„Gaila tik jaunų dienų“

J1810-16380Rietave gyvenantis Kostas Grigalius prieš kelias dienas artimiausių žmonių būry atšventė savo 90-mečio jubiliejų. Ir tą dieną, kai lankėmės nedideliame, bet jaukiame ir tvarkingame jo bute, kambarį puošė didžiulis glėbys rožių. Bet ne apie jubiliejaus šventę ir gražią sukaktį susėdome pasišnekėti, o apie Kosto jaunystės metus, prabėgusius toli nuo tėvynės ir artimųjų, Vorkutos anglių kasyklose. Politinis kalinys – toks įrašas asmeninėje byloje tapo bilietu į Sibirą. Vis dėlto net ir kalbėdamas apie šią patirtį rietaviškis likimo nekeikia. Pasak jo, gaila tik vieno – sunkiai dirbant anglių kasybos šachtose prabėgusių jaunų dienų. O visą kitą galiausiai grįžęs į gimtąjį kraštą jaunas vyras susikūrė pats, tad dabar nėra nei dėl ko gailėtis, nei ką kaltinti.

Norėjo prisijungti prie partizanų, bet nebespėjo
Kostas Grigalius gimė 1928 m. spalio 28 dieną Jaupėnų kaime, Rietavo savivaldybėje. Tiesa, po tremties jo atgautuose dokumentuose buvo įrašyti tik gimimo metai, nors ir dėl jų kai kas suabejoja, ypač dabar, kai Kostas atšventė 90-ąjį gimtadienį, o yra žvalus ir guvus. Ir sveikata nesiskundžia. Jei ne kartais pakylantis spaudimas ir suprastėjusi klausa, būtų visai sveikas, tad žiūrint į šį žmogų išties sunku patikėti, kad jam per savo gyvenimą teko tiek vargo iškęsti.
Kosto tėvai buvo ūkininkai. Ne itin stambūs, bet ir to užteko, kad atsidurtų tremiamųjų sąrašuose. 1949-ųjų kovą tėvelis jau buvo miręs, o pats Kostas su broliu Vincu buvo išvykę į gretimą kaimą parsivežti kuliamosios. Netikėtai į trobą suvirtę stribai namuose rado tik Kosto mamą bei seserį. Jas ir išvežė. Rietaviškis pasakojo, kad grįždami išgirdo apie jų šeimą ištikusią bėdą. Puolė abu į savo namus, bet šie jau buvo tušti. Nežinodami, ką daryti, broliai susirado namie buvusį degtinės pusbutelį ir patraukė į mišką slėptis.
Vėliau abu vienas kaimynas pas save pavadino. Taip prasidėjo ilgi brolių slapstymosi mėnesiai. Rietaviškis kalbėjo dabar jau tiksliai nebepasakysiantis, kaip užsimezgė judviejų ryšiai su apylinkėse besislapstančiais partizanais, bet atsitiko taip, kad abu tapo jų ryšininkais. Talkino ir Spraudžio apylinkėse besislapsčiusiam Kontrimo būriui, ir kiek tolėliau, prie Jankaičių kaimo, įsikūrusiam Mankausko būriui. Tiesa, tikroje partizanų žeminėje taip ir neteko pabuvoti, mat maistą ir cigaretes visada atnešdavo į sutartą vietą miške. Pabelsdavo į kokią eglę ir tuoj pasirodydavo kuris iš partizanų bei paimdavo lauknešėlį.
Pačiam Kostui tada buvo tik 20, jo broliui Vincui – 25-eri. Ar patys negalvojo prisijungti prie miško brolių ir stoti į kovą su okupantais? „Tokių minčių buvo, bet nebespėjome. Kažkas iš ryšininkų ar partizanų mus paskundė, kad padedam miškiniams, tad turėjom vėl bėgti slėptis į mišką. Nuo tos išdavystės nutrūko ir mūsų ryšiai su partizanais. Vieną iš jų sutikau po kelerių metų jau tremty. Iš jo ir sužinojau, kaip savo dienas pabaigė vienas ar kitas buvęs pažįstamas“, – pasakojo Kostas Grigalius.
Mušė tik savi
Nebeapsikentęs miške bei išsiilgęs gimtųjų namų, sykį jis sumanė bent vieną naktį pernakvoti savo vaikystės namuose, kurie tuo metu jau buvo tušti. Deja, šis žygis baigėsi nesėkmingai, mat ryte tik pabudęs iš karto suprato, jog yra apsuptas. Vėliau sužinojo, jog saugumas žadėjo tam, kas išduos besislapstančius brolius Grigalius, padovanoti 25 tūkstančius rublių. Galbūt tokio pažado suviliotas ir Kostą, o po savaitės gimtuosiuose namuose pasirodžiusį ir jo brolį Vincą išdavė buvęs geras bičiulis, paskirtas prižiūrėti jų tėvams anksčiau priklausiusius gyvulius.
„Neaišku, ar gavo jis tuos tūkstančius už mūsų išdavystę, bet kulką į kaktą tai tikrai gavo. Matyt, partizanai atkeršijo“, – spėjo rietaviškis. Jis su broliu iš pradžių kalintas Rietave, vėliau  – Klaipėdoje ir Vilniuje. Ar per tardymus kankino? „Ranką prieš mus kėlė tik vietiniai stribai Rietavo kalėjime. Mokėdavo taip suduoti per sprandą, kad akimirksniu galva apsvaigdavo. Klaipėdoje jau nebemušė, bet naktį po 4–5 kartus vesdavo tardyti. Po to stebėdavo, kad dieną neužmigtume. Įsigudrinome nusnausti stovėdami, atsirėmę į gultus“, – prisiminė rietaviškis.
Kalėjimuose praleidę daugiau nei metus, broliai išgirdo nuosprendį – už tėvynės išdavimą abu ištremiami. Kostas – į Vorkutą, Vincas – į Irkutską. Mama su sese jau buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, bet tai Kostas sužinojo gerokai vėliau. Jis pasakojo, kad politiniams kaliniams būdavo leidžiama per metus išsiųsti tik du laiškus artimiesiems. Rašė ir mamai, ir broliui, bet jų šie laiškai taip ir nepasiekė. Net ir tie, kuriuos slapta įduodavo laisviems piliečiams.
Nusileidę po žeme nužmogėdavo
Rietaviškio žodžiais, sunkiausia buvo iki Stalino mirties. Nualintas sunkaus darbo anglies kasyklų šachtose ir maisto stygiaus, Kostas prisimena tada svėręs gal tik 30 kilogramų. Vėliau sąlygos po truputį ėmė gerėti. Bet iki tol teko iškęsti tikrą pragarą, mat kasdien į anglių šachtas varomi kaliniai per dieną gaudavo tik truputėlį duonos ir du pusdubenius sriubos, o ir ši būdavusi tokia skysta, kad veikiau priminė dvokiančias pamazgas.
Tiesa, kaliniai per savaitę turėdavo vieną laisvą dieną, bet ir tada stengdavosi įsisiūlyti dirbti į valgyklą ar duonos kepyklą, kad tik gautų kokį papildomą kąsnelį. Kostas prisiminė, kaip sykį iš virtuvės nušvilpė kibirą kruopienės. Sušveitė ją per pusę su draugu ir dar ilgai negalėjo patikėti, kad jiems tokia laimė pasitaikė.
Kartą, kai sąlygos jau ėmė gerėti ir vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad visi netrukus bus išleisti į laisvę, 29-osios šachtos kaliniai, tarp kurių buvo ir Kostas, ėmė streikuoti – atsisakė eiti dirbti. Po savaitės į lagerį ėmė važiuoti kareiviai. Jie liepė kaliniams išeiti iš kiemo, bet šie susikibo rankomis ir atsisakė paklusti. „Kažką negero viduj pajutau, todėl pasitraukiau kelis žingsnius į šoną. O tada ir išgirdau pirmąją seriją šūvių. Po akimirkos – dar vieną. Kai atsisukau, toje vietoje, kur prieš tai stovėjau, buvo likusi tik sušaudytų kūnų krūva. Nežinau, kas mane tada išgelbėjo, bet buvau jau per žingsnį nuo mirties“, – pasakojo Kostas Grigalius.
Likusieji gyvi už nepaklusnumą buvo pervežti į kitą kasyklą, kur anglies sluoksnis po žeme buvo itin plonas – gal kokių 80-ies centimetrų. Tad išsikastais nedideliais tuneliais buvo galima tik ropoti arba šliaužti. Ir taip – diena iš dienos, nematant nei saulės, nei kokio vilties žiburėlio. Pasak Kosto, nusileidę po žeme vyrai nužmogėdavo, imdavo keikti valdžią pačiais baisiausiais žodžiais. Žinoma, daugiausiai kliūdavo šio pragaro režisieriui Stalinui.
Mama paprašė parlydėti į Lietuvą
Vėliau, bausmės laikui besibaigiant, Kostas buvo pervežtas į lagerį Irkutske. Į tą patį, kur kalėjo jo brolis Vincas. Bet tąsyk jiems pasimatyti taip ir nepavyko, mat prieš atvykstant vienam, kitas buvo perkeltas kitur. Matyt, tyčia. Ten, kertant miškus geležinkelio linijai, prabėgo dar pusantrų metų. Tada po lagerius jau važinėjo komisijos ir tirdavo politinių kalinių bylas. Ištyrė ir Kosto. Gavęs paskutinio žodžio teisę, vyras pasisakė norįs važiuoti aplankyti mamos ir sesės. Ir netikėtai išgirdo: „Gali važiuoti.“
Taip Kostas Grigalius vėl tapo laisvu žmogumi. Krasnojarsko krašte susirado mamą ir sesę bei kartu apsistojusį kiek anksčiau iš lagerio jau grįžusį brolį Vincą. Abu įsidarbino statybininkų brigadoje ir pagaliau atsitiesė, mat uždarbis buvo geras, o ir su vietinės milicijos vadu pavykdavo susitarti, kad šis atlaidžiai žiūrėtų, jei lietuviai neleistinais būdais susiveikdavo daugiau miltų ar kitų gėrybių. Rietaviškis neslėpė – gal būtų ten ir pasilikęs, jei ne mamos prašymas parlydėti ją su seserimi į gimtinę.
Šeima į Rietavą grįžo 1958-aisiais. Kaip ir daugelis tremtinių, iš pradžių negalėjo prisiregistruoti ir legaliai įsidarbinti, bet vis tiek nenuleido rankų, prisiglaudė pas gerus žmones ir ėmė ieškoti, kaip galėtų užsidirbti pragyvenimui. Tiesa, kiek vėliau, kai jau vedė spraudiškę Juliją, Kostas net gavo baudą už tai, kad gyvena neprisiregistravęs. Supratęs, kad su vietine valdžia susikalbėti nepavyks, nudrožė į Vilnių, tiesiai pas LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Nors su juo pačiu susitikti nepavyko, po poros savaičių į Rietavą atskriejo įsakymas priregistruoti Grigalius.
Kaip jau minėjome, Kostas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Spraudyje, iš kurio buvo kilusi jo žmona. Dirbo traktorininku kolūkyje. O kai šis pradėjo byrėti, jau buvo išėjęs į pensiją. Gyventi į Rietavą atsikėlė tik šių metų žiemą, per Tris Karalius. Iki tol dienas leido paties pastatytoje troboje uošvijoje. Bet vaikai, kurių su žmona Julija užaugino tris, nusprendė, kad tėvui bus geriau mieste. Ar tikrai geriau? „Negaliu skųstis, tarp žmonių esu. Dažnai išeinu į miestą pasivaikščioti. Tik viena bėda – bendraamžių nebesutinku. O su jaunesniais nebe ta kalba. Jiems nebeįdomūs mūsų jaunystės įvykiai. Vaikai nepiktai pajuokauja, kad, matyt, tuometinei valdžiai nemokėjau įtikti, už tai ir išvežė. Nemokėjau tai nemokėjau, ką jau padarysi“,  – nelinksmai atsiduso pašnekovas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...