„Direktorius neturi būti skulptūra“

DSC_4016-2Jau beveik mėnesį Plungės Senamiesčio mokyklos „vairą“ tvirtai laiko naujasis jos direktorius Paulius Zakalskis. Prieš tai gerokai mažesnei įstaigai – Šateikių pagrindinei mokyklai – vadovavęs plungiškis tikino jau daugmaž apsipratęs naujojoje kėdėje. Spėjo susipažinti ir su pedagogų kolektyvu. Direktorius prisipažino, jog ši mokykla jau nuo pirmų dienų paliko jam stiprų įspūdį. „Čia dirba puikūs pedagogai, mokosi gabūs vaikai. Visi labai aktyvūs. Galbūt kai kuriose vietose reikės ir pristabdyti. Norėtųsi dar daugiau dėmesio skirti akademinei veiklai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi naujasis mokyklos vadovas.

– Anksčiau vadovavote nedidelei Šateikių pagrindinei mokyklai, o nuo spalio pirmosios įsiliejote į Senamiesčio mokyklos kolektyvą. Koks jausmas kaip vadovui peržengti daug didesnės įstaigos slenkstį?
– Sunku nusakyti, kokia buvo savijauta pirmą dieną atėjus į šią mokyklą dirbti. Buvau veikiamas dvejopų jausmų. Juk vos prieš porą dienų atsisveikinau su ankstesniu kolektyvu.
Visą savaitgalį tada jaučiausi nesavas. Maudė širdį dėl paliktos mokyklos. Nerimavau ir dėl to, kaip būsiu sutiktas naujoje įstaigoje. Tačiau noras dirbti buvo stipresnis už bet kokias baimes.
Man patinka, kad pradėjau dirbti daug didesnėje mokykloje, kur visi labai užimti, veiklūs, atsidavę darbui. Bet supratau, kad ir mano vaidmuo tokioje įstaigoje bus daug reikšmingesnis. Ir ne tik administraciniu atžvilgiu. Bet aš turiu idėjų. Jau matau, ką būtų galima šiek tiek pakeisti, tačiau noriu akcentuoti, kad apie drastiškus pokyčius tikrai negalvoju. Mokykla – viena iš stipriausių Plungėje, tad akivaizdu, kad imtis rimtų pokyčių nereikia. Juo labiau kad pertvarkos, jei jos nėra būtinos, kenkia. Jos blaško, išderina darbą, įneša sumaišties.
– O kokios emocijos lankė uždarius Šateikių pagrindinės mokyklos duris?
– Ši mokykla buvo pirma, kurioje aš pradėjau dirbti vadovaujantį darbą. Tai buvo 2016-aisiais. Labai jautėsi, kad įstaiga ilgą laiką buvo be vadovo. Ne paslaptis, jog visko būta ir jai turint direktorių. Tad pagrindinis mano tikslas buvo mokyklą atgaivinti, kad į ją grįžtų vaikai. Atsimenu, atėjau ten dirbti ir supratau – čia viską iš esmės reikia tvarkyti. Manau, man tai pavyko. Mokinių skaičius kasmet augo, gerėjo jų pasiekimai. Šiemet atidarėme ir darželio grupę. Tad viskas tik gerėja.
– Kaip jaučiatės naujojoje įstaigoje? Ar spėjote susibendrauti su kolegomis? Galbūt jau susidūrėte su pirmais sunkumais?
– Su kolektyvu jau daugmaž susipažinau. Turėjome jau ir pedagogų tarybos posėdį, aptarėme tolimesnį darbą, su pavaduotojais pasiskirstėme užduotimis. Kaip pirmąjį iššūkį galbūt įvardinčiau etatinio mokytojo darbo užmokesčio apskaičiavimo spragas. Tačiau tai palietė ne tik mūsų mokyklą. Labai trūko informacijos. Bet dabar, kai pats modelis jau išgrynintas, išaiškintos visos plonybės, sunkumų nebekyla.
– 2018-aisiais švietimo įstaigas pasiekė ir kita reforma – jų vadovams įvestos kadencijos. Vienos trukmė – penkeri metai. Kaip jūs žiūrite į šią naujovę?
– Iš pradžių vadovai labiausiai baiminosi dėl riboto kadencijų skaičiaus, tačiau sužinojus, jog pastarosios nebus ribojamos, pasipiktinimo ir nerimo neliko. Antraip ši reforma švietimo sistemą būtų įsukusi į beprasmišką kaitą, nes po dviejų kadencijų darbo netektų net ir geriausi direktoriai.
Iš tikrųjų šią naujovę vertinu dvejopai. Visų pirma dėl to, kad aš pats dar tiek laiko nedirbu direktorium. Bet, mano supratimu, penkeri metai yra per mažas laiko tarpas, kad parodytum, ką tu gali duoti vadovaujamai įstaigai, kad galėtum maksimaliai save atskleisti.
– Senamiesčio mokyklai pasikeitimų šiemet būta ir daugiau. Visas Plungės rajono savivaldybės švietimo įstaigas palietė įvesta centralizuota buhalterija. Kita naujovė – šiuos mokslo metus pradėjote be Kantaučių skyriaus. Ar ir jūs, kaip ir ankstesnis mokyklos vadovas, būtumėte pasisakęs už skyriaus Kantaučiuose uždarymą?
– Aš nemanau, kad mokykla gali gyvuoti su keliais mokiniais, bet, mano žiniomis, iš pradžių norą mokytis Kantaučiuose buvo išreiškę apie šešiasdešimt mokinių. Tokią įstaigą tikrai reikėjo stengtis išsaugoti. Juk mokyklos palaiko kaimų gyvenimą, yra jų šviesuliai. Gaila, kad Kantaučiuose šis šviesulys užgeso, nes, pavyzdžiui, Stalgėnų skyrius sugebėjo išlikti, nors ten irgi būta įvairių svarstymų. Galbūt Kantaučių mokyklai pakenkė ir buvusio vadovo pozicija. Galbūt per anksti pradėta skelbti apie įstaigos uždarymą. Direktoriaus požiūris ir pozicija yra nenuginčijamai svarbus rodiklis tokiuose procesuose. Svarbu, ką jis daro, kad mokykla išliktų. Nebijokime pripažinti, kad ne visi tuo suinteresuoti.
– Senamiesčio mokykla visada galėjo pasigirti stiprios mokyklos vardu. Kaip jūs, būdamas dar naujokas čia, įvertintumėte šią įstaigą? Galbūt įžvelgiate ir silpnųjų jos pusių?
– Senamiesčio mokykla iš tikrųjų turi išsikovojusi gerą vardą. Ši įstaiga visada garsėjo stipria pedagogų bendruomene, geru mokinių parengimu, aukštais egzaminų rezultatais.
Aš asmeniškai džiaugiuosi atėjęs į puikų kolektyvą, kuriame – net septyniasdešimt pedagogų. Jie – įvairaus amžiaus. Šiek tiek gaila, kad sunku pritraukti jaunų mokytojų, bet ši problema nesvetima didžiajai daliai šalies mokyklų. Tiesa, Senamiesčio mokyklos pedagogų kolektyvas šiemet pasipildė nauja mokytoja, atėjusia iš Kantaučių skyriaus.
Mane žavi, jog čia žmonės susikoncentravę į darbą. Visi labai aktyvūs. Tik matau, kad galbūt kai kuriose vietose reikės ir pristabdyti. Truputį mažinti tą aktyvumą, kad daugiau dėmesio būtų skiriama pačiam mokymui, akademinei veiklai. Žinoma, ir taip visi yra orientuoti į mokymą, tačiau norėtųsi dar labiau tai suaktyvinti. Tai akcentavau ir per pedagogų tarybos posėdį. Kalbėjau, kad Senamiesčio mokykla turi daug potencialo dar labiau gerinti rezultatus. Mokytojai tai išgirdo. Rengsime konsultacijas, seminarus, kad galėtume pasisemti žinių, kaip dar labiau pagerinti ugdymo procesą.
– Daug kalbame apie mokytojus. O kokį pirmą įspūdį jums paliko Senamiesčio mokyklos moksleiviai? Apskritai, kaip jūs manote, ar šiandieniniai vaikai skiriasi nuo tų, kuriuos pedagogams teko mokyti prieš dvidešimt metų?
– Mūsų mokyklos vaikai išties gabūs. Kaip ir mokytojai, jie – be galo aktyvūs ir veiklūs. O kalbant apie kartų skirtumus, tenka pripažinti, kad dabar mokymuisi didelę įtaką daro emigracija. Vaikams kenkia suvokimas, kad svetur geriau, kad gali gerai uždirbti ir nesimokydamas. Emigracija paliečia daug daugiau, nei įsivaizduojama. Tai nėra tik gyventojų skaičiaus šalyje mažėjimas. Emigracija keičia ir žmonių suvokimą daugeliu klausimų.
Bet nenuginčijama ir tai, kad dabartinė karta – daug imlesnė nei ankstesnės. Vaikai lengviau išmoksta kalbų, jiems daug geriau sekasi su informacinėmis technologijomis. Atsižvelgdama į tai, Senamiesčio mokykla į pradinių klasių ugdymo programą įtraukė informacinių technologijų pamokas. Mano galva, ateityje jiems tai labai pasitarnaus.
Tikrai nepritariu vyraujančiai nuomonei, kad šiuolaikiniai vaikai – sudėtingi. Iš tikrųjų dabar  tėvai sudėtingesni nei jų atžalos. Jie yra labiau užsiėmę, daug dirba, turi daug kitų veiklų. Dažna problema, kad tėvai patys yra atitrūkę nuo vaikų. Neskiria jiems pakankamai dėmesio, nes pastarasis yra nukreipiamas į kitas veiklas.
– O kaip jūs tapote pedagogu? Tai buvo jūsų svajonių profesija ar tiesiog pats gyvenimas taip viską sudėliojo?
– Esu baigęs dabartinę Lietuvos kūno kultūros akademiją. Įgijęs kūno kultūros bei sporto trenerio specialybę, pirmiausia save išbandžiau trenerio vaidmenyje. Tuomet gal net negalvojau apie save kaip apie mokytoją. Ir tik padirbęs dabartinėse Plungės „Babrungo“ progimnazijoje ir Technologijų ir verslo mokykloje, supratau, jog tai yra mano sritis, kur aš geriausiai jaučiuosi. Bet niekada nemaniau apsiriboti vien mokytojo darbu. Visada mąsčiau apie švietimo vadybinę veiklą.
Žinoma, nemanau, kad mokytojo darbas yra kažkuo prastesnis. Mokytojo vaidmuo buvo sumenkęs perdėtai išaukštinus vaikų teises ir pamiršus jų pareigas. Juk buvo metas, kai vaikai galėjo daryti vos ne ką nori ir už tai negalėjo būti baudžiami. Dabar vėl viskas ima grįžti į senas vėžias. Vaikai patys ima suprasti, kad turi ne tik teises. Jie jau žino, kad už savo veiksmus ar žodžius gali tekti skaudžiai atsakyti.
Ir nepritariu tam, kad mokytojo profesijos prestižą lemia atlyginimas. Mažos algos galbūt labiau menkino pačio pedagogo savivertę.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodote griežtas, reikalaujantis direktorius. Kokiu vadovu pats save laikote?
– Tikrai nesu griežtas. Aš labiau demokratiškas, liberalus. Esu linkęs taip vadovauti, kad kiti išmoktų prisiimti atsakomybę, kad nebūtų mano vienasmeniai sprendimai. Aš geriau parodau kryptį ir leidžiu mokytojams ramiai dirbti. Ir nemanau, kad direktorius turi vaikščioti plieniniu veidu.
Direktorius neturi būti skulptūra, kurią reikia apeiti. Net į problemas stengiuosi kuo liberaliau žiūrėti. Ir vaikų klaidas, blogus poelgius vertinu kitaip, nes stengiuosi viską pamatyti jų akimis. Būna, kad ir pateisinu kai kuriuos jų poelgius. Esu tolerantiškas žmogus. Aš nesu tradicinis pedagogas. Nesu iš tų, kurie viską tvarkingai susidėlioja į lentynėles. Neturiu net griežtos darbotvarkės.
– Esate vedęs. Šeimoje – studentė dukra ir šeštokas sūnus. Ar užtenka laiko šeimai?
– Mes abu su žmona esame labai užimti žmonės. Užsiėmę ir vaikai, sūnus – ir menais, ir sportu. Tiesa, šiemet menų atsisakė, nes sunku viską „pavežti“. Dukra, kol gyveno kartu, taip pat buvo labai aktyvi. Gelbėja tai, kad mes visi esame susiderinę. Bet negalima sakyti, kad vaikams dėmesio nereikia. Būdavo, kad pareini po darbo išsekęs, nori paprasčiausio poilsio prie televizoriaus, o prie tavęs prilipęs sūnus prašo pažaisti. Ir ką? Eini ir žaidi, nes supranti, kad ir jam tavo dėmesio reikia. Dabar laiko sutaupo tai, jog nebereikia važinėti į Šateikius. .
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Kol kas norisi tik dar labiau pažinti mokytojus. Su pavaduotojais reikia įsidirbti. Iš esmės kažką keisti nematau būtinybės, nes kolektyvas yra labai šaunus. Atėjęs į tokią pedagogų bendruomenę ir atnešęs kažką naujo, gali net pakenkti. Pokyčiai gali paveikti neigiamai. Mokytojai neturi atsidurti diskomforto zonoje, stresinėje situacijoje. Jau vien vadovo pasikeitimas jiems suteikė įtampos, streso. Dar daugiau jo bus, kai pradėsiu lankytis jų pamokose, stebėsiu jas. Tad kol kas apie rimtas permainas negalvoju. Planuose – tęsti mokyklos remontą, nes kol kas sutvarkytos tik elektros ir šildymo sistemos. Kitiems darbams reikia ieškoti resursų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...