedikuotas festivalis vyko tris dienas. Šiemet jis praplėstas – be muzikos, kino, teatro renginių įtrauktas ir diskusijų forumas „Kaip istoriją atverti dabarčiai: kultūros paveldas Kuliuose“. Jo metu susirinkusieji kalbėjo apie miestelio praeitį ir dabartį, apie tai, ką kuliškiai gali padaryt dėl savęs, kaip atgaivinti savo kraštą, kaip bendruomenės poreikiams galėtų pasitarnauti bažnyčiai priklausantys pastatai, parkas ir kiti objektai.

Ką galime padaryti dėl savęs?
„Sofijos festivalio“ organizatoriai – prieš kelerius metus Kuliuose apsigyvenęs kino ir teatro aktorius, režisierius Valentinas Masalskis ir jo žmona Raimonda Masalskienė, jiems talkina Kulių krašto bendruomenės „Alantas“ aktyvistės Agnė Alčauskienė ir Daivutė Petrauskienė, Kultūros centro direktorė Mirga Gulbinskienė. Jiems ir kilo idėja praplėsti šiųmetinio festivalio veiklų lauką, įtraukiant diskusijų forumą kuliškių bendruomenei ypač aktualia tema. Ją vesti pakviestas žurnalistas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
„Pastaruoju metu labai akcentuojama, kad regionai nyksta. Reaguodami į tai ir siūlome šią diskusiją – kad pakalbėtume, ką galime padaryti dėl savęs, ko turime imtis, kad su turimais resursais nuveiktume keliskart daugiau ir nepasuktume tuo nykstančių regionų keliu“, – diskusiją pradėjo R. Masalskienė. Pasak jos, visuomenė yra nepatenkinta tuo, kad žmonės yra susvetimėję, kad nebebendrauja. „Tačiau tai mes galime greitai pakeisti. Bent jau savo bendruomenėje. Nereikia nei investicijų, nei kažkokių planavimo dokumentų. Reikia tik vieno – žmonių, kurie bendrautų ir nelauktų, kol kažkas sudėlios jų veiklas“, – kalbėjo R.  Masalskienė.
Susivienijus galima daug nuveikti
Pasisakyti pakviestas Kulių Šv. vyskupo Stanislovo parapijos administratorius, kunigas Arvydas Mačiulis, kalbėdamas apie galimybes bendruomenės labui panaudoti bažnyčiai priklausančius miestelio centre esančius pastatus, minėjo: „Tie statiniai priklauso ne man, bet parapijai. O parapija esame kiekvienas iš mūsų. Žinia, sutvarkyti pastatus, kurie įtraukti į paveldo sąrašą, nėra paprasta, bet viską lemia mūsų pačių iniciatyva.“
A. Mačiulis kuliškiams priminė, kad bažnyčios konsekracijos jubiliejus bus švenčiamas rugsėjo 29-ąją. Kunigas pasidžiaugė, kad buvusi ilgametė Kulių gimnazijos direktorė istorikė Zuzana Jankevičienė ėmėsi visko, kas susiję su istorija, M. Gulbinskienė pasirūpins vadinamųjų „kantičkų“ giedojimu, yra grojančiųjų kanklėmis. Taigi, visiems susitelkus, puikią šventę galima padaryti.
„Taip ir su pastatais. Jei susivienysime, galime padaryti taip, kad jie tarnautų bendruomenei. Jei ne, paliksime juos laiko valiai. O vienybės kuliškiams netrūksta, juolab kad į miestelį atėjo naujos pajėgos – turiu omenyje Raimondą ir Valentiną. Norėti yra viena, o dirbti yra kita. Taip ir su manim – jūs galite priversti mane dirbti, o galite leisti tinginiauti. Na, o šis festivalis ir konferencija, manau, ir yra tam, kad pasidalintume įžvalgomis ir pagaliau kibtume į darbus“, – kalbėjo kunigas.
Kitąmet miesteliui – 230 metų
Buvusi gimnazijos direktorė Z. Jankevičienė diskusijų forumo dalyvius sužavėjo smagiu pranešimu ne tik apie miestelio praeitį, bet ir apie ateities galimybes. Ji susirinkusiesiems priminė, kad Kuliai, kaip Ceklio žemei priklausanti vietovė, pirmąkart paminėti 1253 metais, o kaip miestelis – 1789-aisiais. Taigi šiemet – bažnyčios konsekracijos 100-metis, o kitąmet  – miestelio 230 metų sukaktis. „Mes ne Žemaičių Kalvarija, ne Tverai, gyvuojantys kur kas daugiau šimtmečių, bet savo istoriją jau turim. Ir galim ja didžiuotis, parodyti kitiems. Juolab kad 2019-aisiais būsim Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“, – kalbėjo Z. Jankevičienė.
Tiesa, senasis miestelio pavadinimas – ne Kuliai, o Kūliai. „Matau, kad kai kurie iš jūsų jau juokiasi iš mūsų pavadinimo, bet kūlis senovės žemaičiui reiškė akmenį. Taigi pavadinimas kildinamas nuo akmens, nors per vieną seminarą buvau pristatyta kaip Kuilių mokyklos direktorė“,  – juokavo istorikė.
Pasak jos, kuliškiai ne be reikalo – akmeniniai. Nes ir pakrikštyti jie ne 1413-aisiais, kaip visi žemaičiai, o tik 1417-aisiais. Tiesa, rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad kai kurie krikštijosi ne vieną, o du kartus – ir Minijoje, ir Lekemėje. Žinoma, ne dėl to, kad norėjo tapti uolesniais katalikais, o dėl dovanų. Mat kiekvienas pasikrikštijęs gaudavo ilgus baltus vilnonius marškinius.
Nors ir apsikrikštijo, katalikybę kuliškiai įsileido negreit. Pirmoji koplyčia čia pastatyta tik 1644 metais, o pirmasis klebonas – jėzuitas Antanas Rinkevičius – čia atvyko tik 1764-aisiais. „Matot, kiek laiko prireikė, kol šie akmeniniai žemaičiai tapo tikraisiais katalikais!“ – nuostaba dalijosi buvusi direktorė. Beje, kuliškiams ji priminė, kad pirmasis klebonas buvo ypatinga asmenybė – Peterburge architektūros mokęsis, Vilniuje ir Varšuvoje teologiją studijavęs bei dar ir filosofijos mokslų krimtęs žmogus.
Tų laikų parapija buvo išties įstabi – jai priklausė 26 kaimai, bažnyčia turėjo 26 valakus žemės Kuliuose ir dar vieną Didžiuosiuose Mostaičiuose. Klebono siekis buvo pavyzdinė klebonija, tad jis ėmėsi statybų. Kuliuose išaugo vadinamieji baltieji ir raudonieji mūrai, iki šiol tebestovintys miestelio centre, bet netvarkomi ir menkai tenaudojami. „Ant vieno iš tų pastatų yra pažymėta data – 1780-ieji. Dar nurodyta, kad jis statytas iš vietinių nedegių plytų, kurioms gaminti naudotas liesas pienas ir kiaušinių baltymai“, – pasakojo Z. Jankevičienė.
Kulių parapija klestėjo ne tik A. Rinkevičiaus, bet ir vėlesniais laikais. Pavyzdžiui, 1900-aisiais čia dirbo net penki kunigai: du altaristai, vikaras, pagrindinis kunigas ir klebonas. Žinoma, negalima pamiršti ir to, kad 1898–1901 metais čia gyveno rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kuliai namais buvo tapę ir S. Kymantaitei-Čiurlionienei. Čia veikė slapta spaustuvė, buvo leidžiama spauda, suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.
Kuliai – puiki vieta gyventi
Bažnyčiai priklausantys pastatai, kuriuos bendruomenė norėtų atgaivinti, šiuo metu menkai naudojami. Viename iš jų įsikūręs kraštotyros muziejus, tačiau vietos juose yra ir veiklų galėtų būti kur kas daugiau. Pasak Z.  Jankevičienės, per pastaruosius metus statinių įveiklinimo klausimu jai teko bendrauti ir su vyskupais, ir su kunigais. Tačiau atsakymo – kas tų pastatų laukia, ką su jais žadama daryti – taip ir neišgirdo.
Istorikė įsitikinusi: Kuliai, kuriuose ji pati praleido ne vieną dešimtmetį, – puiki vieta gyventi. „Kai manęs klausia, kaip aš galėjau visą amžių praleisti tokiame miestelyje, aš atsakau, kad tam buvo ir yra daugybė priežasčių. O kuo blogi Kuliai? Juk esame patogioje vietoje, turime du priemiesčius – Klaipėdą ir Plungę, nėra bedarbių, jaučiamės saugūs (net trobų nerakinam!), turim stiprią gimnaziją, o ir mūsų pensininkai gyvenimu nesiskundžia“, – smagiai kalbėjo Z. Jankevičienė.
Ji dar pasidžiaugė, kad Kuliuose atsiranda ir jaunesnių žmonių, kad grįžta išvykusieji, atvyksta naujokų. „Svarbu, kad visi susigyventų. Tiesa, mūsų bendravimas – jau miestietiškas. Laimei, kad tokį paprastą, kaimišką bendravimą mums bando sugrąžinti į Kulius atvykęs ir pernai pirmąkart į kaimynų sueigą mus pakvietęs Valentinas. Šiemet jau girdim, kad ir kitos gatvės kažką ruošiasi daryti. Vadinasi, susibendraujam“, – kalbėjo buvusi direktorė.
Diskusijų forume pasisakė ir iš sostinės atvykęs urbanistas Martynas Marozas, ir pasakojimų ciklą „100 Lietuvų“ rengiantis M. Nastaravičius, ir R. bei V. Masalskiai, ir kiti renginio dalyviai. „Valdžia turi ne tik statyti stadionus ar baseinus, bet ir stengtis, kad žmonės būtų laimingi. O laimingi esame tada, kai bendraujame, kai vieni su kitais dalijamės, kai nesame viens kitam vilkais. Džiaugiuosi Kuliais, kurie, ką bepasiūlau, viską priima. Mūsų sąmonė turi keistis  – turime būti vieni kitiems jautresni, drąsiau bendrauti, dažniau rinktis krūvon“, – viltingai kalbėjo V. Masalskis.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...