Kaimynystė, nuo kurios greit atšipo dantys

L1810-16691Į „Žemaičio“ laikraščio redakciją užsukęs Rietavo seniūnijos Liolių kaimo gyventojas Juozas sakė nebežinąs, kur dar galėtų kreiptis dėl kaimynų, tiksliau – dėl jo sodybos pašonėje įsikūrusio medžiotojų klubo „Miškininkas“. Garbingo amžiaus žmogus skundėsi, kad nuo medžiotojų kaimynystės jam, kaip sakoma, jau dantys atšipo, bet kad ir kur besikreiptų, visur lyg į sieną atsitrenkia – visi lyg susitarę kartoja, esą medžiotojai nieko nepažeidžia.

Kaimynystei neprieštaravo
Juozo sodyba – Liolių gyvenvietės pakraštyje, šalia miško. Jau apie 50 metų vienkiemyje gyvenantis vyras visą amžių mėgavosi ramybe, bet pernai, kai per metrą nuo jo sklypo ribos įsikūrė medžiotojų klubas „Miškininkas“, jos neteko. Tiesa, žmogus iš pradžių tokiai kaimynystei neprieštaravo, netgi pagalbos ranką medžiotojams ištiesė, bet po kurio laiko dėl savo geranoriškumo labai pasigailėjo.
Pirmojo medžiotojų vizito Juozas sulaukė pernai gegužę. Tuomet pas jį esą atvyko „Miškininko“ pirmininkas Ridmandas Puškorius ir girininkas Jonas Šiurys. Vyrai pasakė, kad Juozo sodybos pašonėje norėtų pasistatyti pavėsinę, paprašė leidimo atsivesti elektrą, vandenį. Lioliškis, nemanydamas, kad tai kažkuo jam kenks, labai geranoriškai su viskuo sutiko. „Maniau, tegul kuriasi. Dar ir padėjau, kuo galėjau. Prašiau tik vieno, kad nelaidotų čia kokių atliekų ir nesmardintų“, – pasakojo devintą dešimtį įpusėjęs pensininkas.
Gyvenimas gerokai apkarto
Pasak Juozo, po to, kai šalia įsikūrė medžiotojai, jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, o to jis tikrai nesitikėjo. Nepatogumai, kuriuos kelia kaimynai, ilgainiui darėsi vis labiau nepakenčiami. Kokie jie? Vyriškis vardijo: „Pirmiausia labai pykstu dėl to, kad jie, nepaisydami to, ką žadėjo, šalia mano sklypo ribos įsirengė medžioklės atliekų duobę, į kurią meta žvėrių vidurius, kojas, odas ir visa kita, kas jiems nereikalinga. Nuo tos duobės pradėjo sklisti smarvė. Be to, nebegaliu gerti savo šulinio vandens. Jis užterštas.“
Pasak vyro, jis jau ne kartą vandenį vežė tirti, dėjo į jį chloro, dukart pumpavo lauk, bet jis kaip blogas, taip blogas. „Tyrėjai konstatavo, kad vanduo užterštas, tačiau taršos šaltinio kol kas nenustatė. Kadangi pats gyvulių nelaikau (tik vištas), įtariu, kad teršalai į mano šulinį gali patekti iš medžiotojų duobės, kuri – vos už 60-ies metrų. Vandens tyrimai, pumpavimas, priemonės man jau kainavo 80 eurų, bet tai dar ne pabaiga“, – guodėsi pensininkas.
Kitas nepatogumų keliantis dalykas – tai, kad medžiotojai naudojasi jo keliuku. Pasak Juozo, jie turi ir savo keliuką, kuriuo gali privažiuoti prie pavėsinės, tačiau jį reikia tvarkyti. „O kam vargti, jei yra manasis – sutvarkytas, tvirtas. Tad ir važiuoja – po dvidešimt džipų į kiekvieną medžioklę. Suprantama, kad tas keliukas tuoj virs klampyne. Nors jis – ne servitutinis, o grynai mano. Galvodamas, kad nenoriu keliuko prarasti, pradėjau svarstyti apie galimybę pasistatyti užtvarą“, – bėdas dėstė vyras.
Tačiau ir tai dar ne viskas. Žmogus skundėsi ir tuo, kad po medžioklės susirinkę vyrai (o tai paprastai būna vėlai vakare ar net naktį) lauke doroja laimikį, susijungia galingus prožektorius, kelia šurmulį, paskui triukšmingai skirstosi. Žinoma, kartais ir linksminasi. Būna – vieni, bet būna, kad ir su antrosiomis pusėmis. Tad medžioklės tapo tikru Juozo galvos skausmu – tomis naktimis ištisai loja jo šunys, žmogus lieka be miego.
Nebenorėdamas toliau taip gyventi ir matydamas, kad geruoju su medžiotojais nesusitars, Juozas kreipėsi į įvairias instancijas: Rietavo policijos komisariatą, Plungės rajono aplinkos apsaugos agentūrą, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Seimo narį Remigijų Žemaitaitį. Visų jų atsakymai vienodi – esą nėra prie ko prikibti. Lioliškis įsitikinęs: medžiotojų klube – daug įtakingų asmenų, o jis – tik paprastas kaimo pensininkas, kurio balsas į dangų neina.
„Po to, kai kreipiausi į policiją, medžiotojai mane pasikvietė ir klausė, ko čia keliu bangas, kuo esu nepatenkintas. Tuomet netgi grasinančio pobūdžio replikų savo atžvilgiu sulaukiau. Bet aš neturiu ko bijoti“, – pasakojo lioliškis.
Ieškojo sau patogios vietos
Jau girdėtos versijos „mes nieko nepažeidžiam“ laikėsi ir „Žemaičio“ kalbintas klubo „Miškininkas“ pirmininkas R. Puškorius. „Pas mus jau visų institucijų – policijos, aplinkosaugos, veterinarijos – atstovai lankėsi, bet jokių pažeidimų nerado. Viskas čia teisėta“, – savo poziciją gynė jis.
Gal ir teisėta, bet ar teisinga, ar žmogiška, ar padoru? Juolab kad žmogus, kurio kaimynystėje medžiotojai įsikūrė – garbingo amžiaus ir iš pradžių buvo taip palankiai nusiteikęs jų atžvilgiu. „Taip, iš pradžių jis buvo labai geranoriškas. Davė mums elektrą, vandenį, savo daržinėlėje leido sandėliuoti statybines medžiagas. Mes jam nunešdavome žvėrienos. Bet vieną dieną jis tiesiog persigalvojo – atsisakė mums duoti elektrą ir vandenį bei pradėjo rašyti skundus. Dėl ko tai įvyko, aš neturiu paaiškinimo“, – piktinosi klubo vadovas.
O gal žmogus tiesiog nesitikėjo, kad jam teks kęsti smarvę, triukšmą, likti be vandens, dalytis keliuku? Gal vieną dieną jam tiesiog atsibodo nepatogumai, su kuriais tenka taikstytis? „Galbūt ir taip, bet mes nekalti, jei jis persigalvojo. Mes investavom čia 15 tūkstančių eurų ir tai nemenki pinigai. Statiniai tokie, kad į kitą vietą neperneši“, – atsakė R. Puškorius.
Pasidomėjus, kodėl savo pastatams pasirinko būtent Juozo sodybos pašonę, klubo pirmininkas atsakė: „Dėl afrikinio kiaulių maro mums buvo iškeltas reikalavimas įsirengti tvarkingas aikšteles, kuriose galėtume doroti sumedžiotus žvėris. Žinoma, rinkomės sau patogią vietą – kad būtų privažiavimas, elektra, vanduo. Bet jei žmogus būtų nesutikęs ir jei būtume žinoję, kad čia kils tiek daug problemų, būtume ieškoję kitos vietos.“
O gal, atsižvelgiant į lioliškio amžių, galima būtų paieškoti kompromiso – kad niekas niekam nekenktų ir kad nereikėtų pyktis? „Dar kartą jums kartoju – mes nieko nepažeidžiam. Čia tik jam vienam smirdi, bet daugiau niekas tos smarvės neužuodžia. Mūsų duobė uždengta, hermetiška ir dar su specialiu brezentu užklota. O jei šunys naktimis loja, tegu uždaro juos“, – iš pradžių piktai atrėžė medžiotojų vadas. Bet po ilgokos diskusijos atlėgo. Esą nieko nepažeidžia, bet nenori ir su žmogumi pyktis. Tad jau nusuko nuo jo sodybos prožektorius, tvarkosi kitą keliuką, kuriuo važinės prie savo pavėsinės, ir giliau į mišką – už kokių 300–400 metrų – perkels atliekų duobę.
Jei tai, ką žada, medžiotojai padarys, lioliškio Juozo gyvenimas pašviesės: gal neliks smarvės, nebebus gadinamas jo keliukas, kone po langais nebeburgs automobiliai. Gal bent jau iš dalies sugrįš ramybė, nes senolis jau buvo bepradedąs galvoti apie gyvenamosios vietos keitimą. Nors tokių permainų, vienoje vietoje išgyvenus penkiasdešimt metų, ir dar tokiame amžiuje tikrai nesinori.

 

2 komentarai(-ų)

  • Komentaorius:

    Labai gražus straipsnis senolio naudai,suprantama pagarbaus amžiaus sulaukes žmogus,bet net pusė kas rašoma nėra tiesa.Sveikatos tam senukui,kad dar ilgai gyventu,bet nereikia kabinėtis prie nekaltų ir tvarkingų medžiotojų.

  • Medziotojas:

    Tegul tas senuolis padengia medziotojams išlaidas uz namuka ir jie su mielu noru is ten issikraustys!!! Butu pradzioje nesutikes niekas nebutu ten net pradejes statybu!!!

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...