Plungėje ir Kuliuose – Atminimo akmenys žydams

L1809-16644Rugsėjo 24-ąją Plungėje ir Kuliuose atidengtos trys į šaligatvio grindinį įmontuotos lentelės – Atminimo akmenys, skirti čia gyvenusių žydų tautybės žmonėms įamžinti ir pagerbti. Plungėje, Rietavo gatvėje ir Laisvės alėjoje, esantys Atminimo akmenys dedikuoti Mendeliui Rilui ir Mašai Rolnikaitei, Kuliuose, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, ant auksu blizgančios lentelės išgraviruoti Etos Odesaitės vardas ir pavardė.

Atminimo akmenys – mokytojų idėja
Šių metų pradžioje Plungės Senamiesčio mokyklos bei „Saulės“ ir Kulių gimnazijų mokytojai Rūta Paulikienė, Jolanta Mažuknė, Vilhelma Kaktienė ir Kazys Gerasimavičius dalyvavo Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) surengtame seminare, iš kurio grįžo su idėja – prisijungti prie meninio Atminimo akmenų projekto ir Plungėje bei Kuliuose įamžinti čia gyvenusių žydų atminimą.
Per keletą mėnesių idėja tapo kūnu – į Plungę ir Kulius atkeliavo Berlyne pagaminti standartiniai atminties ženklai. Pirmadienį jie įmontuoti į šaligatvius ties namais, kuriuose gyveno ir dirbo minėtieji žmonės. Atminimo akmenų atidengimo ceremonijoje, be iniciatorių, dalyvavo Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Bagužis, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis, Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Simona Gaidytė, daug metų Plungės žydų istorija besidominti mokytoja, ilgametė „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro vadovė J. Mažuknė ir Plungės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Paulauskaitė, M. Rilo proanūkis Eugenijus Bunka, moksleiviai ir kiti.
Atidengiant akmenį, įmontuotą šaligatvio grindinyje ties Rietavo gatvės 23-iuoju namu, čia gyvenusio M. Rilo proanūkis E. Bunka kalbėjo: „Mūsų giminė Plungėje gyveno 400 metų. Šioje vietoje buvo įsikūręs mano tėvo bočius ir babūnė. Taip jau išėjo, kad jiedu žuvo ne čia, ne kartu su kitais Plungės žydais, o Skaudvilėje, kur lankė savo dukrą. Ten jiedu ir liko: bočius su Skaudvilės vyrais vienoje kelio pusėje, babūnė su moterimis – kitoje“, – jautrią istoriją pasakojo E. Bunka.
Susijaudinimo neslėpė ir LŽTC atstovė S. Gaidytė: „Mes stovime ne prie Atminimo akmens, o prie konkretaus žmogaus, jo šeimos ar net visos giminės istorijos. Kaskart, kai atidengiam atminties ženklus, suspaudžia širdį, kaskart iš naujo ir iš naujo permąstau anų laikų įvykius. Ir noriu, kad daugiau tai niekada nepasikartotų.“
Laisvės alėjoje Atminimo akmuo atidengtas ties 11-uoju namu, kuriame augo M. Rolnikaitė, o Kuliuose – ties J. Tumo-Vaižganto gatvės 11-uoju namu, kur gyveno E. Odesaitė.
Pasaulyje – 60 tūkstančių tokių ženklų
Kaip nurodoma LŽTC interneto svetainėje, Atminimo akmenys – tai šaligatviuose ar gatvių grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas. Šiuo metu pasaulyje tokių akmenų – jau daugiau nei 60 tūkstančių. Tai didžiausias pasaulyje memorialinis muziejus po atviru dangumi.
Atminimo akmenys išvežtuosius į koncentracijos stovyklas, sušaudytus masinių žudynių vietose, nukankintus kalėjimuose ar kitaip nukentėjusius per Holokaustą simboliškai grąžina į miestų ir miestelių, kuriuose jie gyveno, mokėsi ar dirbo, erdves. Taip primenama, kad nukentėjo ne abstraktūs skaičiai, bet konkretūs žmonės.
Pirmoji tokia lentelė buvo įrengta 1992 m. Kiolno mieste, Vokietijoje. Atminimo akmenų idėjos autorius, menininkas Gunteris Demnigas ant jos išgraviravo vadinamojo Aušvico nutarimo eilutes, kuriomis SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris įsakė pradėti Vokietijos teritorijoje gyvenusių romų deportaciją į Aušvico koncentracijos stovyklą. Po dvejų metų menininkas išgraviravo pirmąsias plokšteles konkretiems žmonėms, užrašydamas vardus ir pavardes, gimimo bei mirties metus ir žūties vietą.
Šiuo metu Atminimo akmenų galima rasti daugiau kaip dvidešimtyje valstybių. Pirmuosius Lietuvoje įmontavo Lietuvos žmogaus teisių centras. Iš viso jų mūsų šalyje yra 24: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Ukmergėje, o nuo šiol jau – ir Plungėje bei Kuliuose. Beje, kuliškiai žydų atminimą pagerbė dar ir memorialine lenta, kuri pritvirtinta prie namo, 1941-aisiais paversto getu.
Penkių vaikų tėvas
LŽTC svetainėje nurodoma, kad 1875 metais gimęs M. Rilas nužudytas 1941-aisiais Skaudvilėje. Kaip rašė Plungėje gyvenęs jo anūkas a. a. Jakovas Bunka, senelis iš motinos pusės M. Rilas gydydavo vadinamąja rože sirgusius ligonius, nes gydytojai prieš ją tuo metu buvo bejėgiai.
Pas J. Bunkos senelį, kurį dabar vadintume ekstrasensu, ateidavo ir atvažiuodavo ne tik žydai, bet ir žemaičiai iš Plungės bei tolimesnių kaimų, miestelių. Į stiklinę jis įpildavo vandens arba, jei ligonis atsinešdavo, limonado, eidavo į kitą kambarį, nes savo užkalbėjimą laikė paslaptyje, kažką murmėdamas dešinės rankos rodomuoju pirštu keletą minučių vedžiodavo aplink stiklinę. Baigęs užkalbėjimą, atnešdavo pacientui, liepdavo gerti po šaukštelį kelis kartus per dieną.
Iš anksto jokio užmokesčio neimdavo ir apskritai jo neprašydavo. Jeigu pagijęs atnešdavo dovanų, priimdavo, o jeigu ne – blogo žodžio nesakydavo. „Man nedavė ramybės tas būrimas, labai norėjau sužinoti paslaptį ir prašiau, kad pasakytų, bet senelis pažadėjo paaiškinti, kai jis bus labai senas. Tik savo gilios senatvės senelis nesulaukė, jį kartu su senele ir viena mano sesute nužudė Skaudvilėje, į kurią jie buvo nuvažiavę aplankyti ten nutekėjusios dukros. Taip senelis savo paslaptį nusinešė į kapus“, – tokie J. Bunkos prisiminimai.
M. Rilas kartu su žmona Golda augino penkis vaikus. Buvo rūpestingas šeimos tėvas, verslininkas – kepė riestainius (beigelius), rūkė silkę. Tai buvo darbštus ir nesavanaudis, artimui padėti pasiruošęs žmogus.
Prozininkė, išgyvenusi dvi koncentracijos stovyklas
M. Rolnikaitė buvo gimusi 1927 m., mirė 2016-aisiais Sankt Peterburge. Vaikystę ji praleido Plungėje, o prieš Antrąjį pasaulinį karą su šeima persikėlė į Vilnių. Būdama 14 metų, pateko į Vilniaus žydų getą, po to – į Strazdamuižos (Latvija) ir Štuthofo (dabartinė Lenkija) koncentracijos stovyklas. Siaubingą mirties stovyklų patirtį ji perteikė savo dokumentinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ (1963), kuri išversta į aštuoniolika kalbų.
Kitoje apysakoje – „Kam žmogui veidrodis?“ – rašytoja pasakoja apie savo vaikystę Plungėje. Pasakotoja – subrendusi moteris, iš laiko perspektyvos vertinanti savo vaikišką patirtį, prisimenanti brangiausius žmones.
Po karo M. Rolnikaitė gyveno ir dirbo Vilniuje, įgijo vakarinės mokyklos brandos atestatą, neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos M. Gorkio institutą. Nuo 1965 m. prozininkė gyveno Sankt Peterburge, ten ir mirė. 2015 m., dalyvaudama Holokausto minėjime Sankt Peterburge, M. Ronikaitė pasakė: „Kankinių mirtimi mirė šeši milijonai vien žydų tautybės žmonių. Apie tai gyvieji, ypač jaunimas, neturi tiesės pamiršti. Neapykanta labai labai pavojingas ginklas. Aš nekviečiu nuolat gedėti. Gyvieji turi gyventi. Tiesa, gyventi oriai.“
Manoma, jog žydai Plungėje apsigyveno dar XVII amžiuje, 1923 metais jie sudarė apie 44 proc. visų miesto gyventojų. 1941 m. liepos mėnesį, naciams pasiekus Plungę, didelė ir aktyvi miesto žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Plungės rajone skaičiuojama apie 10 žydų žudymo vietų, tačiau šalia Plungės esantis Kaušėnų kaimelio miškelis tapo masiškiausio jų naikinimo vieta – ten nužudyta ir palaidota apie 1 800 žydų bendruomenės narių.
Jauna, graži mergina
E. Odesaitė gimė 1922 m., nužudyta 1944-aisiais Kuliuose. Ji buvo paskutinė šios tautos atstovė Kulių miestelyje. 1941 metais Eta buvo sugauta ir vedama kartu su kitais Kulių žydais į Bruko namą, kuriame veikė getas, tačiau tada jai pavyko pabėgti. Iki 1944 metų vasaros ją slapstė keturios vietinės šeimos. Deja, prieš atvykstant raudonarmiečiams, ji buvo išduota ir nužudyta. Jei tikėti žmonių kalboms, Etą išdavė vaikinas, į kurio meilę ji neatsakė…
Apie E. Odesaitę žinoma tik iš žmonių atsiminimų. Jos tėvas buvo Icikas, mama – Lėja. Eta buvusi graži, linksma mergina, miestelyje turėjusi daug draugų. Fotografijų, kuriose ji užfiksuota suaugusi, neišliko. Tačiau yra kelios nuotraukos, kuriose ji – mokyklinio amžiaus.
Nurodoma, kad Kuliuose žydai įsikūrė XVIII amžiuje. Čia jie turėjo mažą sinagogą, vaikai lankė lietuvių mokyklą. Beveik visos žydų šeimos vertėsi prekyba. Tarpukario gyventojų surašymo duomenimis, Kuliuose gyveno 556 žmonės, 142 iš jų buvo žydų tautybės. 1941 m. birželį žydai buvo įkalinti, o vėliau, pasakius, kad yra vežami į Plungę padėti gesinti gaisrą, nugabenti į mišką ir sušaudyti.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...