Prisiminė istorinį futbolo turnyrą

L1810-16690Centriniame Plungės stadione – Plungės „Kooperatininkas“ prieš Kauno „Kelininką“. Kovingai nusiteikę futbolininkai, o sirgalių tiek, kad jie ne tik susėsti neturi kur, bet jau ir stovėti netelpa. Tai – ne šių dienų, o 40-ies metų senumo vaizdelis, kai Plungėje buvo surengtas „Tiesos“ laikraščio taurės futbolo turnyro finalas. Nors plungiškiai čempionais netapo, mūsų miestui tai buvo išskirtinis įvykis. Aną savaitgalį veteranų futbolo klubas „Plungė“ paminėjo garsiųjų varžybų jubiliejų, kartu surengdamas turnyrą, kuriame dalyvavo keturių miestų komandos.

Pagerbė trenerį ir žaidėjus
Kaip sakė Plungės sporto ir rekreacijos centro direktorius Alvydas Viršilas, 1978-ieji didžiosiomis raidėmis įrašyti į Plungės futbolo istoriją. Mat tų metų rugpjūtį mūsų mieste buvo surengtas „Tiesos“ taurės (dabar – Lietuvos futbolo federacijos taurės) finalas, kuriame „Kooperatininkas“ kovojo prieš „Kelininką“, o rungtynes stebėjo net šeši tūkstančiai žiūrovų.
Minint šio įvykio jubiliejų, rinkosi ne tik buvę „Kooperatininko“ žaidėjai, bet ir svečiai bei šių dienų Plungės futbolo bendruomenė. Futbolininkus sveikino Seimo narys Jonas Varkalys ir iš Plungės kilęs vienas žymiausių Lietuvos futbolo žaidėjų – ilgametis legendinio Vilniaus „Žalgirio“ vartininkas Vaclovas Jurkus.
Ypatingos pagarbos sulaukė į šventę atvykęs 1956 metų Lietuvos čempionų Plungės „Linų audinių“ ir „Kooperatininko“ komandų treneris, Plungės garbės pilietis Antanas Jadziauskas.
Nepamiršti liko ir 1978-ųjų „Tiesos“ taurės finalo dalyviai: Edvardas Marcinkevičius, Romaldas Kerpa (komandos kapitonas), Kazys Martišius, Vytautas Radavičius, Viktoras Vaitkus, Algirdas Urbonas, Alvydas Viršilas, Alfredas Daukša, Vaclovas Kulišauskas, Alvydas Biečius, Kazys Česnauskas, Vaclovas Ruibys, Vytautas Domarkas. Jie apdovanoti Telšių apskrities futbolo federacijos atminimo diplomais. Šventės organizatoriai pagerbė ir kitus Plungės futbolą garsinusius žaidėjus. Plungės rajono savivaldybės mero padėkos skirtos Sauliui Balbuckui, Algirdui Šulinskui, Viliui Gelumbickui, Henrikui Urbonui, Steponui Petrauskui, Jonui Vasiliauskui, Vaclovui Kotovui, Remigijui Simonavičiui, Sauliui Miciulevičiui, Vytautui Ramanauskui, Stanislovui Smilgevičiui, Vytautui Končiui, Vincui Barauskui, Vaclovui Jurkui, Romanui Daumantui.
Kaip minėjome, ta proga buvo surengtas senjorų turnyras, kuriame varžėsi Klaipėdos, Šiaulių, Telšių ir Plungės komandos. Pajėgiausi buvo šių metų Lietuvos čempionato bronzos medalių laimėtojai – Šiaulių futbolininkai, antroje vietoje – klaipėdiškiai, trečioje – Telšių komanda. Nors plungiškiai liko ketvirti, rezultatyviausio žaidėjo prizas vis dėlto atiteko plungiškiui Vaclovui Ruibiui.
Plungei atstovavo tik plungiškiai
Po jubiliejaus buvę Plungės „Kooperatininko“ futbolininkai R. Kerpa ir V. Vaitkus sutiko pasidalinti anų laikų prisiminimais, o jie – patys geriausi. Pasak vyrų, Plungės komanda anuomet buvo labai pajėgi, bet, kauniečiai, reikia pripažinti, – dar stipresni. „Ir kaip nebus, jei jų gretose žaidė Klaipėdos „Atlanto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrai. O Plungei atstovavo tik plungiškiai, tarp kurių buvo trenerių, mokytojų, šaltkalvių, baldininkų, moksleivių. Nepaisant to, „Kelininkas“ mūsų prisibijojo. Nors pralaimėjom 2:0, tai tikrai nebuvo varžybos į vienus vartus“, – smagiais prisiminimais dalijosi sportininkai.
Pasak R. Kerpos ir V. Vaitkaus, plungiškiai nuo kauniečių atsiliko techniniu lygiu, tačiau viršų ėmė jų fizinis pasirengimas ir entuziazmas. „Jūs net neįsivaizduojat, ko tik mums neprigalvodavo treneris Antanas Jadziauskas. Laiptais, kuriais dabar lipate į Oginskių rūmus, mes vienas kitą ant pečių šimtus kartų esame nešę. Taigi fizinio parengimo ir ištvermės mums tikrai netrūko“, –
pasakojo V. Vaitkus.
O kodėl tokio svarbaus turnyro finalui buvo pasirinkta būtent Plungė? „Rajono sporto komiteto pirmininku tuomet dirbo Vaclovas Kazragis, kuris tikrai nebuvo abejingas futbolui. Rūpindamasis stadionu, jis buvo pasikvietęs žymų agronomą iš Kelmės, jo dėka suformavo geriausią Lietuvoje veją. Dėl jos tas turnyras ir vyko Plungėje“, – prisiminė R. Kerpa. Su ja susijusi ir dar viena smagi istorija. „Kauniečiai į rungtynes atvyko iš vakaro, norėjo pasitreniruoti, bet plungiškiai jų neįleido į išpuoselėtą stadioną – kad varžovai iš vakaro vejos nenuniokotų. Vienas net dalgio griebėsi, sakydamas, kad yra pasiruošęs taip savo stadioną ginti“, – linksmai dėstė sportininkai.
Bene didžiausią įspūdį visiems paliko sirgalių gausa. Pasak futbolininkų, jie tikrąja to žodžio prasme netilpo į stadioną, tad sėdėjo sulipę ant tvorų, kabarojosi ant autoparduotuvių –
kad tik pamatytų, kas vyksta aikštėje. „Tais laikais sportas buvo ypatinga pramoga. Tad į Plungę žmonės važiavo iš Telšių, Kretingos, Mažeikių. Norinčiųjų stebėti rungtynes buvo tūkstančiai“, – pasakojo istorinio turnyro dalyviai.
Kaip minėjome, plungiškiams tąkart sėkmė nesišypsojo – ąžuolo lapų vainikais puošėsi „Kelininkų“ komanda. Pasiteiravus, ar labai išgyveno dėl pralaimėjimo, futbolininkai sakė: „Taip, buvo apmaudu. Juolab kad už pergalę mums buvo pažadėta kelionė į Lenkiją. Įsivaizduojat, ką tais laikais reiškė nuvažiuoti į Lenkiją? Tai buvo retai kuriam pasiekiamas užsienis! Žodžiu, likom be kelionės…“
Pasak futbolo veteranų, pagrindinis jų variklis anuomet buvo ne pinigai, o entuziazmas. Už atstovavimą Plungei jiems niekas nemokėjo, kai vykdavo į varžybas, gaudavo dienpinigių, kurių užtekdavo tik pavalgyti. Visa kita – už ačiū. „Į varžybas mus veždavo nedengtoje sunkvežimio priekaboje, bet mes tuo nė kiek nesiskųsdavome, nors tekdavo ir saulėje kepti, ir lietuje mirkti. Entuziazmo vedami, net futbolo batelius patys susikonstruodavome: prisikaldavome į padus metalinių strypelių ir bato viduje juos užlenkdavome. Žinoma, durdavo kojas, užtat greičiau bėgdavome“, – smagiais prisiminimais dalijosi vyrai, apgailestaudami, kad dabar tokių entuziastų jau sunku būtų surasti.

 

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...