Skaudi keturių brolių partizanų istorija

V1810-9078Prieš aštuonerius metus, 2010-ųjų rudenį, Rietavo dvaro sodybos teritorijoje buvusių arklidžių dalį tyrusių archeologų žvilgsnį prikaustė netikėtas vaizdas. Net visko matę specialistai nustėro išvydę penkių žmonių palaikus. Kūnai rasti dumblotoje vietoje, gana rūgščioje terpėje, tad kai kurie net nebuvo visiškai suirę. Antropologinių ekspertizių metu paaiškėjo, jog rasti palaikai – rezistentų kūnai: keturių vyrų ir vienos moters, kurie prieš beveik šešis dešimtmečius buvo nukauti MGB kareivių ir vietinių kolaborantų – stribų.
Vienas iš žuvusiųjų – Pranas Grauslys-Pavasaris. Jį, kaip ir kitus tris jo likimo brolius ir seserį, stribų pasiųsta giltinė pakirto 1952-aisiais. Be vyro liko Zofija Grauslienė bei trys šeimos atžalos – Algirdas, Stasys ir Irena. Algirdas iki šiol gyvas. Rusijoje gyvenantis vyriškis puikiai žino krauju aplaistytą šeimos dramą. LRT televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ dėka šeštadienį Algirdas turėjo progą pabendrauti su savo pusbroliu ir pusseserėmis, kilusiais iš Rietavo.

Dalijosi prisiminimais
Pasiteiravus, kokie giminystės ryšiai juos sieja, Antanas Šiuparis ir jo seserys Ona Vita Stonienė bei Irena Milašienė (buvusios Šiuparytės) atsakė, jo P. Grauslys jiems – dėdė iš mamos pusės. Jų mama – Ona Šiuparienė (buvusi Grauslytė) – augo viena tarp septynių brolių ąžuolų. Įdomi detalė ta, kad net kuri Grauslių šeimos vyrai buvo partizanai – jau minėtas Pranas, Danielius, Adomas ir Leonas. Laisvės troškimu, anot Šiuparių, alsavo ir Danieliaus žmonos Marytės krūtinė, todėl ir ji įsitraukė į partizaninį judėjimą.
Marytės likimas susiklostė itin žiauriai. Jos vyresnysis sūnelis, būdamas maždaug trejų, nuskendo. Mažylis buvo paliktas kaimynų globai, kai jo mama dar nebuvo miške, tačiau jau buvo suimta ir tardoma. Antrąjį sūnelį, kada jam buvo vos dveji, įsisūnijo ir užaugino sesuo. Vėliau M. Grauslienė susilaukė dar ir dukrelės, bet ir ją užaugino svetima šeima. Moteris laukėsi ir tuomet, kai žuvo, mat kai buvo rasti jos palaikai, ant jų buvo ir kūdikio kaukolė.
Šiupariai svarstė, jog galbūt Danielius nebūtų pasitraukęs į mišką, jei ne nuolatiniai saugumiečių persekiojimai. Jie vis spaudė vyrą į kampą, reikalaudami išduoti, kur yra jo brolis Pranas. Nebeapsikentęs persekiojimų ir kankinimų, Danielius pats išėjo į mišką, o paskui jį patraukė ir žmona.
Pyko dėl tokio vyro pasirinkimo
I. Milašienė pasakojo, jog iki šiol prisimena dėdes Grauslius. Garbaus amžiaus moteris sakė, kad partizanauti išėję broliai Grausliai nelabai slapstėsi. Esą dviračiais atvažiuodavo artimųjų aplankyti. Tuo metu jų saugumu turėdavo pasirūpinti Danielius – jis stebėdavo aplinką ir įspėdavo apie artėjančius priešus.
Pirmasis partizano dalią pasirinko Pranas.
Iš senųjų žmonių pasakojimų žinoma, kad jis tada buvo ką tik parbėgęs iš Telšių. Pabėgo iš kalėjimo. Kai grįžo į namus, juose praleido gal pusdienį, po to prisijungė prie kitų. Atsisveikindamas pabučiavo žmoną Zofiją, okupacijos baisumo dar nesuvokiančius vaikučius.
Tai nebuvo paskutinis šeimos susitikimas. Jau būdamas miške, Pranas pareidavo namo. Ilgesys buvo stipresnis nei mirties alsavimas į nugarą. Išvydusios vyrą, meile vėl užsidegdavo žmonos akys, o viltis, kad vaikai dar pajaus tvirtą tėvo petį, atgimdavo iš naujo. Grauslienės įsčiose užsimezgė dar viena gyvybė – ketvirtoji atžala. Partizano vaikas! Pranas suvokė – savo pavardės pagrandukui duoti negalės, kitaip saugumiečiai suuos, jog Pranas Grauslys-Pavasaris kaip niekur nieko iš miško pas šeimą pareina. Tad ketvirtoji atžala gavo kito vyro pavardę. Bet partizano šeima vis tiek neliko nenubausta. 1949-aisiais ji išvežta į Rusiją.
I. Milašienė pasakojo, jog su svetimoje šalyje atsidūrusia šeima bendravo laiškais. Iš pradžių – su Zofija, vėliau – su jos dukra Irute, dabar su pastarosios atžala. Ona Vita Stonienė prisiminė, kaip jie siųsdavo į Rusiją ne tik laiškus, bet ir maisto siuntinius. Esą džiovinta duona bei kaimiški lašinukai jiems buvęs didžiulis skanėstas.
Savo laiškuose Zofija Lietuvoje likusiems giminaičiams aprašė ne tik tenykštį gyvenimą, bet ir nuoskaudas vyro adresu. Moteris pyko ant jo, kam šis, palikęs ją ir vaikus, išėjo miškan. Ji suprato, kad mylimojo krūtinė troško kvėpuoti laisvės dvasia, tačiau pyko, kad tai kainavo šeimos laimę. Tiesa, gyvendama svetur moteris susilaukė dar vieno vaikelio. Anot I. Milašienės, jis gimė nuo svetimtaučio. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tiek Zofija, tiek jos dukra Irena yra ne kartą viešėjusios Lietuvoje, bet visam čia taip ir nesugrįžo.
Ilgisi giminaičių
Šiandien tarp gyvųjų nebėra nei Zofijos, nei jos dukros. Amžinojo poilsio jos atgulė svetimoje žemelėje. Mirę ir kiti Z. Grauslienės vaikai. Išskyrus vieną – Algirdą. Rusijoje iki šiol gyvenantis vyras žino dramatišką šeimos istoriją. Prisimena ir Lietuvoje likusius giminaičius.
Pabendrauti su pastaraisiais vyras turėjo galimybę šeštadienį. Gaila, tik telefonu. Iki tremties artimai bendravusius Šiuparius ir A. Grauslį suvedė LRT laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žurnalistai. Jiems pavyko užčiuopti šios šeimos istorijos siūlo pradžią ir išsiaiškinti, jog P. Grauslio-Pavasario sūnus dar gyvas.
Susisiekus su juo telefonu, šis pasakojo žinantis apie krauju aplaistytus tėvo ir jo brolių likimus. Tačiau, ko gero, iš jo lūpų ši istorija jau neskambės, mat niekas ja nesidomi. Vyras atviravo, kad jo atžalos – jau ne lietuviai, todėl nelabai domisi jų šeimos praeitimi.
Telefonu Algirdas bendravo ir su I. Milašiene bei jos seserimi ir broliu. Vyras trumpai papasakojo, kaip gyvena, jog dabar našlauja. Algirdas neslėpė, jog norėtų ir gyvai susitikti, bet tokios galimybės neturi. Pabendravę su pusbroliu, Ona Vita, Irena ir Antanas nuėjo prie tos vietos, kurioje 2010-aisiais buvo rasti P. Grauslio-Pavasario ir jo bendražygių palaikai. Penki laisvės kovotojai 1952-ųjų sausio 26-ąją žuvo Žadvainų miškuose, vėliau jų kūnai atsidūrė Rietave, čia buvo išniekinti.
Dviejų jaunų, dviejų pusamžių vyrų ir dar nė trisdešimties neturinčios moters palaikai šalčiu stingdantį 1952-ųjų sausį buvo numesti prie saugumo būstinės, vėliau suversti į duobę ir užkasti. Niekas neišdrįso jų atpažinti. Tokia buvo pokario realybė. Žmonės buvo išmokę tylėti ir „nematyti“ okupacinės sovietų valdžios taip ieškomų Lietuvos gynėjų. Priešingu atveju galėjai užsitraukti stribų rūstybę.
Okupantams turėjai paklust – kad kaulai liktų sveiki, kad šeima būtų gyva, kad čia, Žemaitijoje, o ne nesvetingame Sibiro krašte savo vargelį vargtum…
Anot O. V. Stonienės, šiandien daug daugiau žinotume apie to meto įvykius, jei žmonės nebūtų buvę tokie įbauginti. Moteris pasakojo, kad jų mama apskritai vengė kalbėti apie partizanus, jų kovas, apie stribus. Apie juos ji sužinojo iš močiutės. Ir jau daug vėliau. Taip buvo visose šeimose. O šiandien, kai jau galime ir privalome apie tai kalbėti, daug to meto liudininkų  nebėra tarp gyvųjų… Taip ir nugrimzta užmarštin daugybė laisvės troškimu bei krauju paženklintų likimų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...