„Noriu tą laiką būti jūsų“

21809-16691Su į Plungę nuo rugpjūčio 21-os dienos paskirtu tarnauti klebonu ir dekanu Vytautu Gedvainiu jau spėjo susipažinti nemažai parapijiečių. Ne vienas kalbintas minėjo, jog naujasis Plungės klebonas – ypač šiltai bendraujantis žmogus. Tą galima pajusti ir dalyvaujant jo aukojamose šv. Mišiose. „Žemaitis“ pakvietė V. Gedvainį susipažinti ir papasakoti skaitytojams apie save bei savo pirmuosius žingsnius naujoje parapijoje.

– Plungėje esate jau daugiau nei mėnesį. Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su šiuo miestu ir kokie pirmieji įspūdžiai?
– Pirmasis darbas persikėlus į naują parapiją visada yra padėkoti Dievui už tuos žmones, kuriuos sutinki pakeliui į amžinybę. Tą ir padariau tik atvykęs į Plungę. O miestas ir jo žmonės man paliko gerą įspūdį. Kiek jau teko susipažinti, galiu drąsiai daryti išvadą, jog plungiškiai yra giliai tikintys, pamaldūs, geraširdžiai ir šilti žmonės. Nustebino tai, kad gatvėje sutikti plungiškiai sveikinasi, šypsosi. Malonus buvo ir rajono valdžios parodytas dėmesys. Jo sulaukiau ir iš žiniasklaidos, tad galiu tik pasidžiaugti svetingu sutikimu.
– Turbūt spėjote susipažinti ir su ūkiniais parapijos reikalais?
– Žinoma, bet jie nėra mano prioritetas. Yra toks vyskupo nurodymas, jog parapijos buitiniai reikalai turi būti ne klebono, ne kunigų, bet pačių parapijiečių rūpestis. Tokia būtų ir mano siekiamybė.
– Bet tikriausiai šiam siekiui įgyvendinti reikėtų vos ne revoliucijos, mat dabar įprasta, jog ne kas kitas, bet klebonas rūpinasi bažnyčia, klebonija, jei yra – parapijos namais ir kitais parapijai priklausančiais statiniais.
– Žinau, kad taip buvo įprasta, todėl ir sakau, kad mano siekiamybė ir noras yra keisti šią tvarką. Toks yra ir vyskupo nurodymas. Žinoma, revoliucija per dieną neįvyks. Turi keistis žmonių mąstymas ir suvokimas. Turime pradėti kunigą matyti kaip tą, kuris skelbia gerąją naujieną bei saugo šv. Sakramentą. Lietuvoje kažkodėl yra susidariusi nuomonė, jog bažnyčia yra lyg klebono namai, tad tas klebonas ir turi jais rūpintis. Iš tikrųjų tai visų parapijiečių turtas.
– Pasakyti, kad visi turi rūpintis, tai nepasakyti nieko. Vis tiek turi būti kažkas atsakingas.
– Tai ir yra. Šiemet vyskupo nurodymu visose parapijose buvo išrinktos pastoracinės tarybos. Tokia yra ir Plungėje. Be to, kiekvieno parapijiečio norėčiau paklausti, ar jam rūpi bažnyčia? Jei rūpi, ką dėl jos yra padaręs? Sakysite, kiekvienas įmeta po pinigėlį į aukų dėžutę Mišių metu. Bet kai praeidamas pro elgetą į jo ištiestą delną įmeti eurą – ar tai ir yra toji pagalba, kuri reikalinga tam žmogui? Tikriausiai kiekvienas suprantame, jog tas euras kitas šito žmogaus neišgelbės. Reikia kažko daugiau. Taip ir tikinčiųjų aukų neužtenka bažnyčiai išlaikyti. Jai pirmiausia reikia kiekvieno parapijiečio nuoširdaus rūpesčio.
– O mes esame pratę manyti, jog geras klebonas turi būti ir geras ūkvedys, išmanyti statybos reikalus, mokėti organizuoti darbus, rašyti projektus…
– Tai atgyvenęs požiūris ir jį reikia keisti. Manau, kad reikia sudaryti galimybes  žmonėms patiems pasirūpinti savo bažnyčia. O aš noriu tą laiką, kurį praleisiu Plungėje, būti jūsų, tarnauti jums ir Dievui, o ne  buitiniams reikalams.
– Pastaruoju metu daug spekuliuojama aukų už Santuokos, Krikšto ir kitus sakramentus tema. Aktuali ji ir Plungėje, mat anksčiau čia dėl to yra kilęs ne vienas skandalas.
– Aš esu įpratęs ir žmonėms visada sakau, kad už šiuos patarnavimus bažnyčiai atsidėkotų jau po ceremonijos, o ne prieš ją. Jei patiko – paaukok, nepatiko – gali ir visai neaukoti.
– Bet buvo kalbų, kad vyskupo dekretu yra net nurodyta, kokio dydžio auka turi būti skiriama už kiekvieną dvasininko patarnavimą.
– Išties, kažkada buvo toks raštas dėl aukų vidurkių, bet jis nebuvo patogus žmonėms, tad liko užmaršty. Dabar yra auka, kurios dydis priklauso nuo žmogaus ir kunigo nuoširdumo bei aukojančiojo galimybių.
– Kokių dar naujovių įvedėte pradėjęs tarnystę Plungės parapijoje ir dekanate?
– Kiekvieną sekmadienį 18 valandą Plungės bažnyčioje pradėtos aukoti vakarinės šv. Mišios. Kad žmonės be jokios sąžinės graužaties galėtų sekmadienį ramiai lankyti ligonius, artimuosius ar kapus, žinodami, jog grįžę spės sudalyvauti šv. Mišiose.
Be to, nusprendėme, jog vaikai ir jaunimas, besiruošiantys šv. Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentui, gali pasirinkti, į kurias šv. Mišias eiti, pradedant nuo šeštadienio 18 val. mišių ir baigiant sekmadienio tos pačios valandos mišiomis – kad būtų jiems ir tėvams patogiau.
– Prieš tai tarnavote Tauragės Švč. Trejybės parapijoje. Ar galite palyginti, kuri bažnyčia – Plungės ar Tauragės – yra labiau lankoma tikinčiųjų?
– Tikrai negalėčiau įvardinti kažkokio skirtumo, nes ir vienur, ir kitur yra daug nuoširdžiai tikinčių bei dalyvaujančių šv. Mišiose. Tiesa, visur yra ir tokių, kurie laiko save katalikais, tačiau į bažnyčią sekmadieniais neina. Bet toks žmogus visada į gyvenimo pabaigą išreiškia norą būti palaidotas su visom bažnyčios apeigom. Kodėl? Kam to reikia? Jei tau nereikėjo bažnyčios visą gyvenimą, kodėl ją prisiminei senatvėje?
– Jei jų paklaustume, dažnas turbūt atsakytų, kad į bažnyčią nevaikšto, nes meldžiasi namuose.
– Bet ar tikrai meldžiasi? Jei neranda laiko nueiti į bažnyčią, ar randa jo maldai? Čia yra velnio pasiūla – manyti, kad turi Dievą širdyje ir tau to užtenka. Tokie žmonės taip ir lieka nepažinę tikrojo Dievo. Svarbu prisiminti, jog kiekvienam iš mūsų 6-ios savaitės dienos yra duotos tam, kad galėtume atlikti visus darbus, kuriuos skirta atlikti šioje žemėje. Septintą dieną viena iš pareigų – garbinti Dievą. Tai taip pat ir poilsio, susitikimų su artimaisiais, ligonių ir kapų lankymo diena.
Kiekvienas turime atsakyti sau į klausimą, ar tikrai viską padarėme dėl savęs ir Dievo? Tą atsakymą lengviau rasti ne paskendus buitiniuose rūpesčiuose, bet asmeninėje maldoje, tyloje po bažnyčios skliautais.

Vienas komentaras

  • Parapijietis:

    Iš šito pokalbio supratau,kad dabar nebeužteks imesti euro.Reikės kažko daugiau.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...