Apie misiją, kuri prasidėjo tik pasibaigusi

J1810-16377Praėjusią savaitę Plungėje viešėjo ir su plungiškiais Žemaičių dailės muziejuje susitiko keturi jauni žmonės – „Misijos Sibiras’18“ dalyviai. Aistė Eidukaitytė iš Lazdijų, Domas Zenkevičius iš Alytaus, Giedrė Lingytė iš kaimyninių Telšių bei plungiškis Karolis Kubilius papasakojo, kaip jiems sekėsi ruoštis šiai misijai ir ką patyrė bei pamatė Kazachstano Respublikoje.

24 misijos dalyviai per 11 Kazachstane praleistų dienų aplankė net 16 kapinių ir sutvarkė beveik 200 lietuvių kapų. Kazachstano teritorija – antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą. Čia veikiančiuose lageriuose buvo įkalinta per 50 000 lietuvių. Daugelio jų svajonė vėl išvysti gimtąjį kraštą taip ir neišsipildė – nemažai įkalintųjų dėl prastų gyvenimo sąlygų, maisto stygiaus, ligų ir sunkaus priverstinio darbo neišgyveno.
Bet tai – tik keli skaičiai, kurie mažai ką pasako apie tikrąjį šios tragedijos mastą. Ką jautė ir ką išgyveno lankydami šias vietas, susitikimo metu papasakojo patys „Misijos Sibiras’18“ dalyviai.
Apie kryžius
„Viena pasiruošimo misijai dalių buvo kryždirbystės pamokos. Visi keliavome pas kryždirbį Algimantą Sakalauską, kuris juokaudamas sakė, kad Lietuvoje stovintis kas trečias kryžius yra pagamintas jo. Sėmėmės iš jo žinių, nors daugelis iki tol net nebuvome rankose laikę pjūklo ar kirvio. Kazachstane pastatėme 6 kryžius. Vieną pagamino lietuvių bendruomenė, likusius tris – mes patys. Tai buvo lyg kokia meditacija, nes dirbdavome dviese, dažniausiai vakarais ir naktimis, grįžę iš kapinių. Kiti atnešdavo pavalgyti ir prisėdę drauge su mumis dainuodavo. Tada savo kailiu patyrėme, kad dainos išties gali motyvuoti.
Iš kur gavome medienos? Tiesa, Kazachstane geros medienos nerasi, tad vietos lentpjūvė joms mums parūpino iš Sibiro. Pjaunant rąstus drebėdavo rankos, nes žinojome, kad jų turime gana nedaug, o kryžių reikia 5-ių. Tad kaskart matuodavom ne 9, o gerokai daugiau kartų. Bet pavyko. Kryžiai išėjo puikūs. Vienas net 4,8 metrų aukščio.“
Apie išgyvenusiuosius pragarą
„Ruošdamiesi misijai vykome į susitikimus su buvusiais tremtiniais ir politiniais kaliniais. Esame ta karta, kuri dar gali su šiais žmonėm pasikalbėti akis į akį ir iš jų lūpų išgirsti apie tremtį. Keisčiausia buvo suvoki, kad prieš tave – žmonės, išgyvenę absoliutų pragarą, bet jų akys spindi džiaugsmu ir optimizmu. Iš kur jo galima pasisemti? Iš kur tiek energijos? Vėliau viena močiutė ištarė žodžius, kurie mums buvo lyg atsakymas. „Ar tu verksi, ar dainuosi – kitaip nebus“, – sakė ji. Gal dėl to visos misijos metu tiek daug dainavome. Tiesa, ir verkėme…“
Apie dėkingumą
„Liepos 19-ąją išvykome į Kazachstaną. Prieš kelionę traukinių stotyje daug žmonių mums dėkojo. Už ką? Juk mes dar nieko nebuvome nuveikę. Tada ir suvokėme, jog vykstame ne nuotykių ieškoti, o padaryti gerą žmonėms, kurių net nepažįstame.“
Apie akimis neaprėpiamas kapines
„Pirmas šokas Kazachstane ištiko pamačius tenykštes kapines ir jų dydį. Ateini prie jų ir suvoki, kad visur, kur tik akys aprėpia, yra vien kapai. Kapai 3 kilometrus į priekį ir lygiai po tiek į abi puses. Kaip mums ten kažką surasti? Kasdien po 12 žmonių šukuodavome tas kapines nuo ryto iki vakaro, ieškodami lietuvių kapų. Užduotį sunkino tai, kad ant kryžių ir antkapių pavardės užrašytos rusiška kirilica. Viena misijoje dalyvavusi Amerikos lietuvė iki tol kirilicos net nebuvo mačiusi, bet galiausiai ji buvo ta, kuri surado daugiausiai lietuvių kapų, mat įsigudrino atskirti lietuviškas pavardes pagal jų galūnes. Tai tik dar kartą patvirtina, kad kai labai kažko nori, įmanoma viskas.“
Apie tenykštes tradicijas
„Kad mokiniai suvoktų, kokio dydžio yra Kazachstanas, per susitikimus su jais sakau, kad į jį tilptų 42 Lietuvos. Ne tik valstybė didžiulė, bet ir ten įvykusi tragedija buvo gigantiška. Važiuoji iš miesto į miestą ir matai laukuose rymančius kryžius. Kiti jų mirksta pelkėse. Pati gamta naikina tas kapines, jos apželia žole, apsemia vanduo. Įdomu tai, kad Kazachstane nėra tradicijos taip puoselėti ir prižiūrėti artimųjų kapviečių kaip Lietuvoje. Palaidoja, pagerbia ir palieka. Be to, daugelis tremtinių buvo atvežti iš kitų šalių, tad ir nebėra kam tų kapų lankyti.“
Apie dovanas
„Eidami į kapines dainuodavome. Kažkaip savaime taip išėjo. Po to supratom, jog tas lietuviškas dainas nešame ten palaidotiems kraštiečiams lyg brangias dovanas. Iš pradžių kiekvieną sutvarkytą kapą papuošdavome ant kryžiaus ar tvorelės užrišę trispalvę juostelę, bet greitai tos juostelės baigėsi. Tai dėjom ant kapų savo apyrankes, gintarinius karoliukus. Norėjosi kažką palikti…“
Apie raudoną skudurėlį
„Prieš vykdami į šią šalį buvome gąsdinami, kad čia daug skorpionų, gyvačių ir kitokių pavojingų gyvių. Iš kažkur atėjo gandas, kad apsisaugoti nuo jų padeda raudoni drabužiai. Tai išgirdusi, vieno misijos dalyvio mama sukarpė raudoną užklotą į 24-ias dalis ir kiekvienam įteikė po skiautę. Iš tikrųjų jos prireikė tik kartą, kai išvydome gyvatę. Bet lyg tyčia nė vienas neturėjome su savimi pasiėmęs tos skiautės, tad taip ir nepatikrinome, ar būtų suveikę.“
Apie prašymus
„Iš Lietuvos išsivežėme labai daug prašymų. Visi jie taip giliai įstrigo į širdį. Viena moteris įdavė nuotrauką, kurioje ji –
vos kelerių metukų – su šeima prie 18-mečio brolio kapo. Davėme nebylų pažadą, kad tą kapą surasime ir sutvarkysime. Bet kai atvykome į tas kapines, labai ilgai negalėjome jo rasti. Naršėme net kelias dienas, kol vienas mūsų galiausiai sušuko, kad rado.  Visi puolėme bėgti tos vietos link. Tą akimirką reikėjo pamatyti mūsų veidus. Tai buvo tokia stipri emocija. Sutvarkę kapą paskambinome tai moteriai ir pasakėme, kad radome, kad stovime dabar visi šalia. Kurį laiką telefono ragelyje girdėjome tik tylą. Ji negalėjo pratarti nė žodžio. Verkė. Verkėme ir mes visi kartu.“
Apie Mamyčių kapines
„Tos vietos, kurias lankėme, alsuoja sunkumu. Buvusių lagerių vietose iki šiol gali rasti besimėtančių batų ar šaukštų. Yra ir kaulų. Ypač sunku buvo vadinamosiose Mamyčių kapinėse. Jose palaidoti vien tik kūdikiai ir vaikai. Ant dažno antkapio įrašyta gimimo ir mirties data sutampa. Gimę ir mirę tą pačią dieną… Net pavargti nespėjo, o jau ilsisi… Ką jau kalbėti apie tai, kad būtų spėję kam nors nusikalsti. Lageriuose kartu su mamomis galėdavo būti tik vaikai iki 3-jų metų amžiaus. Vyresnius atskirdavo ir apgyvendindavo atskirai, kur augindavo ir auklėdavo pagal savo sistemą. Mums pasakojo, kad mamos, prieš išsiskirdamos su savo vaikais, juos tyčia sužalodavo. Tikėjo, kad išėjusios į laisvę galės bent iš rando atpažinti… Tokia stipri buvo jų viltis.“
Apie tylą sugrįžus
„Mamyčių kapinėse vidury nakties, šviečiant vietinių gyventojų automobilių žibintams, pastatėme paskutinį kryžių. Misija baigėsi, bet jau tada visi supratome, kad ji tik prasideda. Grįžus sunkiausia buvo susitvarkyti su savo emocijomis. Tėvai, draugai vis klausinėdavo, kaip sekėsi, ką pamatėm, o mes nežinodavome, ką atsakyti. Kaip tai, ką patyrėme, sudėlioti į žodžius? Kokias 2–3 savaites buvome lyg daužti. Reikėjo laiko, kad viskas susidėliotų ir kad galėtume pradėti kalbėti apie tai. O dabar tęsiame savo misiją, važinėjame po Lietuvą ir pasakojame, ką patyrėme. Todėl ir esame čia.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...